Ir vis dėlto mintis, kad reikės palikti pilį, baugino ją beveik taip pat kaip Robertą. Tik Eleina geriau tą baimę slėpė. Tėvas jai paaiškino, kad gėda ne bijoti, o išsiduoti, kad bijai.
— Visi žmonės nuolat bijo, — pasakė jis.
Eleina nebuvo tikra, ar nuoširdžiai juo patikėjo. Petiras Beilišas nebijojo nieko. Jis taip pasakė tik norėdamas mane padrąsinti. Tos drąsos jai prireiks ten, apačioje, mat rizika, jog bus atpažinta, ten buvo daug didesnė. Pėtiro bičiuliai iš karaliaus dvaro perdavė jam žinią, jog karalienė pasiuntė vyrus ieškoti Kipšo ir Sansos Stark. Jeigu jie mane ras, būsiu žuvusi, tarė ji sau, leisdamasi apledėjusiais akmeniniais laiptais. Visą laiką ir vidumi, ir išore turiu būti Eleina.
Lotoras Brunas buvo suktuvo kambarėlyje ir padėjo kalėjimo prižiūrėtojui Mordui bei dviem tarnams krauti drabužių dėžes ir audinių ryšulius į šešis didžiulius ąžuolinius kubilus, — tokius didelius, kad juose būtų tilpę po tris vyrus. Didžiuliais grandininiais suktuvais pasiekti tarpinę, šešiais šimtais pėdų žemiau dunksančią Dangaus pilį buvo lengviausia; taip pat buvo galima leistis iš pilies požemio siauru lauko akmens tarpekliu. Arba pakartoti Mariljono ir ledi Lisos skrydį.
— Berniukas atsikėlė? — paklausė seras Lotoras.
— Dabar tarnaitės jį maudo. Po valandos bus pasiruošęs.
— Tikėkimės. Ilgiau kaip iki vidurdienio Mija nelauks.
Suktuvo kambarėlis nebuvo šildomas, tad su kiekvienu žodžiu jam iš burnos virto garas.
— Lauks, — ryžtingai tarė Eleina. — Turi laukti.
— Nebūk tokia tikra, miledi. Ta mergina pati pusiau mulė. Man rodos, ji veikiau paliks mus mirti badu, nei leis, kad kiltų pavojus jos gyvuliams, — šypsodamasis pasakė jis.
Seras Lotoras visada šypsosi kalbėdamas apie Miją Stoun. Mija už serą Lotorą buvo gerokai jaunesnė, bet, kai jos tėvas sutarė dėl lordo Korbrėjaus ir pirklio dukters santuokos, Lotoras Eleinai pasakė, girdi, jaunos merginos visuomet būna laimingesnės ištekėjusios už vyresnių vyrų. „Naivumas ir patirtis santuokoje puikiai dera“, — tada pareiškė Lotoras.
Eleina svarstė, ką Mija mano apie serą Lotorą? Priplota nosimi, kampuotu smakru ir su kupeta žilų plaukų ant viršugalvio, Brunas tikrai nebuvo gražuolis, bet ir ne pabaisa. Jo veidas niekuo neišsiskiria, bet atrodo nuoširdus. Nors ir pakeltas į riterius, seras Lotoras buvo labai žemos kilmės vyras. Vieną vakarą jis jai pasipasakojo esąs Brunų Braunholų, senos riterių giminės iš Skeltnagio kyšulio, giminaitis. „Kai mirė mano tėvas, nukeliavau pas juos, — išliejo širdgėlą jis, — bet jie spjovė man į veidą ir pareiškė, kad mano gyslomis neteka jų kraujas.“ Kas buvo paskui, jis nutylėjo, tik užsiminė, kad valdyti ginklus išmoko kaudamasis. Blaivus jis būdavo ramus žmogus, be to, velniškai stiprus. Petiras sako, kad jis ištikimas. Jis pasitiki Lotoru tiek pat, kiek ir visais kitais. Eleinos nuomone, tokiai pavainikei kaip Mija Stoun Brunas būtų puikus jaunikis. Jei tėvas būtų ją pripažinęs kaip savo dukterį, viskas dabar būtų kitaip, bet jis to nepadarė. Be to, Madė sako, kad Mija seniai ne mergelė.
Mordas pakėlė rimbą, pliaukštelėjo, ir pirmoji jaučių pora, nors ir nerangiai, ėmė eiti ratu sukdami gervę. Grandinė ėmė vyniotis vis brūkštelėdama akmenį ir džergždama, o ąžuolinis kubilas sūpuodamasis pradėjo leistis link Dangaus. Vargšai jaučiai, pagalvojo Eleina. Prieš iškeliaudamas Mordas perrėš jiems gerkles, išmėsinės ir paliks sulesti sakalams. O sušaldytą mėsą, grįžę į Lizdą, jei tik nebus sugedusi, jie išsikeps ant laužo pavasario šventėje. Senoji Gretčelė tvirtino, girdi, gausios šaldytos mėsos atsargos pranašauja derlingą vasarą.
