Tvirtai paėmusi už rankos, Eleina tempte ištempė jį iš lovos.
Tačiau, Eleinai nespėjus pakviesti tarnaičių, mielasis Robinas ištįsusiomis rankomis apsivijo kaklą ir ją pabučiavo. Tai buvo nerangaus, mažo berniuko bučinys. Robertas Arinas viską darė kažkaip negrabiai. Užsįmerkusi galėčiau apsimesti, kad jis — Gėlių riteris. Kadaise seras Loras padovanojo Šansai Stark raudoną rožę, bet niekada jos nebučiavo ir… joks Tairelis tikrai nebučiuos Eleinos Stoun. Kad ir kokia graži, vis dėlto ji buvo gimusi ne santuokoje.
Kai berniuko lūpos palietė jos lūpas, Eleina staiga prisiminė kitą bučinį. To jausmo ji dar nepamiršo ir, rodės, dar jautė šiurkščias jo lūpas, prispaustas prie jos lūpų. Jis atėjo pas Šansą tamsoje, žaliai ugniai nutvieskus dangų. Gavo iš manęs dainą ir bučinį, o nepaliko nieko, tik kruviną apsiaustą.
Bet tai nesvarbu. Tie laikai praėjo, o Sansos šiame pasaulyje taip pat nebebuvo.
Eleina mažąjį lordą atstūmė.
— Pakaks. Jei laikysiesi žodžio, vėl mane pabučiuoti galėsi tik mums pasiekus Mėnulio Vartus.
Už durų laukė Madė, Gretčelė ir meisteris Koulmanas. Meisteris buvo išsitrinkęs išmatomis suteptus plaukus ir apsivilkęs kitą drabužį. Taip pat atėjo ir Roberto ginklanešiai. Teransas ir Džailsas iš tolo suuosdavo rūpesčius.
— Lordas Robertas jaučiasi stipresnis, — pasakė Eleina tarnaitėms. — Atneškite karšto vandens maudytis, tik žiūrėkite, nenuplikykite jo. Ir šukuodamos plaukus nepeškite, jis to nemėgsta. — Vienas iš ginklanešių prunkštelėjo, bet Eleina jam tarė: — Teransai, paruošk jo šviesybei jojimo kostiumą ir šilčiausią jo apsiaustą. Džailsai, tu išnešk sudužusį naktipuodį ir išvalyk grindis.
Džailsas Graftonas susiraukė.
— Aš ne tarnaitė valytoja…
— Daryk, ką liepia ledi Eleina, o jei ne, apie tavo elgesį išgirs Lotoras Brunas, — pagrasino meisteris Koulmanas. Jis nuėjo paskui Eleiną koridoriumi ir nulipo vingiuotais laiptais. — Dėkoju, kad padėjai, miledi. Tu moki jį prišnekinti. — Kiek padvejojęs meisteris pridūrė: — Ar būdama su juo neatkreipei dėmesio, kad jis drebėtų?
— Kai laikiau už rankos, jo pirštai truputį virpėjo, bet tik tiek. Lordas Robertas sako, kad įpylei jam į pieną kažkokios bjaurasties.
— Bjaurasties? — Koulmanas pakėlė į ją akis, sumirksėjo, nurijo seilę, o jo Adomo obuolys pakilo ir vėl nusileido. — Aš tik… Ar jam iš nosies nebėga kraujas?
— Ne.
— Gerai. Labai gerai. — Jam linksint ant juokingai ilgo ir lieso kaklo pūpsančia galva, švelniai dzingtelėjo meisterio grandinė. — Ši kelionė žemyn… Miledi, būtų saugiausia, jei įmaišyčiau jo šviesybei į gėrimą aguonpienio.
Tada lordas Robertas užmigtų ir Mija Stoun galėtų paguldyti jį tvirčiausiam mului skersai nugaros.
— Lizdo lordas negali leistis nuo savo kalno pririštas mului ant nugaros kaip miežių maišas.
Dėl to Eleina nė kiek neabejojo. Tėvas ją įspėjo, kad jie negali taip atvirai parodyti, koks Robertas silpnas ir bailus, ir leisti šiai žiniai plačiai pasklisti. Gaila, kad jo čia nėra. Jis žinotų, ką daryti.
Tačiau Petiras Beilišas buvo išvykęs iš Slėnio ir dalyvavo lordo Lajonelio Korbrėjaus vestuvėse. Ketvirtą dešimtį perkopęs ir bevaikis našlys, lordas Lajonelis užsimojo vesti kaip iš pieno plaukusią šešiolikmetę turtingo Kirų miesto pirklio dukterį. Petiras pats juodu supiršo. Sklido kalbos, jog nuotakos kraitis — stulbinamai didelis; šiaip ar taip, jis turėjo būti tikrai nemenkas, nes mergina nebuvo kilminga. Į vestuves turėjo atvykti Korbrėjų vasalai, lordas Vekslis, lordas Graftonas, lordas Linderlis, keli ne tokie įtakingi lordai bei riteriai žemvaldžiai ir… lordas Belmoras, neseniai susitaikęs su jos tėvu. Kiti lordai pareiškėjai, — bent jau taip buvo manoma, — šiose vestuvėse neturėjo pasirodyti, tad Petiro dalyvavimas buvo didžiai svarbus.
