Kol Ariana susiruošė, ėmė temti. Ji tikėjosi, jog Hota palydės ją į Saulės bokštą išklausyti tėvo nuosprendžio. Bet kapitonas nuvedė ją į princo menę, kurioje Doraną Martelį jiedu rado sėdintį prie kivaso stalo, podagros kamuojamas kojas užsikėlus} ant pagalvėmis paminkštinto žemo suolelio. Jis žaidė su onikso drambliuku: čiupinėjo ir sukiojo jį raudonose, sutinusiose rankose. Princas atrodė didesnis ligonis, nei Ariana kada nors buvo mačiusi. Jo veidas buvo išblyškęs ir išpurtęs, o sąnarius, rodės, kankino toks uždegimas, jog skaudu buvo į juos žiūrėti. Matant tėvą tokį, Arianai suspaudė širdį, bet… nors ir ketino, pulti ant kelių ir maldauti ji niekaip neprisivertė. Užuot maldavusi atleisti, ji tepratarė:
— Tėve…
Jis pakėlė galvą, pažvelgė į dukterį, tamsios jo akys buvo apniauktos kančios. Ar tai dėl podagros? — paklausė savęs Ariana. Ar dėl manęs?
— Tie volantiečiai — keista ir sumani tauta, — sumurmėjo jis, stumtelėdamas šalin dramblio figūrėlę. — Kartą lankiausi Volantyje, kai vykau į Norvosą, kur susipažinau su Melarija. Gaudė varpai, laiptų papėdėje šoko lokiai. Erėjas tikrai prisimena tą dieną.
— Prisimenu, — dusliai patvirtino Erėjas Hota. — Lokiai šoko pagal varpų muziką, o princas vilkėjo raudonus, aukso spalvos ir oranžinius drabužius. Miledi manęs paklausė, kas tas taip ryškiai spindintis vyras.
Princas Doranas blausiai šyptelėjo.
— Palik mudu vienus, kapitone.
Hota savo ilgojo kirvio kotu dunkstelėjo į grindis, apsisuko ant kulno ir išėjo.
— Liepiau tarnams tavo kambaryje pastatyti kivaso stalą, — kai jie liko dviese, pasakė tėvas.
— Su kuo turėjau žaisti? — Kodėl jis šneka apie žaidimą? Ar podagra visai sujaukė jam protą?
— Su savimi. Kartais prieš sėdant lošti pravartu gerai perprasti žaidimą. Ar gerai pažįsti tą žaidimą, Ariana?
— Pakankamai gerai, kad galėčiau lošti.
— Bet ne laimėti. Mano brolis tiesiog mėgdavo kautis, o aš žaidžiu tik tuos žaidimus, kuriuos galiu laimėti. Kivasas — ne man. — Ilgai ir atidžiai žvelgęs dukteriai į veidą, jis pridūrė: — Kodėl? Paaiškink man, Ariana. Kodėl?
— Dėl mūsų giminės garbės. — Tėvo balsas ją supykdė. Jis buvo toks liūdnas, toks išsekęs, toks silpnas. Esi princas! — norėjo sušukti Ariana. Turėtum nesitverti pykčiu! — Savo nuolankumu darai gėdą visam Domui, tėve. Tavo brolis vietoj tavęs nuvyko į Karaliaus Uostą ir ten buvo nužudytas!
— Manai, aš to nežinau? Kiekvieną kartą, kai užsimerkiu, man prieš akis iškyla Oberinas.
— Ir tikriausiai liepia pagaliau atsimerkti, ar ne?
Ariana atsisėdo kitame kivaso stalo gale, priešais tėvą.
— Neleidau tau sėstis.
— Ką gi, tuomet pasišauk Hotą ir liepk jam už tokį įžūlumą mane nuplakti. Esi Domo princas. Gali tai padaryti. — Ji palietė vieną iš kivaso figūrų, sunkųjį žirgą. — Ar sučiupai serą Džeroldą?
Doranas papurtė galvą.
— O, kad būtume sugavę… Kvailai pasielgei įvėlusi jį į šį reikalą. Juodoji Žvaigždė — pavojingiausias vyras visame Dorne. Judu mums rimtai pakenkėte.
