Sersėja pabudo virpėdama Tenos glėbyje.
— Sapnavau košmarą, — tyliai tarstelėjo karalienė. — Ar šaukiau? Atleisk…
— Dienos šviesoje sapnai virsta dulkėmis. Vėl sapnavai neūžaugą? Kodėl tas mažas kvailas išsigimėlis tave taip gąsdina?
— Jis ketina mane nužudyti. Taip buvo išpranašauta dar tada, kai man buvo dešimt metų. Norėjau sužinoti, už ko ištekėsiu, bet ji pasakė…
— Ji?
— Ragana…
Ir Sersėja nė nepajuto, kaip išklojo viską. Jai ausyse vis dar skambėjo žodžiai Melaros Heterspun, primygtinai tikinančios, kad, jei jos niekada nešnekės apie tas pranašystes, šios ir neišsipildys. Ir vis dėlto šulinyje ji pati netylėjo. Ji klykė ir rėkė.
— Tirionas yra valonkaras, — pasakė karalienė. — Ar Myre jūs šį žodį vartojate? Tai valyrų kalbos žodis, jis reiškia „mažasis brolis“.
Kai Melara nuskendo, Sersėja šio žodžio reikšmę sužinojo iš septonės Saranelos.
Tena paėmė karalienės ranką ir paglostė.
— Tai tebuvo bjauri boba — sena, ligota ir negraži. O tu buvai jauna ir graži, kupina gyvybės ir pasitikėjimo savimi. Sakei, ji gyveno Lanisporte, tad tikriausiai buvo girdėjusi apie neūžaugą ir apie tai, kaip jis nužudė tavo ledi motiną. Ta menkysta smogti tau nedrįso, mat žinojo, kas esi, užtat sugalvojo, kaip tave sužeisti savo nuodingu angies liežuviu.
Ar tai gali būti tiesa? Sersėja norėjo tuo tikėti.
— Ir vis dėlto Melara žuvo, kaip ji ir buvo išpranašavusi. Aš taip ir neištekėjau už princo Reigaro. O Džofris… neūžauga nužudė sūnų mano akyse.
— Vieną sūnų, — priminė jai ledi Meriveter, — bet turi antrą, mielą ir stiprų, ir jam nieko bloga nenutiks.
— Kol būsiu gyva, ne. — Šie žodžiai, ištarti garsiai, padėjo karalienei patikėti, jog taip ir bus. Taip, dienos šviesoje sapnai virsta dulkėmis. Lauke pro debesų ūkaną skverbėsi ryto saulės spinduliai. Sersėja išlindo iš po antklodžių. — Šiandien pusryčiausiu su karaliumi. Noriu pamatyti savo sūnų. — Visa tai darau dėl jo.
Tomenas padėjo Sersėjai atgauti pasitikėjimą savimi. Tą rytą berniukas, lašinantis medų ant riekutės karštos, ką tik iš krosnies ištrauktos duonos ir plepantis apie savo kačiukus, karalienei atrodė kaip niekad brangus.
— Seras Nagas pagavo pelę, — pasakė jis motinai, — o ledi Ūsuote jo grobį pavogė.
Aš niekada nebuvau tokia miela ir naivi, pagalvojo Sersėja. Ir kaip jis gali viltis kada nors galėsiąs valdyti šią žiaurią karalystę? Kaip motina, Sersėja nieko daugiau netroško, tik jį apsaugoti; bet, kaip karalienė, suprato, jog Tomenas turi užsigrūdinti, kitaip Geležinis sostas jį tiesiog gyvą praris.
— Seras Nagas turi išmokti ginti savo teises, — tarė ji sūnui. — Mūsų pasaulyje silpnieji visuomet tampa stipriųjų aukomis.
Laižydamas nuo pirštų medų, karalius apmąstė motinos žodžius.
— Kai seras Loras grįš, ketinu išmokti kautis ietimi, kalaviju ir dygliuota svaidomąja kuoka taip pat gerai, kaip kaunasi jis.
— Tu išmoksi kautis, — pažadėjo jam karalienė, — bet ne seras Loras tave mokys. Jis negrįš, Tomenai.
— Mardžerė sako, kad grįš. Mudu už jį meldžiamės. Prašome Motinos gailestingumo, o Karžygio maldaujame suteikti jam jėgų. Elinora sako, jog tai — sunkiausias sero Loro mūšis.
Sersėja paglostė berniukui švelnias šviesias garbanas, primenančias jai Džofą.
