— Drįstu daugiau, nei tu įsivaizduoji, bet… apie tai pakalbėsime kitą kartą. Serą Endrėjų trejiems metams išsiunčiau į Norvosą tarnauti tavo ledi motinai. Geirinas ateinančius dvejus metus praleis Tirošyje. Iš jo giminių našlaičių paėmiau piniginį užstatą ir įkaitų. Ledi Silvos apskritai nebaudžiau, bet jai jau buvo pats laikas tekėti. Jos tėvas laivu nugabeno ją į Grynstouną, kur ji ištekės už lordo Estermonto. O dėl Ario Oukharto… Jis pats pasirinko savo likimą ir drąsiai jį pasitiko. Karaliaus sargybos riteris… kaip tu jį prikalbėjai?
— Aš su juo mylėjausi, tėve. Jei teisingai pamenu, liepei man užimti mūsų kilmingus svečius.
Princas staiga nuraudo.
— Ir jam to pakako?
— Pasakiau jam, jog, tapusi karaliene, Mirsela leis mudviem susituokti. Jis norėjo, kad tapčiau jo žmona.
— Neabejoju, jog kaip įmanydama stengeisi, kad jis nesulaužytų duotų įžadų.
Dabar jai atėjo eilė raudonuoti. Kol suviliojo serą Arį, praėjo pusė metų. Nors jis tvirtino, girdi, prieš apsivilkdamas baltus drabužius turėjęs kitų moterų, iš jo elgesio Ariana tikrai nebūtų taip pamaniusi. Jo glamonės būdavo negrabios, bučiniai nervingi, o kai jiedu pirmą kartą sugulė, jis išliejo sėklą Arianai ant šlaunies, kai ji bandė ranka suėmusi parodyti jam kelią į savo kūno gelmes. Negana to, jis baisiai susigėdo. Jei Ariana būtų gavusi po drakoną kaskart, kai Aris ištardavo: „Mums nederėtų to daryti“, — ji būtų tapusi turtingesnė už Lanisterius. Ar jis puolė Erėją Rotą tikėdamasis mane išgelbėti? — svarstė Ariana. O gal pasielgė taip, norėdamas nuo manęs pasprukti ir krauju nusiplauti užsitrauktą nešlovę?
— Aris mane mylėjo, — nė nepajuto, kaip pasakė Ariana. — Jis žuvo už mane.
— Ką gi, jis tikriausiai bus tik pirmas toks iš daugelio. Tu ir tavo pusseserės norėjote karo. Gal jūsų noras ir išsipildys. Kol mudu čia kalbamės, į Saulės Ietį keliauja kitas karaliaus sargybos riteris. Seras Beilonas Svonas gabena man Kalno galvą. Mano vėliavininkai kaip įmanydami stengiasi jį gaišinti, kad laimėčiau šiek tiek laiko. Vilsas aštuonias dienas praleido su juo medžioklėje su sakalais Kaulų kelyje, o kai jis įveikė kalnus, lordas Ironvudas jo garbei iškėlė puotą, kuri tęsėsi dvi savaites. Dabar jis Tore ir ledi Džordein, pagerbdama svečią, surengė žaidynes. Pasiekusį Šmėklų kalvą, jį pasitiks ledi Toland, pasiruošusi svetingumu pralenkti ledi Džordein. Ir vis dėlto, anksčiau ar vėliau, seras Beilonas vis tiek pasieks Saulės Ietį, o tada norės pamatyti princesę Mirselą ir… savo prisiekusį brolį, serą Arį. Ir ką mes jam pasakysime, Ariana? Gal man paaiškinti, kad Oukhartas žuvo per nelaimingą atsitikimą medžioklėje arba nusiritęs nuo slidžių laiptų? Gal Aris Vandenų Soduose nuėjo paplaukioti, paslydo ant marmurinės plokštės, trenkėsi galva į baseino kraštą ir nuskendo?
— Ne, — papurtė galvą Ariana. — Pasakyk, kad jis žuvo gindamas savo mažąją princesę. Pasakyk serui Beilonui, kad Juodoji Žvaigždė mėgino ją nužudyti, o seras Aris pastojo jam kelią ir išgelbėjo princesei gyvybę. — Būtent taip derėjo žūti baltiesiems karaliaus sargybos riteriams: jie turėjo paaukoti gyvybę už tuos, kuriuos buvo prisiekę ginti. — Seras Beilonas bus įtarus, kaip ir tu buvai, kai Lanisteriai nužudė tavo seserį ir jos vaikus, bet neturės įrodymų…
— …kol nepasikalbės su Mirsela. O gal ta narsi mergaitė irgi turėtų žūti per nelaimingą atsitikimą? Jei taip, tuomet kils karas. Joks melas neapsaugotų Domo nuo karalienės rūstybės, jei, patikėta mano globai, jos duktė žūtų.
Jam manęs reikia, suprato Ariana. Dėl to ir liepė mane pakviesti.
— Galėčiau įteigti Mirselai, ką sakyti, tik… kodėl turėčiau tai daryti?
