Kuo ilgiau princesė galvojo apie pusseseres, tuo labiau jų ilgėjosi. Galimas daiktas, kad jos kali aukštu žemiau nei aš. Tą naktį Ariana sandalo kulnu mėgino belsti į grindis. Nesulaukusi jokio atsako, persisvėrė per langą ir įsistebeilijo žemyn. Apačioje buvo matyti kitų langų, mažesnių nei jos kambario, o kai kurie iš jų labiau priminė šaudymo angas. „Tajene! — suriko ji. — Tajene, ar tu ten?! Obara, Naima! Ar girdite mane? Elarija! Kas nors! Tajene!“ Persisvėrusi per palangę, princesė praleido kone pusę nakties, šaukė, kol visai užkimo, bet atsakomojo šūksnio taip ir nesulaukė. Ta tyla ją neapsakomai išgąsdino. Jei Smėlio Gyvatės buvo laikomos uždarytos Ieties bokšte, tai tikrai girdėjo jos riksmus. Bet kodėl neatsiliepė? Jei tėvas jas nuskriaus, niekada jam to neatleisiu, niekada! — prisiekė sau Ariana.
Baigiantis antrai savaitei Arianos kantrybė visiškai išseko. „Pasikalbėsiu su savo tėvu, ir tuoj pat! — kaip galėdama įsakmiau pareiškė ji Borsui. — Tu mane pas jį nuvesi.“ Tačiau Borsas pas tėvą jos nenuvedė. „Aš pasiruošusi susitikti su princu“, — pasakė ji Timočiui, bet jis nusisuko, tarsi šių žodžių nebūtų girdėjęs. Kitą rytą Ariana laukė, kol atsidarys durys. Išmušusi Belandrai iš rankų lėkštę, pilną virtų kiaušinių su prieskoniais, kuri tėškėsi į sieną, ji nėrė iš kambario, bet sargybiniai ją sučiupo nenubėgusią nė trijų jardų. Tuos vyrus Ariana taip pat pažinojo, tačiau jos maldavimams jie liko kurti. Besispardančią ir besimuistančią, jie partempė Arianą į kambarį.
Tada ji nusprendė, kad reikia veikti gudriau. Daug vilčių ji dėjo į Sedrą; mergina buvo jauna, nepatyrusi ir patikli. Princesė prisiminė, jog Geirinas kartą gyrėsi su ja sugulęs. Kai kitą kartą maudėsi, o Sedra muilino jai pečius, Ariana apsimestinai atsainiai įsiplepo. „Žinau, kad tau liepta su manimi nekalbėti, — tarė ji, — bet man šnekėtis su tavimi niekas neuždraudė.“ Ariana šnekėjo apie dieną tvyrojusią kaitrą, apie tai, ką vakar valgė vakarienei, ir apie tai, kokia lėta ir negrabi darosi vargšelė Belandra. Princas Oberinas pasirūpino, kad jo dukterys būtų ginkluotos ir niekada nestovėtų tuščiomis rankomis, o vienintelis Arianos Martel ginklas buvo klasta. Tad ji šypsojosi ir mėgino žavėti, neprašė iš Sedros jokios paslaugos, nereikalavo nei ištarti žodžio, nei net linktelėti.
Kitą vakarą, merginai patarnaujant per vakarienę, Ariana vėl ėmė čiauškėti. Tik šį kartą lyg tarp kitko paminėjo Geiriną. Išgirdusi jo vardą, Sedra droviai pakėlė akis ir, pildama vyną, vos jo neišlaistė. Na štai, taip jau geriau, pagalvojo Ariana.
Vėl maudydamasi, ji prašneko apie savo įkalintus bičiulius, pirmiausia — apie Geiriną. „Dėl jo labiausiai baiminuosi, — prisipažino Ariana tarnaitei. — Našlaičiai yra laisvos dvasios žmonės, jie gyvena klajodami. Geirinui reikia saulės šviesos ir gryno oro. Jeigu jie įgrūs jį į drėgną celę akmeninėmis sienomis, argi jis išgyvens? Gastongrėjuje jis neištvers nė vienerių metų.“ Sedra nieko neatsakė, bet kai Ariana išsimaudžiusi išlipo iš kubilo, tarnaitė buvo baisiai išblyškusi ir taip stipriai spaudė plaušinę, kad muilo putos dribo ant myrietiško kilimo.
Ir vis dėlto visiškai palenkti merginai į savo pusę Arianai prireikė dar keturių dienų ir dvejų maudynių.
— Maldauju, — pagaliau sušnabždėjo Sedra, Arianai vaizdingai papasakojus apie Geiriną, pasiruošusį šokti pro savo celės langą, kad bent prieš mirtį dar kartą pajustų laisvės skonį, — turi jam padėti. Prašau, neleisk Geirinui numirti.
