Prašyti pergamento ji nedrįso baimindamasi sukelti pagrobėjų įtarimą, tad laišką parašė ant kitos pusės lapo, išplėšto iš „Septynkampės žvaigždės“, ir, vėl atėjus maudynių dienai, įspraudė jį Sedrai į delną.
— Prie Trigubų vartų yra tokia vieta, ten karavanai, prieš leisdamiesi į dykumą, pasipildo maisto ir vandens atsargas, — pasakė jai Ariana. — Rask keliautoją, traukiantį į Princo perėją ir pažadėk jam šimtą sidabrinių elnių, jei perduos laišką lordui Fouleriui į rankas.
— Gerai. — Sedra užsikišo laiškelį už suknelės korsažo. — Dar saulei nenusileidus ką nors rasiu, princese.
— Puiku, — linktelėjo Ariana, — rytoj papasakosi, kaip sekėsi.
Bet nei kitą, nei dar kitą dieną mergina negrįžo. Kai Arianai atėjo laikas maudytis, vandens į kubilą pripylė Morą ir Melėja, jos taip pat nutrynė jai nugarą ir sušukavo plaukus. „Ar Sedra susirgo?“ — paklausė ji tarnaičių, bet nė viena nepravėrė burnos. Matyt, ją sučiupo, nežinodama, ką daugiau manyti, pagalvojo Ariana. Kas gi daugiau galėjo Sedrai nutikti? Tą naktį iš baimės, kas dabar bus, ji beveik nemiegojo.
Kai kitą rytą Timotis atnešė pusryčius, Ariana paprašė leisti jai susitikti ne su tėvu, o su Rikasu. Buvo akivaizdu, kad ateiti princo Dorano ji neprivers, bet senešalas tikriausiai negalės taip lengvai numoti ranka į teisėtos Saulės Ieties paveldėtojos kvietimą.
Bet jis numojo. „Ar perdavei Rikasui mano žodžius? — paklausė ji, kai kitą kartą pamatė Timotį. — Ar pasakei, kad jis man reikalingas?“ Tarnui nieko neatsakius, Ariana stvėrė ąsotį su raudonuoju vynu ir išpylė jį Timočiui ant galvos. Tarnas permirkęs išėjo, o jo veide aiškiai atsispindėjo įžeistas orumas. Tėvas ketina palikti mane supūti, nusprendė princesė. Arba nori ištekinti už kokio nors bjauraus seno kvailio ir iki gultuvių ketina laikyti mane čia uždarytą.
Ariana Martel augo tikėdamasi vieną gražią dieną ištekėti už kokio nors įtakingo, tėvo išrinkto lordo. Ji buvo mokoma, jog tai ir yra svarbiausias princesių gyvenimo tikslas, nors… jos dėdė Oberinas akivaizdžiai laikėsi visai kitokios nuomonės. „Jei nuspręsite tekėti, tekėkite, — pasakė savo dukterims Raudonoji Angis, — o jei ne, tiesiog džiaukitės gyvenimu. Pasaulyje malonumų nėra daug. Ir vis ,dėlto rinkitės juos kruopščiai. Jei užsikarsite ant sprando kvailį arba žvėrį, nebėkite pas mane prašydamos, kad padėčiau jo atsikratyti. Daviau jums užtektinai ginklų, kad padarytumėte tai pačios.“
Laisvė, kurią princas Oberinas suteikė savo dukterims, niekada nebuvo prieinama teisėtai princo Dorano įpėdinei. Ariana privalėjo ištekėti; ji su tuo susitaikė. Žinojo, kad jos geidžia ir Drėjus, ir jo brolis Dezielis, Lemonvudo riteris. Jos rankos drįso prašyti net Deimonas Sendas. Tačiau Sendas buvo pavainikis, be to, princas Doranas neketino išleisti Arianos už dorniečio.
Ariana susitaikė ir su tuo. Vienais metais pas juos apsilankė karaliaus Roberto brolis ir ji kaip įmanydama mėgino jį sužavėti, bet… Ariana buvo dar visai jaunutė ir lordą Renlį jos pastangos, rodės, labiau linksmino, nei jaudino. Vėliau, kai Hosteris Tūlis pakvietė ją paviešėti Riverane ir susipažinti su jo įpėdiniu, dėkinga Ariana uždegė Mergelei žvakių, bet princas Doranas tą kvietimą atmetė. Princesė net svarstė, ar neištekėjus jai už Vilo Tairelio, nors ir luošo, bet tėvas atsisakė išleisti Arianą į Haigardeną su juo susipažinti. Tajenės padedama, ji vis tiek pamėgino išvykti, bet… princas Oberinas sučiupo jas prie Vaito ir grąžino namo. Tais pačiais metais princas Doranas piršo Arianai Beną Bisberį, visiškai neįtakingą, aštuoniasdešimtmetį lordą, — aklą ir nuplikusį.
