Šie žodžiai karalienę pribloškė. Ko jau ko, o pamaldumo iš Ketlbleko ji nesitikėjo.
— Atsisakai man paklusti?
— Ne. — Osnis pirštais palietė šviesius jos plaukus. — Tiesiog… labiausiai tikėtinas melas yra tas, kuriame esama tiesos grūdo… Lašelis tiesos jam suteikia tikrovės prieskonį… O tu nori, kad papasakočiau dulkinęs karalienę…
Sersėja vos neskėlė jam antausio. Vos susilaikė. Bet ji per toli nuėjo ir pernelyg daug buvo pastatyta ant kortos. Visa, ką darau, darau dėl Tomeno. Ji pasuko galvą, sučiupo sero Osnio plaštaką ir… pabučiavo jam pirštus. Jie buvo kieti ir šiurkštūs, įdiržę nuo kalavijo rankenos. Ir Roberto rankos buvo tokios, dingtelėjo jai.
Sersėja rankomis apsivijo jam kaklą.
— Nenoriu, kad pasklistų kalbos, girdi, priverčiau tave meluoti, — dusliai sušnabždėjo ji. — Po valandos ateik pas mane į miegamąjį.
— Ir taip jau per ilgai laukiau. — Užkišęs pirštus už suknios korsažo, Osnis jį trūktelėjo ir plyšdamas šilkas taip garsiai purkštelėjo, kad Sersėja išsigando, jog šį garsą, ko gero, bus išgirdusi pusė Raudonosios pilies. — Nusivilk, kas liko, kol dar nesuplėšiau, — paragino jis. — Bet karūną gali pasilikti. Man patinka, kai tu su karūna.
Princesė bokšte
Jos kalėjimas buvo švelnus.
Ariana tuo ir guodėsi. Kuriems galams jos tėvas būtų rūpinęsis, kad jos nelaisvė būtų patogi, jei būtų pasmerkęs ją išdavikės mirčiai? Negali būti, kad jis ketina mane nužudyti, daugybę kartų kartojo sau Ariana. Iš prigimties jis nėra toks žiaurus. Aš -jo kraujas ir sėkla, jo įpėdinė, vienintelė jo duktė. Jei reikės, ji buvo pasiruošusi pulti po tėvo kėdės ratais, pripažinti savo kaltę ir maldauti jo atleidimo. Ir verkti. Pamatęs jos skruostais riedančias ašaras, tėvas tikrai jai atleis.
Bet ar pati sau atleis, Ariana nebuvo tokia tikra.
— Erėjau, — jiems leidusis į ilgą kelionę smėlynais nuo Žaliojo Kraujo į Saulės Ietį, ji meiliai ėmė šnekinti savo pagrobėją, — tai mergaitei tikrai nenorėjau nieko bloga. Turi manimi patikėti.
Hota nieko neatsakė, tik krenkštelėjo. Ariana jautė, kad jis pyksta. Mat nuo jo paspruko Juodoji Žvaigždė — pavojingiausias iš visos sąmokslininkų grupelės. Jis pralenkė visus savo persekiotojus ir, laikydamas rankoje kruviną kalaviją, dingo dykumoje.
— Juk pažįsti mane, kapitone, — jiems įveikiant lygą po lygos vėl prabilo Ariana. — Matei, kaip užaugau. Visada mane saugojai kaip ir mano ledi motiną, kai atlydėjai ją iš Didžiojo Norvoso, kad būtum jos skydu svetimoje šalyje. Dabar man tavęs reikia. Reikia tavo pagalbos. Aš tikrai neketinau…
— Tavo ketinimai dabar neturi reikšmės, mažoji princese, — tarė Erėjas Hota. — Svarbu tik tai, ką padarei. — Jo veidas atrodė griežtas, tarsi iškaltas iš akmens. — Man labai gaila. Įsakinėja princas, o Hota tik vykdo jo įsakymus.
Ariana tikėjosi, kad bus palydėta į Saulės bokštą švinuoto stiklo kupolu ir pastatyta priešais aukštąjį tėvo krėslą. Bet, užuot taip ir padaręs, Hota nuvedė ją į Ieties bokštą ir atidavė jos tėvo senešalo Rikaso ir sero Manfrio Martelio, pilies valdytojo, globai.
— Princese, — kreipėsi į ją Rikasas, — tikiuosi, atleisi aklam seniui, kad nelydės tavęs į pačią bokšto viršūnę. Šios kojos tokios daugybės laiptų nebeįveiks. Tau paruoštas kambarys. Seras Manfris tave į jį palydės ir paliks laukti princo malonės.
— Tikriausiai norėjai pasakyti „princo nemalonės“. Ar mano bičiuliai taip pat bus įkalinti? — Juos visus suėmus, Ariana buvo atskirta nuo Geirino, Drėjaus ir kitų, be to, Hota taip ir neprasitarė, kas jų laukia.
— Tai nuspręs princas, — tepasakė kapitonas.
Seras Manfris buvo truputį šnekesnis.