Tėvo veidas persikreipė iš pykčio.
— Įspėju tave, Ariana, mano kantrybė išseko.
— Dėl manęs? — Jam tai būdinga. — Lordui Taivinui ir Lanisteriams-tu visuomet buvai pakantus nelyginant Beiloras Palaimintasis, bet tik ne savam kūnui ir kraujui.
— Painioji kantrybę su pakantumu. Ruošiau Taivinui Lanisteriui pražūtį nuo tos dienos, kai sužinojau apie Elijos ir jos vaikų mirtį. Prieš pasiųsdamas myriop vyliausi atimti iš Taivino Lanisterio viską, kas jam brangu, bet jo neūžauga sūnus, rodos, atėmė iš manęs malonumą jį nužudyti. Guodžiuosi bent tuo, kad jis buvo žiauriai nužudytas pabaisos, kuriam pats davė gyvybę. Bet tai nesvarbu. Lordas Taivinas dabar rėkia iš skausmo pragare ir… netrukus, jei tavo beprotiškas poelgis sukels karą, prie jo prisidės tūkstančiai kitų. — Tėvas susiraukė, tarsi kiekvienas ištartas žodis būtų kėlęs jam skausmą. — Tu šito nori?
Tačiau princesė nesileido bauginama.
— Noriu, kad išlaisvintum mano pusseseres. Noriu, kad būtų atkeršyta už dėdės mirtį. Noriu, kad būtų paisoma mano teisių.
— Kokių teisių?.
— Teisės į Dorną.
— Kai mirsiu, Domas atiteks tau. Ar jau nekantrauji manęs atsikratyti?
— To paties turėčiau paklausti tavęs, tėve. Tu jau keleri metai mėgini manęs atsikratyti.
— Tai netiesa.
— Ne? Gal paklauskime mano brolio?
— Tristano?
— Kventino.
— Kuo jis čia dėtas?
— Kur jis?
— Jis Kaulų kelyje, kartu su lordo Ironvudo kariuomene.
— Pripažįstu, puikiai moki meluoti, tėve. Meluoji nė nemirktelėdamas. Kventinas išplaukė į Lysą.
— Kas tau šovė į galvą?
— Bičiulis man pasakė. — Ariana taip pat galėjo turėti savų paslapčių.
— Tavo bičiulis melavo. Duodu žodį, kad tavo brolis neišvyko į Lysą. Prisiekiu saule, ietimi ir Septynetu.
Bet taip lengvai apkvailinti Arianos nepavyko.
— Vadinasi, jis išplaukė į Myrą? O gal į Tirošį? Žinau, kad jis kažkur kitame Siaurosios jūros krante samdosi kalavijuočius ir ketina atimti iš manęs prigimtinę teisę.
Tėvo veidas apsiniaukė.
— Toks nepasitikėjimas garbės tau nedaro, Ariana. Labiau tikėtina, kad Kventinas galėtų rengti sąmokslą prieš mane. Išsiunčiau Kventiną iš namų dar vaikystėje, kai jis buvo per jaunas suprasti, ko Domui reikia. Andersas Ironvudas jam buvo geresnis tėvas už mane, tačiau tavo brolis tebėra klusnus ir ištikimas.
— O ko jam šiauštis? Teiki ir visada teikei jam pirmenybę. Jis panašus į tave, galvoja kaip tu, tad ketini atiduoti jam valdyti Dorną — gali nesivarginti tai neigdamas. Skaičiau tavo laišką. — Arianos atmintyje tie žodžiai tebeliepsnojo ryškiai kaip liepsna. — „Vieną dieną sėdėsi mano vietoje ir valdysi visą Dorną“, — rašei jam. Sakyk, tėve, kada nusprendei atimti iš manęs palikimą? Kai gimė Kventinas, ar kai gimiau aš? Ir ką bloga tau padariau, kad taip manęs nekenti?
Išvydusi tėvo akyse ašaras, Ariana įsiuto.
— Niekada nejaučiau tau neapykantos, — tyliai ir neslėpdamas širdgėlos tarė princas Doranas. — Ariana, tu nesupranti…
— Neigi parašęs tuos žodžius?
— Neneigiu. Parašiau juos, kai Kventinas pirmą kartą išvyko į Ironvudą. Taip, buvau numatęs jį savo įpėdiniu. Dėl tavęs turėjau kitų planų.
— Žinoma, — niekinamai prunkštelėjo Ariana, — kitų planų. Džailsą Rosbį. Aklą Beną Bisberį. Žilabarzdį Grandisoną. Jie ir buvo tavo planai?.
Nelaukusi tėvo atsakymo, ji prabilo vėclass="underline"
— Žinau, jog mano pareiga — pagimdyti Dorno įpėdinį, ir niekada nebuvau to pamiršusi. Mielai būčiau tekėjusi, bet tavo išrinkti jaunikiai man būdavo tikras įžeidimas. Atvedęs kiekvieną iš jų, tarsi spjaudavai man į veidą. Jei iš viso bent kiek mane mylėjai, kodėl piršai man į vyrus Valderį Frėjų?