— Nes žinojau, kad jį atstumsi. Kai sulaukei tekamojo amžiaus, turėjau pasirūpinti, kad visi matytų mane mėginant ieškoti tau vyro, kitaip būčiau sukėlęs įtarimų, bet… nedrįsau atvesti tau tokio vyro, už kurio sutiktum tekėti. Nes jau buvai pažadėta, Ariana.
Pažadėta?
Ariana nepatikliai nužvelgė tėvą.
— Ką tu sakai? Vėl meluoji? Tu niekada neužsiminei…
— Tai buvo slapta sutartis. Ketinau tau apie ją papasakoti, kai sulauksi tinkamo amžiaus… Maniau, pasakysiu, kai būsi vyresnė, bet…
— Man dvidešimt treji, jau septyneri metai esu suaugusi moteris.
— Žinau. Per ilgai tylėjau, bet… tik norėdamas tave apsaugoti. Ariana, tavo prigimtis… Tu tą paslaptį tuoj pat būtum pašnabždėjusi Geirinui, o vakare, lovoje, ir Tajenei. Geirinas yra toks liežuvautojas, kokie būna tik našlaičiai, o Tajenė nieko neslepia nei nuo Obaros, nei nuo ledi Naimos. O jei jos žinotų… Obara per daug įjunkusi į vyną, o Naima per daug artimai bendrauja su dvyniais Fouleriais. O kam šią paslaptį būtų galėję atskleisti dvyniai Fouleriai? Ne, negalėjau taip rizikuoti.
Ariana suglumo. Pažadėta. Buvau pažadėta.
— Kas jis? Su kuo visus tuos metus buvau slapta susižadėjusi?
— Dabar jau nesvarbu. Jis miręs.
Šie žodžiai ją dar labiau suglumino.
— Visi seniai silpnos sveikatos. Nuo ko jis mirė? Peršalo, susirgo podagra ar susilaužė klubikaulį?
— Jį pražudė lydyto aukso puodas. Mes, princai, rūpestingai kuriame planus, o dievai visus juos verčia niekais. — Princas Doranas paniuręs mostelėjo raudona ir patinusia ranka. — Domas atiteks tau. Duodu žodį, jei tik mano žodis tau dar ką nors reiškia. Tavo broliui Kventinui teks nueiti sunkesnį kelią.
— Kokį kelią? — Ariana nepatikliai pažvelgė į tėvą. — Ką dar slepi? Tesaugo mane Septynetas, bet nuo tų paslapčių jau pavargau. Klok viską iki galo, tėve, arba… paskelbk Kventiną savo įpėdiniu, pasikviesk kirviu nešiną Hotą ir leisk man numirti kartu su savo pusseserėmis.
— Tikrai manai, kad skriausčiau brolio vaikus? — Arianos tėvas vyptelėjo. — Obarai, Naimai ir Tajenei netrūksta nieko, išskyrus laisvę, o Elarija ir jos dukterys jaukiai įsikūrė Vandenų Soduose ir jaučiasi laimingos. Dorėja vaikštinėja ir spygliuota kuoka daužo nuo medžių apelsinus, Eliją ir Obela tapo baseinėlių siaubu. — Jis atsiduso. — Ne taip seniai tu pati dar žaidei tuose baseinuose. Užsilipdavai ant pečių vyresnei mergaitei… aukštai mergaitei plonais šviesiais plaukais…
— Ant pečių Džeinei Fouler arba jos seseriai Dženelinai. — Jau daugybę metų Ariana apie tai negalvojo. — Ak, ir Frinai, kalvio dukrai. Ji buvo rudaplaukė. Bet labiausiai mėgau sėdėti ant pečių Geirinui. Kai jodavau ant Geirino, niekas mudviejų neįveikdavo, net Naima, raita ant žaliaplaukės mergaitės iš Tirošio.
— Toji žaliaplaukė buvo archono duktė. Turėjau išsiųsti tave į Tirošį, į jos vietą. Ten būtum tarnavusi archono taurininke ir slapta susitikusi su savo sužadėtiniu, bet tavo motina pagrasino susižalosianti, jei išsiųsiu iš namų dar vieną vaiką, ir aš… negalėjau taip su ja pasielgti.
Jo kalbos vis keistesnės.
— Ar ten Kventinas ir išvyko. Į Tirošį, į archono dvarą, pas žaliaplaukę jo dukterį?
Tėvas grybštelėjo vieną kivaso figūrėlę.