— Jie nuvesti į Lentų miestą. Netrukus bus įsodinti į laivą, išplukdyti į Gastongrėjaus pilį ir ten lauks, kol princas Doranas nuspręs jų likimą.
Gastongrėjaus pilis dunksojo ant aukštos, Dorno jūroje stūksančios uolos, be to, buvo labai sena, griūvanti ir atstojo niūrų ir šiurpų kalėjimą, į kurį supūti ir numirti būdavo siunčiami patys baisiausi nusikaltėliai.
— Ar mano tėvas nori juos nužudyti? — Ariana negalėjo tuo patikėti. — Visa tai jie darė iš meilės man. Jei tėvas būtinai nori pralieti kraują, tegul pralieja manąjį.
— Kaip pasakysi, princese…
— Noriu su juo pasikalbėti.
— Jis taip ir manė, kad norėsi.
Paėmęs už parankės, seras Manfris ėmė vesti ją laiptais — vis aukštyn ir aukštyn, kol Arianai ėmė trūkti kvapo. Ieties bokštas buvo pusantro šimto pėdų aukščio, o jai paskirta celė buvo beveik pačiame jo viršuje. Ariana įdėmiai nužvelgdavo kiekvienas duris, pro kurias jiedu ėjo, ir pagalvodavo, kad galbūt už jų įkalinta kuri nors iš Smėlio Gyvačių.
Kai jos celės durys buvo uždarytos ir užšauta sklendė, Ariana apžiūrėjo naujuosius savo namus. Kambarys buvo didelis, erdvus, jame netrūko jokių patogumų. Grindys buvo išklotos myrietiškais kilimais, buvo atnešta raudonojo vyno ir knygų. Viename kampe stovėjo puošniai drožinėtas kivaso stalas su dramblio kaulo ir onikso figūromis, nors, net jei Ariana būtų nusiteikusi žaisti, nebūtų turėjusi poros. Be to, čia stovėjo jai miegoti paruošta lova su pūkų patalais ir buvo įrengta išvietė su marmuriniu sėdynės apvadu, o nemaloniems kvapams užgožti buvo pastatyta pintinė, pilna kvapiųjų žolių. Iš bokšto viršaus vėrėsi nuostabūs vaizdai. Vienas langas išėjo į rytus, tad ji galėjo matyti ties horizontu iš jūros tekančią saulę. Pro kitą langą Ariana matė žemiau dunksantį Saulės bokštą, o už jo — Vingiuotąsias sienas ir Trigubus vartus.
Ji viską apžvelgė greičiau, nei būtų užsirišusi sandalus, tačiau tai leido jai bent trumpam sulaikyti ašaras. Ariana rado padėtą dubenį ir ąsotį šalto vandens, tad nusiplovė rankas ir nusiprausė veidą, tačiau prausimasis nė kiek nepadėjo atsikratyti sielvarto. Ari, pagalvojo ji, mano baltasis riteri… Akyse sužibo ašaros ir staiga ji pravirko, ėmė kūkčioti ir drebėti visu kūnu. Ji prisiminė, kaip sunkus Hotos kirvis, traiškydamas kaulus, perkirto jo kūną ir kaip sukdamasi oru nuskriejo jo galva. Kodėl taip pasielgei? Kodėl lengva ranka paaukojai gyvybę? Niekada tavęs to neprašiau, niekada nenorėjau, kad… Troškau tik… Troškau tik…
Tą naktį pirmą, bet toli gražu ne paskutinį kartą Ariana verkė tol, kol išsekusi užmigo. Bet užmigus jai nedavė ramybės sapnai. Ji sapnavo, kad Aris Oukhartas ją glamonėja, šypsosi, sako, kad ją myli, bet… visą tą laiką stirksojo į jo kūną susmigusios strėlės, žaizdos kraujavo, o balti drabužiai dažėsi raudonai. Giliai širdyje net ir sapnuodama Ariana jautė, jog tai — košmaras.
Rytą visa tai pranyks, per miegus ramino save princesė, tačiau, išaušus rytui, tebebuvo savo celėje, seras Aris buvo negyvas, o Mirsela… Niekada to nenorėjau, niekada. Nenorėjau nuskriausti tos mergaitės. Tik troškau, kad ji taptų karaliene. Jei nebūtume buvę išduoti…
„Kažkas viską pasakė“, — tarė Hota.
Prisiminusi tai, ji vis dar pyko. Ariana nusitvėrė to pykčio ir puoselėjo jį giliai širdyje. Pyktis buvo geriau už ašaras, geriau už kaltės jausmą. Kažkas viską pasakė, — kažkas, kuo ji pasitikėjo. Dėl to žuvo Aris Oukhartas: jį pražudė ne tik kapitono kirvis, bet ir išdaviko šnipštelėti žodžiai. Mirselos veidu tekantis kraujas taip pat buvo išdaviko darbas. Kažkas viską pasakė, kažkas, ką ji mylėjo. Tai buvo žiauriausias smūgis iš visų.