Žybtelėjo skustuvo ašmenys, ir dainius suriko nesavu balsu. Ant jo krūtinės atsirado krauju verkianti raudona akis. Sersėjai pasidarė šleikštu. Giliai širdyje ji troško užsimerkti, nusisukti, norėjo, kad visa tai baigtųsi. Tačiau ji buvo karalienė, o tai, kas įvyko, buvo valstybės išdavimas. Lordas Taivinas nebūtų nusisukęs.
Galų gale Mėlynasis Bardas išpasakojo jiems apie visą savo gyvenimą nuo gimimo dienos. Jo tėvas buvo smulkus pirklys ir Votas buvo pratinamas prie darbo, kad, atėjus laikui, galėtų perimti verslą, bet dar vaikystėje įsitikino, kad jam geriau sekasi dirbti liutnias, o ne statines. Sulaukęs dvylikos metų, jis pabėgo iš namų ir prisidėjo prie grupės keliaujančių muzikantų, kuriuos išgirdo grojant mugėje. Jis pėsčiomis išmaišė pusę Žemupio ir tik tada pagaliau atkako į Karaliaus Uostą, tikėdamasis pelnyti malonę karaliaus dvare.
— Malonę? — prunkštelėjo Kiburnas. — Ar tuos dalykus moterys taip dabar vadina? Bijau, kad sulaukei pernelyg daug malonių, bičiuli ir… iš netinkamos karalienės. Mat tikroji stovi prieš tave.
Taip. Sersėja dėl visko kaltino Mardžerę Tairel. Jei ne ji, Votas būtų galėjęs gyventi ilgai ir laimingai dainuodamas savo daineles, miegodamas su kiauliaganėmis ir ūkininkų dukterimis. Taip elgtis mane privertė jos klasta. Savo nusikaltimu ji suteršė ir mane.
Auštant mėlyni auliniai dainiaus batai buvo pilni kraujo ir jis jiems papasakojo, kaip Mardžerė glamonėjo save žiūrėdama į pusseseres, kurios čiulpdamos teikė jam malonumą. Kitais kartais jis dainuodavo jai, tenkinančiai aistrą su kitais meilužiais.
— Su kuo būtent? — įsakmiai paklausė karalienė, ir nenaudėlis Votas paminėjo serą Taladą Ilgąjį, Lambertą Ternberį, Džalabarą Kso, dvynius Redvainus, Osnį Ketlbleką, Hju Kliftoną ir Gėlių riterį.
Sersėjai tai nepatiko. Juodinti Drakono Uolos didvyrio vardo ji nesiryžo. Be to, niekas, kas pažinojo Lorą, nė už ką nebūtų tuo patikėjęs. Be Arboro ir jo laivyno, karalystė negalėjo tikėtis kada nors atsikratysianti to Eurono Varnaakio ir prakeiktų jo geležinių.
— Tu tik beri vardus vyrų, kuriuos matei besisukiojant jos menėse. O mums reikia tiesos!
— Tiesos… — Votas žvelgė į Sersėją viena iš dviejų žydrų akių, kurią Kiburnas jam paliko. Iš žaizdų, kur anksčiau buvo priekiniai dantys, pūsdamas burbulus sunkėsi kraujas. — Galbūt aš… susipainiojau.
— Horas ir Hoberis tikriausiai čia niekuo dėti, ar ne?
— Ne, — pripažino jis, — jie niekuo dėti.
— O dėl sero Loro… Neabejoju, kad Mardžerė nuo brolio pasirūpino nuslėpti, kuo užsiima.
— Taip ir buvo. Dabar prisimenu. Kartą, kai seras Loras pas ją atėjo, man teko slėptis po lova. „Jis nieko neturi sužinoti“, — tada pasakė karalienė.
— Ši daina man labiau patinka. — Kad visiems būtų geriau, įtakingųjų lordų buvo išmintingiau į šį reikalą nepainioti. O štai kiti… Seras Taladas buvo bežemis riteris, Džalabaras Kso — tremtinys ir elgeta, Kliftonas — tik vienas iš jaunosios karalienės sargybinių. Šiaip ar taip, svarbiausias šioje istorijoje yra Osnis. — Žinau, kad išklojus tiesą tau pačiam palengvėjo. Kai Mardžerė bus teisiama, nepamiršk to. Jei vėl imsi meluoti…
— Nemeluosiu. Pasakysiu tiesą. O paskui…
— …tau bus leista įstoti į Nakties sargybą. Duodu žodį. — Sersėja kreipėsi į Kiburną: — Pasirūpink, kad jo žaizdos būtų išvalytos ir sutvarstytos, be to, duok jam aguonpienio, kad taip nesikankintų.
— Tavo malonybė labai gera. — Kiburnas įmetė kruviną skustuvą į kubilėlį su actu. — O jeigu Mardžerei parups, kur dingo jos dainius?
— Dainiai ateina ir išeina, deja, bet jie garsėja tokiu gėdingu elgesiu.
Kopdama akmeniniais laiptais iš juodųjų celių Sersėja pritrūko kvapo.
Turiu pailsėti. Prisikasti prie tiesos buvo sunkus darbas, be to, ji nerimavo dėl to, kas bus toliau. Turiu būti stipri. Tai, ką privalau padaryti, darau dėl Tomeno ir karalystės. Sersėjai buvo gaila, kad Megė Varlė jau mirusi. Sene, tavo pranašystė neverta nė apmyžti. Tiesa, jaunoji karalienė už mane jaunesnė, bet niekada nebuvo gražesnė, o netrukus mirs.