— Ar popietę leisi su žmona ir jos pusseserėmis?
— Tik ne šiandien. Mardžerė sakė, kad turi pasninkauti ir apsivalyti.
Pasninkauti ir apsivalyti… Ak, prieš Mergelės dieną! Jau daug metų iš Sersėjos nebuvo reikalaujama švęsti šios ypatingos dienos. Tris kartus ištekėjusi, o vis tiek tikina mus esanti nekalta. Apsimestinai kukli, apsivilkusi baltus drabužius, jaunoji karalienė ves savo vištas į Beiloro septą uždegti ilgų baltų žvakių prie Mergelės kojų ir pakabinti ant švento jos kaklo iš pergamento juostelių sunertų girliandų. Bent jau kelias iš jų tikrai ves. Mergelės dieną našlės, motinos ir kekšės kartu su visais vyrais būdavo išprašomos iš septų, kad nesuterštų šventų nekaltybės giesmių. Tik nekaltos mergelės galėjo…
— Mama… Ar ką ne taip pasakiau?
Sersėja pakštelėjo sūnui į kaktą.
— Pasakei kai ką labai išmintinga, mielasis. O dabar bėk, pažaisi su kačiukais.
Po pusryčių į savo menę ji pasikvietė serą Osnį Ketlbleką. Iš pratybų aikštės jis atėjo suplukęs ir išdidus, o priklaupęs, kaip visada, nuvėrė Sersėją tokiu žvilgsniu, tarsi matytų ją nuogą.
— Stokis, sere, ir prisėsk šalia. Kartą narsiai man pasitarnavai, bet šiandien turiu tau sunkesnę užduotį.
— Na taip, o aš irgi turiu tau kai ką… sunkaus.
— Ne dabar. — Pirštų galais ji švelniai perbraukė randuotą Osnio veidą. — Ar pameni kekšę, kuri tave taip papuošė? Kai grįši nuo Sienos, galėčiau atiduoti ją tavo malonei. Ar norėtum?
— Geidžiu tavęs.
Tai buvo teisingas atsakymas.
- Pirmiausia turi prisipažinti sunkiai nusikaltęs. Likusios neišpažintos nuodėmės gali apnuodyti žmogui sielą. Žinau, tau tikriausiai sunku gyventi po to, ką padarei. Pats laikas atskleisti tiesą ir atsikratyti gėdos.
- Gėdos? — suglumęs tarė Osnis. — Jau sakiau Osmundui, kad Mardžerė tik juokauja. Ji niekada neleido man daugiau nei…
- Tu tikras riteris, kad ją gini, — pertraukė jį Sersėja, — bet esi per daug geras riteris ir negali toliau gyventi padaręs tokį nusikaltimą. Ne, privalai dar šiandien vakare eiti į Didžiąją Beiloro septą ir pasikalbėti su aukštuoju septonu. Kai žmogus taip sunkiai nusidėjęs, tik aukštasis septonas gali jį išgelbėti nuo pragaro kančių. Papasakok jam, kad gulėjai su Mardžere ir jos pusseserėmis.
Osnis priblokštas sumirksėjo.
— Ką? Ir su pusseserėmis?
— Su Mega ir Elinora, — tvirtai pareiškė karalienė. — Bet ne su Ala. — Ši smulkmena visą istoriją turėjo padaryti įtikinamesnę. — Ala sėdėjo, verkė ir maldavo kitų, kad liautųsi paleistuvauti.
— Tik su Mega ir Elinora? Ar ir su Mardžere?
— Žinoma, pirmiausia su Mardžere. Ji viską ir pradėjo.
Ir karalienė išklojo jam, ką buvo sumaniusi. Besiklausydamas jos, Osnis palengva ėmė viską suprasti ir jo veido išraiška pasikeitė. Sersėjai nutilus, jis tarė:
— Kai nukirsi jai galvą, noriu gauti tą bučinį, kurio ji man niekada nedavė.
— Galėsi bučiuoti kiek panorėjęs.
— O tada manęs lauks Siena?
— Ten būsi neilgai. Tomenas — atlaidus karalius.
Osnis pasikasė randuotą skruostą.
— Paprastai, kai meluoju dėl moterų, ginuosi jų nedulkinęs, o jos tvirtina priešingai. O šį kartą… Dar niekada nesu melavęs aukštajam septonui. Manau, už tai žmonės keliauja į pragarą. Į patį juodžiausią pragarą.