— Gerai, tris, — sutiko Eleina. — Ar galiu įleisti šiek tiek saulės šviesos?
— Ne. Nuo šviesos man skauda akis. Eikš į lovą, Eleina.
Iš tolo lenkdamasi sudaužyto naktipuodžio, ji vis tiek priėjo prie langų. To indo ji nematė, bet puikiausiai užuodė.
— Plačiai langų neatversiu. Tik tiek, kad matyčiau savo mielojo Robino veidą.
Jis sušnarpštė.
— Jei jau kitaip negali…
Užuolaidos buvo pasiūtos iš prabangaus mėlyno aksomo. Eleina vieną atitraukė per piršto ilgį ir pririšo. Besiskverbiančiame blausios ryto šviesos pluošte buvo matyti skrajojančios dulkių kandys. Nedideli rombo pavidalo lango stiklai buvo apšerkšniję. Vieną patrynusi delno apačia ir pratirpinusi, Eleina išvydo nuostabiai žydrą dangų ir akinamai baltą kalno šlaitą. Lizdas buvo susisupęs į ledinę mantiją, o viršuje stūksanti Milžino Ietis iki pusės užklota sniegu.
Atsisukusi Eleina pamatė Robertą Ariną alkūne įsirėmusį į pagalves ir spoksantį į ją. Lizdo lordas ir Slėnio gynėjas. Kūno apačią iki juosmens dengė vilnonė antklodė. Aukščiau juosmens jis buvo nuogas, nesveikai išblyškęs, ilgais kaip mergaitės plaukais. Roberto rankos ir kojos buvo liesos ir ištįsusios, krūtinė glebi ir įdubusi, pilvas mažas, o akys nuolat paraudusios ir ašarotos. Jis toks yra, ir nieko čia nepadarysi. Jis iš prigimties silpnas ir paliegęs.
— Šįryt atrodai labai stiprus, milorde. — Robertui patiko girdėti, koks jis stiprus. — Gal liepti Madei ir Gretčelei atnešti kubilą ir vandens, kad galėtum išsimaudyti? Madė nutrins tau nugarą, ištrinks plaukus, kad iškeliautum švarus, kaip ir dera lordui. Argi tai nebūtų puiku?
— Ne. Madės negaliu pakęsti. Ant jos akies voko yra karpa, be to, ji taip smarkiai trina, kad net peršti. Kai nugarą trindavo mamytė, man niekada neskaudėdavo.
— Liepsiu Madei mano mielajam Robinui nugaros taip smarkiai netrinti. Kai išsimaudysi ir būsi švarus, iš karto pasijusi geriau.
— Sakiau, kad nesimaudysiu. Man siaubingai skauda galvą.
— Gal atnešti pašildytą audinio skiautę ir uždėti ant kaktos? Arba taurę migdančio vyno? Bet tik nedidukę. Žemai, Danguje, mūsų laukia Mija Stoun ir ji įsižeis, jei nusileidęs pas ją užmigsi. Juk žinai, kaip ji tave mėgsta.
— Bet aš jos nemėgstu. Ji tik paprasčiausia mulų vedlė. — Robertas vėl šniurkštelėjo. — Vakar vakare meisteris Koulmanas įpylė man į pieną kažkokios bjaurasties — aiškiai jaučiau jos skonį. Sakiau jam, kad noriu saldaus pieno, bet meisteris man jo taip ir neatnešė. Net kai įsakiau. Esu lordas ir jis privalo daryti ką liepiamas. Niekas nedaro to, ką liepiu daryti.
— Pasikalbėsiu su juo, — pažadėjo Eleina, — bet tik jei atsikelsi. Lauke puikus oras, mielasis Robinai. Skaisčiai šviečia saulė ir… tai diena, puikiausiai tinkama leistis nuo kalno. Danguje laukia mulai ir Mija…
Berniukui ėmė virpėti lūpos.
— Nekenčiu tų dvokiančių mulų. Kartą vienas iš jų mėgino man įkąsti! Perduok tai Mijai, kad aš lieku čia, — graudžiai tarė Robertas ir, rodės, tuoj pravirks. — Kol būsiu čia, niekas nieko blogo man nepadarys. Lizdas — neįveikiamas.
— Kas norėtų nuskriausti mano mieląjį Robiną? Lordai ir riteriai tave dievina, o prasčiokai džiaugsmingai šūkčioja tavo vardą.
Jis bijo, dingtelėjo Eleinai. Ir ne be reikalo. Nuo tos dienos, kai nukrito jo ledi motina, berniukas nekeldavo kojos net į balkoną, o kelias nuo Lizdo iki Mėnulio Vartų buvo toks pavojingas, kad galėjo įbauginti bet ką. Ir pačiai Eleinai, kai su ledi Lisa ir lordu Petiru kopė į Lizdą, širdis daužėsi gerklėje, be to, visi sutiko, jog leistis dar pavojingiau, nes visą laiką reikia žiūrėti žemyn. Mija galėjo papasakoti apie galingus lordus ir narsius riterius, kurie, atsidūrę ant šio kalno, išbalo ir prišlapino kelnes. O juk nė vieno iš jų nekankino drebulio priepuoliai.