Po kelerių metų Bisberis mirė. Dabar, kai Ariana kalėjo, tai jai buvo šiokia tokia paguoda; niekas negalėjo versti jos tekėti už mirusiojo. O Perkėlos lordas vėl vedė, tad Ariana buvo apsaugota ir nuo jo. Bet Eldenas Estermontas vis dar gyvas ir nevedęs. Taip pat ir lordas Rosbis bei lordas Grandisonas. Grandisonas buvo vadinamas Žilabarzdžiu, bet kai Ariana su juo susipažino, jo barzda jau buvo balta kaip sniegas. Pažinties proga iškeltoje puotoje jis užmigo suvalgęs žuvį ir nesulaukęs mėsos patiekalo. Drėjus pareiškė, jog taip ir turi būti, mat Grandisonų giminės ženklas buvo miegantis liūtas. Geirinas pasiūlė jai pamėginti sumegzti barzdos šerius į mazgą jo nepažadinus, tačiau Ariana atsisakė. Grandisonas atrodė esąs visai malonus vyras, ne toks kivirčnus kaip Estermontas, bet smarkesnis už Rosbį. Ir vis dėlto Ariana niekada nebūtų už jo tekėjusi. „Netekėsiu, net jei Hota atsistos man už nugaros su kirviu.“
Nei kitą, nei dar kitą dieną Ariana jaunikių nesulaukė. Nepasirodė ir Sedra. Ariana pamėgino palenkti savo pusėn Morą ir Melėją, tik nieko iš to neišėjo. Jei su kuria nors iš jųdviejų būtų likusi viena, gal ir būtų galėjusi puoselėti bent šiokią tokią viltį, tačiau kartu seserys buvo neįveikiamos kaip uola. Tuo metu princesė jau būtų mielai iškentusi įkaitintos geležies prisilietimą arba praleidusi vakarą ant kankinimų suolo. Vienuma varė ją iš proto. Už tai, ką padariau, nusipelnau budelio kirvio, bet tėvas vis tiek nepasirūpina manęs nubausti. Jis mieliau įkalins mane ir pamirš, jog apskritai gyvenu. Ji svarstė, ar tik meisteris Kaleotas nerašo įsakymo, kuriuo jos brolis Kventinas yra skelbiamas Dorno įpėdiniu.
Dienos slinko viena po kitos, jų praėjo tiek daug, jog Ariana jau nebeprisiminė, kiek jų praleido įkalinta. Ilgainiui ji vis daugiau laiko ėmė gulėti lovoje ir pagaliau atėjo diena, kai iš lovos ji atsikeldavo tik užsimaniusi į išvietę. Tarnų atnešti valgiai likdavo nepaliesti ir ataušdavo. Ariana miegodavo, nubusdavo, vėl užmigdavo ir vis tiek jausdavosi pernelyg pavargusi keltis. Ji melsdavosi, Motinos prašydavo malonės, Karžygio — drąsos, o paskui vėl užmigdavo. Senus patiekalus pakeisdavo naujais, bet ji nevalgė ir ką tik atneštųjų. Kartą, pasijutusi itin stipri, ji nunešė valgį prie lango ir sviedė jį į kiemą, kad jos negundytų. Šis žygis ją labai išsekino, tad išmetusi maistą Ariana parropojo į lovą ir pusę dienos išmiegojo.
Pagaliau išaušo diena, kai kažkieno ranka suspaudė jai petį ir šiurkščiai papurtė.
— Mažoji princese, — išgirdo ji nuo vaikystės pažįstamą balsą. — Kelkis ir apsirenk. Tave kviečiasi princas.
Prie jos stovėjo Erėjas Hota, senas jos bičiulis ir gynėjas. Ir su ja kalbėjo. Ariana užsimiegojusi šyptelėjo. Jai buvo gera matyti šį raukšlių išvagotą, randuotą veidą ir girdėti tylų, duslų jo balsą bei norvošių akcentą.
— Ką padarėte Sedrai?
— Princas išsiuntė ją į Vandenų Sodus, — atsakė Hota. — Jis pats tau pasakys. Bet iš pradžių turi nusiprausti ir pavalgyti.
Matyt, ji atrodė visiškai susibaigusi. Silpna kaip kačiukas, Ariana šiaip taip pakilo iš lovos.
— Tegul Morą ir Melėja paruošia maudymosi kubilą, — liepė ji Hotai, — o Timočiui pasakyk, kad atneštų truputį valgio. Tik ne sunkaus. Šalto sultinio, kamputį duonos ir vaisių.
— Klausau, — linktelėjo Hota ir Arianai pasirodė, jog mielesnio žodžio dar niekada nebuvo girdėjusi.
Kol princesė maudėsi, šukavosi plaukus ir užkando jai atnešto sūrio bei vaisių, kapitonas laukė už durų. Kad nuramintų skrandį, Ariana išgėrė ir truputį vyno. Aš bijau, staiga suvokė ji, pirmą kartą gyvenime bijau tėvo. Ši mintis ją taip prajuokino, kad pro nosį ji prunkštelėjo šlakelį vyno. Atėjus laikui rengtis, pasirinko paprastą dramblio kaulo spalvos lininę suknią su vynuogienojais ir vynuogėmis išsiuvinėtomis rankovėmis ir korsažu. Papuošalų nesisegė. Turiu atrodyti tyra, nuolanki ir atgailaujanti. Turiu pulti jam po kojomis ir maldauti atleidimo, nes kitaip tikriausiai daugiau niekada neišgirstu žmogaus balso.