Eleina visa tai puikiai suprato, tačiau tai reiškė, kad visa našta saugiai nulydėti mieląjį Robiną į pakalnę guls ant jos vienos pečių.
— Duok jo šviesybei taurę saldaus pieno, — paprašė ji meisterio. — Tada leisdamasis nuo kalno jis nedrebės.
— Dar nepraėjo nė trys dienos, kai jis išgėrė paskutinę šio gėrimo taurę… — mėgino prieštarauti Koulmanas.
— O vakar vakare norėjo dar vienos, bet tu jam nedavei.
— Nes taip dažnai negalima. Tu nesupranti, miledi. Kaip jau sakiau lordui Gynėjui, žiupsnelis saldžiamiegės numalšina drebulį, bet ji kaupiasi kūne ir ilgainiui…
— Laikas nebus svarbu, jei jo šviesybę ištiks drebulio priepuolis ir jis nukris nuo kalno. Jei čia būtų mano tėvas, žinau, kad lieptų bet kokia kaina išlaikyti lordą Robertą ramų.
— Mėginu tai padaryti, miledi, bet jo priepuoliai vis smarkesni, o kraujas toks prastas, kad nebedrįstu dėti dėlių. Saldžiamiegė… Ar esi tikray kad jam iš nosies nebėga kraujas?
— Jis šniurkščiojo, — pripažino Eleina, — bet kraujo nemačiau.
— Man reikėjo pasikalbėti su lordu Gynėju. Ta puota… Svarstau, ar protinga kelti puotą, kai tiek daug jėgų bus prarasta leidžiantis nuo kalno?
— Puota nebus didelė, — patikino jį Eleina. — Dalyvaus ne daugiau kaip keturios dešimtys svečių. Lordas Nestoras ir jo šeimyna, Vartų riteris, keli mažesni lordai ir jų vasalai…
— Juk žinai, kad lordas Robertas svetimų nemėgsta, o per puotą bus geriama, triukšmaujama… gros muzika. Muzika jį gąsdina.
— Muzika jį ramina, — pataisė meisterį Eleina, — ypač aukštosios arfos muzika. Nuo tada, kai Mariljonas nužudė jo motiną, lordas Robertas negali pakęsti dainavimo. — Šį melą ji buvo ištarusi tiek daug kartų, jog dažniausiai Eleinai jis atrodydavo kaip tiesa; visa kita, regėjos, tik blogas sapnas, kartais dar sujaukdavęs jai miegą. — Lordo Nestoro keliamoje puotoje dainių nebus, tik fleitos ir smuikai gros šokių muziką. — Ką ji darys, kai užgros muzika? Tai buvo erzinantis klausimas, į kurį jos širdis atsakė vienaip, o galva — kitaip. Sansa mėgo šokti, bet Eleina… — Tiesiog, prieš mums iškeliaujant, duok jam vieną taurę saldaus pieno, prieš puotą — antrą, ir nekils jokių rūpesčių.
— Gerai. — Laiptų papėdėje jiedu stabtelėjo. — Bet tai bus paskutinis kartas. Paskui bent pusmetį lordas Robertas saldaus pieno negaus.
— Bus geriau, jei tai aptarsi su lordu Gynėju.
Stumtelėjusi duris, Eleina žengė į kiemą. Ji suprato, kad Koulmanas savo globotiniui nori tik gero, tačiau tai, kas geriausia berniukui, vardu Robertas, ir tai, kas geriausia lordui Arinui, ne visada sutapo. Petiras taip ir pasakė, ir tai buvo tiesa. Meisteris Koulmanas rūpinasi tik berniuku. O mudviem su tėvu tenka didesni rūpesčiai.
Kiemą buvo užklojęs gerokai anksčiau iškritęs sniegas ir nuo pylimų bei bokštų nelyginant krištolo ietys nutįsę kybojo varvekliai. Lizdo pilis buvo pastatyta iš puikaus balto akmens, o apgaubta žiemos skraistės atrodė dar baltesnė. Kokia graži ir neįveikiama pilis, pagalvojo Eleina. Bet, kad ir kaip stengėsi, pamėgti šios pilies ji negalėjo. Dar sargybiniams ir tarnams nenusileidus nuo kalno, ji atrodė tuščia kaip kapas, o išvykus Petirui Beilišui pasidarė dar niūresnė. Po Mariljono mirties čia niekas daugiau nedainavo. Niekas per garsiai nesijuokė. Net dievai tylėjo. Lizdas galėjo pasigirti septa, bet neturėjo septono; čia ošė dievų giraitė, bet nebuvo širdamedžio. Šioje pilyje dievai maldų neišklauso, dažnai pagalvodavo Eleina, nors būdavo dienų, kai jausdavosi tokia vieniša, jog vis tiek mėgindavo melstis. Į jos maldas atsiliepdavo tik vėjas, nuolat švilpaujantis tarp septynių laibų baltų bokštų ir su kiekvienu gūsiu klebinantis Mėnulio duris. Žiemą čia bus dar nykiau, tikino save Eleina. Žiemą ši pilis virs šaltu ir baltu kalėjimu.