Ir vis dėlto kitos išeities nebuvo. Slėnyje dar tebesilaikė šiltas auksinis ruduo, bet kalnų viršūnes savo gniaužtuose jau spaudė žiema. Jie jau ištvėrė tris pūgas ir lijundrą, dviem savaitėms pavertusią pilį krištolo luitu. Gal Lizdas ir buvo neįveikiamas, bet netrukus jis turėjo tapti dar ir nepasiekiamas, be to, leistis nuo kalno kasdien darėsi vis pavojingiau. Dauguma pilies tarnų ir karių jau buvo nulipę nuo kalno. Tik keliolika vis dar delsė, nes turėjo patarnauti lordui Robertui.
— Mielasis Robinai, — švelniai tarė Eleina, — leistis bus visai smagu, pamatysi. Mus lydės seras Lotoras ir Mija. Jos mulai į šį seną kalną kopė ir nuo jo leidosi jau daugybę kartų.
— Negaliu pakęsti mulų, — užsispyrė jis. — Mulai bjaurūs. Juk sakiau, kai buvau mažas, vienas mėgino man įkąsti.
Eleina žinojo, kad Robertas taip ir neišmoko gerai jodinėti. Nesvarbu, ar mulai, ar žirgai, ar asilai — berniukui visi jie atrodė pabaisos, baugino taip pat kaip drakonai arba grifai. Į Slėnį jis atkeliavo būdamas šešerių, raitas ant žirgo, įsikniaubęs į pieno pritvinkusias motinos krūtis, ir nuo tos dienos niekada nebuvo iškėlęs iš Lizdo kojos.
Šiaip ar taip, jie privalėjo išvykti, kol ledas dar visiškai nesukaustė pilies. Niekas negalėjo pasakyti, ar ilgai laikysis toks oras.
— Mija neleis mulams kandžiotis, — tarė Eleina, — o aš josiu tau iš paskos. Esu tik mergaitė, toli gražu ne tokia drąsi ir stipri kaip tu. Jei aš galiu nusileisti nuo kalno, neabejoju, kad gali ir tu, mielas Robinai.
— Nusileisti galėčiau, — linktelėjo lordas Robertas, — bet nepageidauju to daryti. — Ir jis atgalia ranka persibraukė per bėgančią nosį. — Pasakyk Mijai, kad lieku lovoje. Galbūt, jei geriau pasijusiu, leisiuosi rytoj. Šiandien lauke per šalta, o man skauda galvą. Mielai išgerčiau saldaus pieno, be to, liepsiu Gretčelei atnešti mums korių, pilnų medaus. Mudu miegosime, myluosimės, žaisime, o paskui galėsi paskaityti man apie Sparnuotą riterį.
— Paskaitysiu. Tris istorijas, kaip ir žadėjau… kai pasieksime Mėnulio Vartus. — Palengva Eleinos kantrybė seko. Mes privalome iškeliauti, tarė ji sau, kitaip, saulei nusileidus, tebebūsime aukščiau sniego ribos. — Tavo garbei lordas Nestoras rengia puotą, joje bus grybų sriubos, elnienos ir pyragaičių. Juk nenori jo nuvilti, tiesa?
— Ar tie pyragaičiai citrininiai?
Lordas Robertas, galbūt mėgdžiodamas Eleiną, mėgo citrininius pyragaičius.
— Citrininiai, su labai daug citrinų, — patikino ji Robertą, — ir galėsi prisivalgyti jų iki soties.
— Galėsiu suvalgyti net šimtą? — pasiteiravo berniukas. — Visą šimtą?
— Jei tik norėsi. — Ji sėdėjo ant lovos ir glostė ilgus, puikius berniuko plaukus. Jo plaukai gražūs. Ledi Lisa kas vakarą pati juos šukuodavo ir prireikus pakirpdavo. O kai ji nukrito, kaskart, kai prie Roberto kas nors prisiartindavo su žirklėmis, berniukas patirdavo baisius drebulio priepuolius, tad Petiras įsakė leisti vaikui auginti ilgus plaukus. Eleina apsivyniojo aplink pirštą vieną sruogą ir tarė: — Na, tai gal jau atsikelsi ir leisies aprengiamas?
— Noriu šimto citrininių pyragaičių ir penkių istorijų!
O aš norėčiau šimtų kartų įkrėsti tau į užpakalį ir skelti penkis antausius. Jei čia būtų Petiras, nedrįstum taip elgtis. Mažasis lordas prisibijojo savo patėvio, kaip ir dera mažam ir visiškai sveikam berniukui. Eleina prisivertė nusišypsoti.
— Kaip milordas pageidauja. Bet kol nenusiprausi, neapsirengsi ir neišsiruoši į kelią, negausi nieko. Eikš, kol dar rytas.