— Kol esu čia uždaryta, niekuo negaliu padėti, — pašnibždomis atsakė Ariana. — Tėvas nenori su manimi kalbėtis. Tu vienintelė gali išgelbėti Geiriną. Ar myli jį?
— Taip, — rausdama sukuždėjo Sedra. — Tik… kaip galėčiau padėti?
— Galėtum slapta perduoti mano laišką, — tarė princesė. — Ar perduotum? Ar surizikuotum… dėl Geirino?
Sedra išpūtė akis lyg pelėdžiuke. Ir linktelėjo.
Turiu varnę, širdies gilumoje džiūgaudama pagalvojo Ariana, tik… pas ką ją siųsti? Iš visų jos susimokėlių vieninteliam Juodajai Žvaigždei pavyko išsisukti nuo jos tėvo užmesto tinklo. Tačiau dabar ir seras Džeraldas jau galėjo būti sučiuptas, o jei ne, jis tikriausiai bus pabėgęs iš Dorno. Paskui ji prisiminė Geirino motiną ir Žaliojo Kraujo našlaičius. Ne, iš jų nebus jokios naudos. Man reikia įtakingo žmogaus, tokio, kuris nedalyvavo mūsų sąmoksle, bet turi priežastį mus mėgti. Ariana pasvarstė, gal jai reikėtų kreiptis į savo motiną, bet ledi Melarija buvo labai toli, Norvose. Be to, princas Doranas jau daug metų neklausė savo žmonos. Ji irgi netinka. Man reikia lordo, be to, tokio įtakingo, kad jam pavyktų įbauginti mano tėvą ir priversti jį mane paleisti.
Galingiausias iš visų Dorno lordų buvo Andersas Ironvudas, karališkos giminės atstovas, Ironvudo lordas ir Akmenuotojo kelio gynėjas, bet Ariana nebuvo tokia paika ir neketino kreiptis pagalbos į žmogų, globojusį jos brolį Kventiną. Ne. Drėjaus brolis, Dezielis Doltas, kadaise siekė jos rankos, tačiau jis buvo pernelyg klusnus, kad stotų į kovą su princu. Be to, nors Lemonvudo riteris galėjo įvaryti baimės visiškai neįtakingam lordui, jam nebūtų pavykę pasiekti, kad savo nuomonę pakeistų Dorno princas. Ne. Tą patį buvo galima pasakyti ir apie Šlakuotosios Silvos tėvą. Ne. Pagaliau Ariana nusprendė, jog iš tiesų pagalbos galėtų sulaukti tik iš dviejų vyrų: Harmeno Ulerio, Helholto lordo, ir Franklino Foulerio, Skairičo lordo ir Princo perėjos sergėtojo.
Pusė Ulerių giminės pusiau pamišę, buvo sakoma, o kita pusė — pamišę visiškai. Elarija Send buvo nekilminga lordo Harmeno duktė. Ji ir jos dukterys buvo įkalintos kartu su kitomis Smėlio Gyvatėmis. Lordą Harmeną tai tikriausiai įsiutino, o įtūžę Uleriai buvo pavojingi. Gal net per daug. Princesė nenorėjo, kad dar kieno nors gyvybei iškiltų pavojus.
Tikriausiai saugiau būtų buvę pasirinkti lordą Foulerį. Jis buvo vadinamas Senuoju Vanagu. Šis vyras niekada nesutarė su Andersu Ironvudu; tarp abiejų giminių juoda katė perbėgo prieš tūkstantį metų, kai kilus Naimirijos karui Fouleriai nusprendė paremti Martelius, o ne Ironvudus. Visi žinojo, kad dvyniai Fouleriai bičiuliaujasi su ledi Naima, tik ar Senajam Vanagui tai pasirodys taip svarbu?
Ariana kelias dienas slapta rašė laišką ir vis dvejojo. „Šį laišką atnešusiam žmogui duok šimtą sidabrinių elnių“, — pirmiausia parašė ji, taip užsitikrindama, kad jos laiškas tikrai bus perduotas adresatui. Tada papasakojo, kur esanti, ir maldavo pagalbos. „Kad ir kas ištrauktų mane iš šios celės, rinkdamasi jaunikį jo nepamiršiu.“ Šie žodžiai tikrai turėtų privilioti narsuolius. Ji vis dar buvo teisėta Saulės Ieties įpėdinė, nebent princas Doranas iš jos šią teisę atimtų; Arianą vedęs vyras vieną dieną kartu su ja turėjo valdyti Dorną. Arianai beliko melstis, kad jos gelbėtojas būtų jaunesnis už tuos žilabarzdžius, kuriuos pastaraisiais metais jai piršo tėvas. „Norėčiau vyro su dantimis“, — atstūmusi paskutinį jaunikį pareiškė ji princui Doranui.