Nors ir labai bijodama, Ariana vis dėlto paklausė:
— O Mirsela? Ar ji…
— Ar mirė? Ne, nors Juodoji Žvaigždė ir labai stengėsi. Visi stebeilijosi į tavo baltąjį riterį, tad, rodos, nė vienas iš liudininkų nėra tikras, kas iš tiesų atsitiko, bet greičiausiai paskutinę akimirką jos žirgas pasibaidęs atšoko nuo jo žirgo, antraip Juodoji Žvaigždė būtų kalaviju nušniojęs princesei viršugalvį. O dabar tik perrėžė skruostą iki kaulo ir nukirto dešinę ausį. Meisteriui Kaleotui pavyko išgelbėti Mirselai gyvybę, bet nei šutekliai, nei vaistiniai gėrimai nebesugrąžins jai veido grožio. Ji buvo mano globotinė, Ariana. Ji buvo susižadėjusi su tavo broliu ir aš ją saugojau. Tu suteršei visų mūsų garbę.
— Jokiu būdu nenorėjau, kad jai nutiktų kas bloga, — ryžtingai tarė Ariana. — Jei Hota nebūtų įsikišęs…
— …būtum uždėjusi Mirselai karūną, paskelbusi ją karaliene ir sukėlusi maištą prieš savo brolį. Ir Mirsela būtų praradusi ne ausį, o gyvybę.
— Tik jei būtume pralaimėję.
— “Jei“? Ne „jei“, o „kai“. Iš visų Septynioms Karalystėms priklausančių žemių Dorne gyvena mažiausiai žmonių. Kai Jaunasis Drakonas rašė tą savo knygą, jam patiko išpūsti mūsų karių skaičių, kad jo pergalė atrodytų šlovingesnė, o mums patiko laistyti jo pasėtą sėklą, kad priešams atrodytame galingesni, nei iš tiesų esame, bet princesei dera žinoti tiesą. Narsa niekada neatstos kariuomenės gausos. Domas negali tikėtis laimėti karo su Geležiniu sostu, jei neturės sąjungininkų. Ko gero, tuo tu ir pasirūpinai. Ar tuo didžiuojiesi? — Princas nedavė dukteriai laiko atsakyti. — Ką man su tavimi daryti, Ariana?
Atleisk man, širdies gilumoje troško ištarti ji, bet tėvo žodžiai pernelyg skaudžiai ją užgavo.
— Kodėl klausi? Daryk tai, ką darai visada. Tai yra, nedaryk nieko.
— Klausantis tavęs, žmogui sunku sutramdyti pyktį.
— Geriau jo netramdyk, dar uždusi. — Princas nieko neatsakė. — Pasakyk, kaip sužinojai apie mano planus?
— Aš — Dorno princas. Daug žmonių siekia mano palankumo.
Kažkas viskį papasakojo.
— Žinojai ir vis tiek leidai mums su Mirsela pabėgti. Kodėl?
— Tai buvo klaida. Ir, kaip paaiškėjo, labai didelė. Esi mano duktė, Ariana. Maža mergaitė, atbėgdavusi pas mane, kai nusibrozdindavai kelį. Man buvo sunku patikėti, kad rengi prieš mane sąmokslą. Turėjau sužinoti tiesą.
— Dabar sužinojai. O aš noriu sužinoti, kas mane išdavė.
— Tavimi dėtas, aš irgi norėčiau.
— Pasakysi?
— Tikrai nesuprantu, kodėl turėčiau pasakyti…
— Manai, kad pati negaliu išsiaiškinti?
r Prašau, mėgink. O kol išsiaiškinsi, negalėsi pasitikėti nė vienu iš jų… o truputis nepasitikėjimo princesei tik į naudą. — Princas Doranas atsiduso. — Tu mane nuvylei, Ariana.
— Toks tokį pažino. Tu jau daug metų mane nuvili, tėve. — Ariana neketino taip atvirai kalbėti su tėvu, bet žodžiai kažkaip savaime išsprūdo. Na štai, ėmiau ir pasakiau.
— Žinau. Aš per daug romus, silpnas ir atsargus, pernelyg atlaidus mūsų priešams. Bet, man rodos, kad dabar tau to atlaidumo labai reikia. Turėtum maldauti mano atleidimo, o ne toliau mane erzinti.
— Atlaidumo prašau tik draugams.
— Kaip kilnu…
— Tai, ką jie padarė, padarė iš meilės man. Ir nenusipelno mirti Gastongrėjuje.
— Šį kartą pritariu tau. Išskyrus Juodąją Žvaigždę, tavo bičiuliai sąmokslininkai buvo tik paiki vaikigaliai. Ir vis dėlto jie žaidė pavojingesnį žaidimą nei kivasas. Tu ir tavo draugai ketinote išduoti karalystę. Galėjau liepti juos nukirsdinti.
— Galėjai, bet neliepei. Deinai, Doltai, Santagarai… Ne, tu niekada nedrįstum susipykti su tokiomis giminėmis.