Lovos kojūgalyje ji rado apdarų pilną kedro skrynią, tad nusivilko keliaujant išpurvintus drabužius, su kuriais miegojo, ir apsivilko labiausiai apnuoginantį rūbą, kokį tik jai pavyko rasti: šilko klostės dengė visą kūną, bet nieko neslėpė. Gal princas Doranas ir laikė ją maža mergaite, bet Ariana atsisakė rengtis kaip vaikas. Ji suprato, kad toks rūbas gali tėvą išmušti iš vėžių, kai jis ateis jai priekaištauti dėl to, kad paspruko su Mirsela. Ariana to tikėjosi. Jei man teks šliaužioti ir verkšlenti, tegul ir jis jaučiasi nepatogiai.
Ariana tikėjosi pamatyti tėvą dar šiandien, bet kai durys pagaliau prasivėrė, pro jas įžengė tik pietus atnešę tarnai.
— Kada galėsiu pasimatyti su tėvu? — paklausė ji, bet nė vienas iš tarnų nepratarė nė žodžio.
Jai buvo patiekta su citrinomis ir medumi keptos ožkienos. Dar ji gavo troškintų vynuogių lapų, prikimštų įvairių rūšių razinų, svogūnų, grybų ir aštrių drakonų pipirų.
— Aš nealkana, — pasakė Ariana. Pakeliui į Gastongrėjų jos bičiuliai tikriausiai valgė laive likusius džiūvėsius ir sūdytą jautieną. — Išneškite valgį ir pakvieskite princą Doraną.
Bet maistą jie paliko, o jos tėvas taip ir neatėjo. Po valandėlės alkis sumenkino Arianos ryžtą, tad ji atsisėdo ir pavalgė.
Kai valgio neliko, Ariana daugiau neturėjo ką veikti. Ji žingsniavo po bokšto kambarį, perėjo jį du, tris ir triskart po tris kartus. Tada prisėdo prie kivaso stalo ir atsainiai stumtelėjo dramblį. Paskui įsitaisė ant krėslo prie lango ir mėgino skaityti knygą, kol žodžiai ėmė lietis ir ji susivokė vėl verkianti. Ari, mielasis mano, mano baltasis riteri, kodėl taip pasielgei? Tau reikėjo pasiduoti. Mėginau tau tai pasakyti, bet žodžiai įstrigo man gerklėje. Narsuoli kvaily, niekada nenorėjau, kad žūtum… nei tu, nei Mirsela. Ak, dievai, pasigailėkite tos mergaitės…
Pagaliau Ariana vėl įlipo į lovą pūkų patalais. Lauke sutemo ir ji neturėjo ką veikti, tik miegoti. Kažkas viską pasakė, prisiminė ji. Kažkas viską pasakė. Geirinas, Drėjus ir Šlakuotoji Silva buvo jos vaikystės draugai, jos širdžiai brangūs kaip ir pusseserė Tajenė. Ariana negalėjo patikėti, kad kuris nors iš jų ją įskundė, bet… tuomet liko tik Juodoji Žvaigždė, tik… jei išdavikas buvo jis, kam jam būtų reikėję kalaviju ginti vargšę Mirselą? Šendistounejis pats pasakė, jog noriją nužudyti, o ne karūnuoti. Ir pridūrė, jog taip tikrai sukelčiau karą, kurio taip trokštu. Bet patikėti, kad išdavė Deinas, buvo sunku. Jei obuolį graužiantis kirminas buvo seras Džeraldas, kam jis būtų gynęs Mirselą?
Kažkas viską pasakė. Ar tai galėjo padaryti Aris? Gal baltojo riterio širdyje viršų paėmė kaltė, o ne geismas? Gal Mirselą jis mylėjo labiau už ją ir išdavė naująją savo princesę, norėdamas išpirkti ankstesnę nuodėmę? Ar gal jis taip gėdijosi to, ką padarė, kad prie Žaliojo Kraujo mieliau paaukojo gyvybę, bet nenorėjo gyventi užsitraukęs nešlovę?
Kažkas viską pasakė. Kai ateis tėvas, ji sužinos, kieno tai darbas. Tačiau princas Doranas nepasirodė ir kitą dieną. Nei dar kitą. Princesė buvo palikta viena ir galėjo tik žingsniais matuoti kambarį, verkti ir laižytis žaizdas. Dieną, kai būdavo šviesu, ji mėgindavo skaityti, bet jai duotos knygos buvo mirtinai nuobodžios: tai buvo vingrios senos istorijos ir vietovių aprašymai, žemėlapiai su paaiškinimais, sausi kaip dykumų smėlis Dorno įstatymai, „Septynkampė žvaigždė“, „Aukštųjų septonų gyvenimai“ ir storiausias tomas apie drakonus, kurie kažkodėl atrodė tokie pat įdomūs kaip… tritonai. Ariana nežinia ką būtų atidavusi už „Dešimt tūkstančių laivų“, „Karalienės Naimirijos meiles“ arba kokią nors kitą knygą, kuri būtų prikausčiusi jos dėmesį ir leidusi bent porai valandų ištrūkti iš bokšto, tačiau tokia pramoga jai nebuvo suteikta.
Sėdėdama prie lango, Ariana matė tik jūrą ir žemai dunksantį paauksuotą vitražinį kupolą, po kuriuo sėdėdamas jos tėvas valdė šalį. Netrukus jis mane pasikvies, vis kartojo ji sau.