— Miledi, — tarė seras Lotoras, — bus geriau, jei žinosi. Mija atėjo ne viena. Su ja — ledi Miranda.
— Šit kaip…
Kam jai joti į kalną, ir tik tam, kad paskui vėl turėtų leistis? Miranda Rois buvo lordo Nestoro duktė. Tą kartą, kai Sansa, drauge su teta Lisa ir lordu Petiru keliaudama į Lizdą, lankėsi Mėnulio Vartuose, Miranda buvo išvykusi, bet Eleina daug apie ją girdėjo iš Lizdo kareivių ir tarnaičių. Jos motina buvo seniai mirusi, tad ledi Miranda rūpinosi tėvo pilimi; sklandė gandai, kad jai esant namuose gyvenimas toje pilyje daug linksmesnis, nei jai išvykus. „Anksčiau ar vėliau tau teks susipažinti su Miranda Rois, — įspėjo ją Petiras. — Kai susitiksi su ja, būk atsargi. Jai patinka apsimesti kvailute ir linksmuole, bet iš tiesų ji gudresnė už savo tėvą. Leisdama laiką su ja geriau prikąsk liežuvį.“
Ir prikąstu, pagalvojo Eleina, tik nemaniau, kad teks jį prikąsti taip greitai.
— Robertui tai patiks. — Jis mėgo Mirandą Rois. — O dabar prašau man atleisti, sere. Turiu baigti ruoštis.
Ir Eleina viena paskutinį kartą užlipo į savo kambarį. Langai buvo uždaryti, langinės užvertos, baldai uždengti audeklu. Kai kurie jos daiktai jau buvo išnešti, kiti padėti į saugyklą. Visi šilkiniai ir aksominiai ledi Lisos drabužiai buvo palikti kambaryje. Ploniausios drobės ir prabangiausio aksomo drabužiai, gausiai išsiuvinėti ir papuošti myrietiškais nėriniais, — visi jie turėjo likti viršuje. Nusileidusi nuo kalno, Eleina privalėjo rengtis kukliai, kaip ir dera kuklios kilmės merginai. Tai nesvarbu, raminosi ji, juk net ir čia nedrįsau dėvėti geriausių suknelių.
Gretčelė buvo nuklojusi nuo lovos patalynę ir sukrovusi kelioninius apdarus. Po sijonais ir ant dviejų apatinių drabužių eilių Eleina jau mūvėjo prigludusias vilnones kelnes. Dabar ji dar apsivilko ėriuko vilnos tuniką, užsimetė ant pečių kailinį apsiaustą su gobtuvu ir susisegė jį Petiro dovanota, daugiakalbio strazdo sege. Ant lovos taip pat buvo padėta skara ir pora odinių pirštinių kailiniu pamušalu, puikiai derančių prie jojimo batų. Baigusi rengtis, Eleina pasijuto stora ir pūkuota kaip meškiukas. Kai atsidursiu ant kalno, džiaugsiuosi, kad taip apsirengiau, pasiguodė ji. Ir išeidama paskutinį kartą apžvelgė kambarį. Čia buvau saugi, pagalvojo, o ten, žemai…
Grįžusi į suktuvo kambarį, Eleina rado nekantriai laukiančią Miją Stoun, taip pat Lotorą Bruną ir Mordą. Matyt, ji pasikėlė kubilu pasidomėti, kodėl taip ilgai užtrukome. Liekna ir raumeninga, Mija atrodė tvirta kaip seni, iš kietintos odos pasiūti jojimo drabužiai, kuriuos ji vilkėjo po sidabriškai pilkais šarviniais marškiniais. Jos plaukai buvo juodi kaip varno sparnas, be to, tokie trumpi ir susitaršę, kad Eleinai dingtelėjo, ar tik ji nesitrumpina jų durklu. Gražiausios buvo Mijos akys — didelės ir žydros. Ji būtų graži, jei rengtųsi kaip mergina. Nejučia Eleina ėmė svarstyti, ar serui Lotorui ji labiau patinka vilkinti geležį ir kietintą odą, ar vis dėlto jis svajoja pamatyti ją, vilkinčią šilkinę suknią su nėriniais? Mija sakydavo, kad jos tėvas buvo ožys, o motina pelėda, bet iš Madės Eleina sužinojo tikrąją merginos gyvenimo istoriją. Taip, dabar, žvelgdama į Miją, pagalvojo ji, tai jo akys ir jo plaukai — vešlūs juodi plaukai, kaip ir jų abiejų su Renliu.