Miegamajame jos laukė ledi Meriveter. Buvo gili naktis ir tamsą teisingiau buvo vadinti priešaušriu, o ne sutemomis. Džoslina ir Dorkasa miegojo, bet Tena būdravo.
— Ar baisu buvo? — pasiteiravo ji.
— Nė neįsivaizduoji. Man reikia pamiegoti, bet bijau, kad susapnuosiu košmarą.
Tena paglostė jai galvą.
— Visa tai — dėl Tomeno.
— Taip. Žinau, jog visa tai padariau Tomeno labui. — Sersėją nukrėtė šiurpas. — Man išdžiūvo gerklė. Būk gera, įpilk vyno.
— Mielai. Nieko kito ir netrokštu, tik tau tarnauti.
Melagė. Sersėja žinojo, ko Tena trokšta. Bet nesvarbu. Jei ši moteris pametusi dėl jos galvą, vadinasi, lengviau bus garantuoti, kad jiedu su vyru liks ištikimi. Šiame pasaulyje, kuriame klestėjo išdavystė, ištikimybė tikrai buvo verta kelių bučinių. Ji neprastesnė už daugumą vyrų. Šiaip ar taip, bent jau nerizikuoju pastoti.
Vynas padėjo, bet nevisiškai.
— Jaučiuosi nešvari, — stovėdama prie lango su vyno taure rankoje pasiskundė karalienė.
— Išsimaudžiusi atsigausi, mieloji.
Ledi Meriveter pažadino Dorkasą su Džoslina ir liepė joms atnešti karšto vandens. Kai kubilas buvo pripiltas, ji padėjo karalienei nusirengti: vikriai atrišo raištelius ir nusmaukė nuo pečių suknią. Tada išsinėrė iš savosios ir paliko drabužį tysoti ant grindų.
Jiedvi maudėsi drauge; Sersėja patogiai atsilošė ir priglaudė nugarą Tenai prie pilvo, o ši karalienę apglėbė.
— Tomenas neturi sužinoti baisiųjų smulkmenų, — pasakė ji myrietei. — Mardžerė jį kasdien tebesiveda į septą, kur jiedu meldžiasi dievams ir prašo jų išgydyti jos brolį. — Kad ir kaip pikta, seras Loras vis dar buvo gyvas. — Be to, jis mėgsta ir jos pusseseres. Berniukui bus labai skaudu visas jas prarasti.
— Gal jos ne visos trys kaltos? — pakišo Sersėjai mintį ledi Meriveter. — Visai tikėtina, kad kuri nors viena tame žaidime nedalyvavo. Jei ji susigėdo ir pasibjaurėjo tuo, ką pamatė…
— …tai būtų galima įkalbėti ją, kad teisme liudytų prieš kitas. Taip, labai gerai, tik… kuri iš jų nekalta?
— Ala.
— Ta drovuolė?
— Ji tik atrodo drovi, o iš tiesų yra ne tokia drovi, veikiau… gudri. Palik ją man, brangioji.
— Mielai. — Vien Mėlynojo Bardo prisipažinimo galėjo ir nepakakti. Šiaip ar taip, dėl duonos kąsnio dainiai dažnai meluodavo. Ala Tairel tikrai labai padėtų, jei Tenai pavyktų atvesti ją į teismą. — Seras Osnis taip pat turėtų prisipažinti. O kitiems reikėtų leisti suprasti, kad tik prisipažinę gali tikėtis karaliaus malonės ir leidimo keliauti prie Sienos. Džalabarui Kso tokia tiesa galėtų pasirodyti patraukli. Dėl kitų Sersėja nebuvo tikra, bet Kiburnas mokėjo žmones įtikinti…
Kai jiedvi išlipo iš maudymosi kubilo, Karaliaus Uoste jau švito. Ilgai mirkusi vandenyje, karalienės oda buvo balta ir raukšlėta.
— Lik su manimi, — tarė ji Tenai. — Nenoriu miegoti viena.
Prieš lįsdama po antklode, ji net sukalbėjo maldą, prašydama Motinos atsiųsti malonių sapnų.
Netrukus pasirodė, jog karalienė tik tuščiai aušino burną; dievai, kaip visada, liko kurti. Sersėja sapnavo, kad vėl nusileido į juodąsias celes, tik šį kartą prie sienos grandinėmis buvo prirakinta ji, o ne dainius. Sersėja buvo nuoga, o iš krūtų spenelių, kuriuos dantimis nuplėšė Kipšas, lašėjo kraujas. „Prašau, — maldavo ji, — prašau, tik neskriausk mano vaikų, tik nieko nedaryk mano vaikams.“ Tirionas tik varstė ją geidulingu žvilgsniu. Jis taip pat buvo nuogas, bet apžėlęs šiurkščiais plaukais ir panašesnis į beždžionę, o ne į žmogų. „Matysi juos karūnuojamus, — pasakė jis, — o paskui matysi ir mirštančius.“ Tada jis priglaudė lūpas prie kraujuojančios krūties ir ėmė čiulpti, o jos kūną tarsi įkaitintas peilis pervėrė skausmas.