Pas ją nebuvo įleidžiama nieko, išskyrus tarnus: Borsą, barzdos šeriais apžėlusiu smakru, augalotą ir pasipūtusį Timotį, seseris Morą ir Melėją, mažutę dailutę Sedrą ir senąją Belandrą, anksčiau tarnavusią jos motinos kambarine. Jie atnešdavo Arianai valgyti, keitė patalynę, išpildavo išmatų kibirą, pastatytą po išvietės grindimis, bet nė vienas su ja nesikalbėjo. Arianai pareikalavus daugiau vyno, Timotis jo atnešdavo. Kai užsigeisdavo savo mėgstamo valgio — figų, alyvuogių arba pipirų su sūrio įdaru, jai tereikėdavo užsiminti apie tai Belandrai ir tuoj gaudavo ko panorėjusi. Morą ir Melėja išnešdavo nešvarius jos drabužius ir grąžindavo švarius bei kvepiančius. Kas antrą dieną į Arianos kambarį būdavo įritinamas kubilas maudytis ir drovuolė dailutė Sedra išmuilindavo jai nugarą ir padėdavo susišukuoti plaukus.
Bet nė viena iš tarnaičių nepratardavo jai žodžio ir nesiteikdavo papasakoti, kas vyksta pasaulyje už šio smiltakmenio kalėjimo sienų. „Ar jie sučiupo Juodąją Žvaigždę? — vieną dieną paklausė ji Borso. — O gal vis dar ieško? — Bet tarnas tik atsuko jai nugarą ir nuėjo. — Gal apkurtai? — piktai paklausė jo Ariana. — Grįžk u: atsakyk man. Aš įsakau.“ Bet vienintelis jos išgirstas atsakymas buvo uždaromų durų trinktelėjimas.
„Timoti, — kitą dieną vėl pamėgino prakalbinti tarną Ariana, — kas nutiko princesei Mirselai? Jokiu būdu nenorėjau, kad jai nutiktų kas bloga. — Paskutinį kartą princesę ji matė jiems raitomis grįžtant į Saulės Ietį. Kadangi buvo per silpna išsilaikyti ant žirgo, Mirsela keliavo neštuvuose sužeista Juodosios Žvaigždės kalavijo, šilkiniais tvarsčiais apvyniota galva, žaliomis karščiuojančiomis ir blizgančiomis akimis. — Maldauju, pasakyk, kad ji gyva. Ką blogo padarysiu tai žinodama? Papasakok, kaip jai sekasi.“ Bet Timotis tylėjo kaip žuvis.
„Belandra, — po kelių dienų užkalbino ji tarnaitę, — jei kada nors mylėjai mano ledi motiną, pasigailėk vargšės jos dukters ir pasakyk, kada tėvas ketina ateiti ir su manimi pasikalbėti? Prašau… Maldauju…“ Tačiau ir Belandra tylėjo tarsi liežuvį prarijusi.
Ar tėvas taip sugalvojo mane kankinti? Ne įkaitinta geležimi, ne pasiguldęs ant kankinimų suolo, o tiesiog… tyla? Toks sprendimas puikiai atitiko Dorano Martelio prigimtį ir Ariana nesusilaikė nenusijuokusi. Jis įsivaizduoja besielgiąs labai gudriai, o iš tiesų yra silpnas. Ir ji nusprendė džiaugtis tyla, išnaudoti šį laiką žaizdoms gydytis ir kaupti ryžtą būsimiems įvykiams.
Ariana suprato, jog negerai nuolat galvoti apie serą Arį. Užuot mąsčiusi apie jį, ji mėgino prisiversti galvoti apie Smėlio Gyvates, ypač Tajenę. Ariana mylėjo visas savo pavainikes pusseseres, pradedant greitai supykstančia, karštakoše Obara, baigiant jaunyle, mažąja Loresa, kuriai tebuvo šešeri metukai. Tačiau ji visuomet labiausiai mėgo Tajenę; Tajenė Arianai atstojo mielą seserį, kurios ši neturėjo. Su broliais princesė niekada artimai nebendravo: Kventinas gyveno Ironvude, o Tristanas buvo per mažas. Ne, jiedvi su Tajene visuomet laikėsi išvien ir leido laiką drauge su Geirinu, Drėjumi ir Šlakuotąja Silva. Kartais prie jų pramogų prisidėdavo ir Naima, o Sarela vis lįsdavo ten, kur niekas jos nekviesdavo, bet daugiausia laiko jie praleisdavo penkiese. Taškydavosi Vandenų Sodų tvenkiniuose bei fontanuose ir jodavo į mūšį užsilipę vieni kitiems ant nuogų nugarų. Jiedvi su Tajene kartu išmoko skaityti, jodinėti ir šokti. Kai joms buvo po dešimt metų, Ariana nukniaukė siaurakaklį ąsotį vyno ir jiedvi drauge prisigėrė. Jos kartu valgydavo, kartu miegodavo, skolindavo viena kitai papuošalus. Būtų pasidalijusios ir pirmą savo vyrą, bet Drėjus taip susijaudino, kad išliejo sėklą Tajenei ant pirštų, vos tik ši atrišo jam kelnes ir ištraukė kotą. Jos rankos pavojingos. Prisiminusi tai, Ariana šyptelėjo.