— Turiu išsiaiškinti, kaip sužinojai, kad Kventinas išvyko į svečią šalį. Į ilgą ir pavojingą kelionę tavo brolis leidosi kartu su Kletusu Ironvudu, meisteriu Kedriu ir trimis geriausiais jaunais lordo Ironvudo riteriais, tik nežinia, kas jo laukia pasiekus tos kelionės tikslą. Jis išvyko pargabenti to, ko labiausiai trokšta mūsų širdys.
Ariana prisimerkė.
— O ko labiausiai trokšta mūsų širdys?
— Žinios apie įvykdytą kerštą. — Princas Doranas kalbėjo tyliai, lyg bijodamas, jog kas nors gali slapta klausytis. — Apie įvykdytą teisingumą. — Sulenkęs patinusius, podagros paliestus pirštus, jis suspaudė delne onikso drakoną ir pašnibždomis pridūrė: — Apie ugnį ir kraują.
Eleina
Pasukusi geležinį žiedą, ji stumtelėjo ir pravėrė duris.
— Mielasis Robinai… — pašnibždomis paklausė. — Galiu įeiti?
— Būk atsargi, miledi, — grąžydama rankas įspėjo ją Gretčelė. — Jo šviesybė lordas sviedė į meisterį naktipuodį.
— Vadinasi, į mane nebeturės ko sviesti. Argi neturi kokio nors darbo? O tu, Made… Ar visi langai uždaryti, ar visų jų langinės užvertos? Ar visi baldai uždengti audeklais?
— Visi, miledi, — atsakė Madė.
— Geriau nueikite dar kartą patikrinti. — Eleina įsmuko į tamsų miegamąjį. — Tai tik aš, mielasis Robinai.
Tamsoje kažkas sušnarpštė.
— Tu viena?
— Viena, milorde.
— Tada prieik arčiau. Bet tik viena.
Eleina įėjo ir rūpestingai uždarė duris. Jos buvo ąžuolinės, keturių colių storumo. Madė ir Gretčelė galėjo klausytis, kiek patinka, vis tiek nieko nebūtų išgirdusios. Ir gerai. Gretčelei vis nesisekė nulaikyti liežuvio už dantų, o Madė begėdiškai skleisdavo gandus.
— Tave atsiuntė meisteris Koulmanas? — paklausė berniukas.
— Ne, — pamelavo Eleina. — Sužinojau, kad mano mielasis Robinas negaluoja. — Ištvėręs susidūrimą su naktipuodžiu, meisteris nulėkė pas serą Lotorą, o Brunas atėjo pas ją.
— Gal miledi galėtų gražiuoju išprašyti jį iš lovos, — paprašė riteris. — Tada man nereikėtų tempti berniuko per jėgą.
To negalime leistu tarė sau ji. Kai su Robertu būdavo šiurkščiai elgiamasi, jam dažniausiai prasidėdavo drebulio priepuolis.
— Ar valgyti nenori, milorde? — paklausė ji mažojo Roberto. — Gal nusiųsti Madę į virtuvę uogų ir grietinėlės arba ką tik iškeptos duonos su sviestu?
Eleina per vėlai susigriebė, kad šiltos duonos jie neturi; virtuvė buvo uždaryta, krosnis užgesusi. Jei tai priverstų Robertų atsikelti iš lovos, būtų verta vėl užkurti krosnį, pagalvojo ji.
— Aš nealkanas, — spigiai ir aikštingai atšovė mažasis lordas. — Šiandien liksiu lovoje. Jei norėtum, galėtum man paskaityti.
— Kambaryje per tamsu, kad galėčiau skaityti. — Sunkios, storos užuolaidos buvo užtrauktos ir miegamajame buvo tamsu kaip naktį. — Ar mano mielasis Robinas pamiršo, kokia šiandien diena?
— Ne, nepamiršau, — atsakė berniukas, — bet aš niekur nekeliausiu. Noriu likti lovoje. Galėtum paskaityti man apie Sparnuotą riterį.
Sparnuotas riteris buvo seras Artis Arinas. Legenda bylojo, kad jis išvijo iš Slėnio Pirmuosius Žmones ir, sėdęs ant didžiulio sakalo, užskrido ant Milžino Ieties ir nužudė Grifų karalių. Apie jo nuotykius buvo sukurta daugybė pasakojimų. Mažasis Robertas visus juos taip puikiai žinojo, kad būtų galėjęs pakartoti atmintinai, bet vis tiek mėgo, kad Eleina tas istorijas jam skaitytų.
— Mielasis, mes privalome išvykti, — tarė ji berniukui, — bet, kai pasieksime Mėnulio Vartus, pažadu paskaityti dvi istorijas apie Sparnuotą riterį.
— Tris, — nieko nelaukęs užsiprašė jis. Kad ir kiek jam siūlydavai, Robertas visuomet norėdavo gauti daugiau.