— Kur jis? — paklausė pavainikė.
— Jo šviesybė dabar maudomas ir rengiamas.
— Jam reikėtų truputį pasiskubinti. Ar nejauti, kad vis labiau šąla? Prieš saulei nusileidžiant turime atsidurti žemiau Sniego.
— Ar vėjas labai stiprus? — paklausė jos Eleina.
— Galėtų būti ir stipresnis… ir sustiprės, kai sutems. — Mija nusibraukė nuo akių plaukų sruogą. — Jei jis dar ilgai maudysis, liksime įkalinti čia visą žiemą ir neturėsime ko valgyti, nebent vieni kitus.
Eleina nesumojo, ką atsakyti. Laimė, ją išgelbėjo atėjęs Robertas Arinas. Mažasis lordas vilkėjo žydrus aksomo drabužius, ant kaklo buvo pasikabinęs aukso grandinę su safyrais, pečius apsisiautęs baltu meškos kailio apsiaustu. Abu ginklanešiai laikė po vieną apsiausto skverną, kad šie nesivilktų žeme. Juos lydėjo meisteris Koulmanas, apsirengęs nuspurusiu pilku apsiaustu su voverių kailiukų pamušalu. Jam už nugaros mindžikavo Gretčelė ir Madė.
Į veidą pūstelėjus šaltam vėjui, Robertas krūptelėjo, bet čia pat stovėjo Teransas ir Džailsas, tad sprukti jis negalėjo.
— Milorde, — kreipėsi į jį Mija, — ar leisiesi su manimi?
Ji pernelyg šiurkšti, dingtelėjo Eleinai. Mijai derėjo pasitikti jį su šypsena ir pagirti, kad jis atrodo labai stiprus ir narsus.
— Noriu leistis su Eleina, — atsakė lordas Robertas. — Eisiu tik su ja.
— Kubilas išlaikys mus tris.
— Noriu leistis tik su Eleina. Tu dvoki kaip mulas.
— Kaip nori. — Mijos veido išraiška liko visiškai abejinga.
Vienos suktuvo grandinės buvo pririštos prie pintų krepšių, kitos — prie tvirtų ąžuolinių kubilų. Patys didžiausi iš tų kubilų buvo aukštesni už Eleiną, o tamsiai rudi jų šulai apjuosti geležiniais lankais. Ir vis dėlto, paėmusi Robertą už rankos ir padėdama jam įlipti, Eleina pajuto gerklėje tuksint širdį. Kai jiems už nugarų likusi anga užsivėrė, juodu iš visų pusių supo medis. Tik kubilo viršus liko atviras. Ir gerai, pagalvojo ji, bent jau negalime pažvelgti žemyn. Jiems po kojomis buvo Dangus ir… dangus. Šeši šimtai pėdų dangaus. Akimirką ji net susivokė svarstanti, ar ilgai krito jos teta, kol įveikė šį atstumą, ir kokia buvo paskutinė jos mintis, prieš trenkiantis į kalną. Ne, neturėčiau apie tai galvoti. Neturėčiau!
— PIRMYN! — sušuko seras Lotoras.
Kažkas stipriai stumtelėjo kubilą. Jis ėmė sūpuotis, pasviro, dugnu brūkštelėjo per grindis ir pakibo ore. Eleina išgirdo Mordo rimbo pliaukštelėjimą ir grandinės žvangėjimą. Jie ėmė leistis: iš pradžių stabčiodami ir trūkčiodami, paskui jau sklandžiau. Robertas atrodė išbalęs, jo akys buvo užverktos, bet rankos nedrebėjo. Jiems virš galvų likęs Lizdas vis tolo ir mažėjo. Dėl apatiniuose aukštuose įrengtų dangaus celių, žvelgiant iš apačios, pilis truputį priminė medaus korį. Ledinį medaus korį, pagalvojo Eleina, iš sniego pastatytą pilį. Ji girdėjo aplink kubilą stūgaujant vėją.
Nusileidus šimtą pėdų, juos staiga pagavo staigus ir stiprus vėjo gūsis. Kubilas ėmė suptis į šonus, suktis ore, o tada smarkiai trenkėsi į jiems už nugarų stūksančią uolą. Jiedviem ant galvų pasipylė sniegas ir ledo nuoskilos, o ąžuolas nuo smūgio sugirgždėjo. Robertas aiktelėjęs prilipo prie Eleinos ir įsikniaubė jai tarp krūtų.
— Milordas narsus, — tarė Eleina pajutusi, jog berniukas virpa. — Aš taip bijau, kad vos žodį pratariu, o tu ne.
Ir pajuto, kad lordas Robertas linktelėjo.
— Sparnuotas riteris buvo narsus ir man drąsos netrūksta, — prikišęs lūpas prie jos korsažo, išdidžiai sušnabždėjo jis. — Esu Arinas.
— Ar gali mielasis Robinas tvirčiau mane apkabinti? — paklausė Eleina, nors Robertas taip stipriai spaudė ją glėbyje, kad ji vos galėjo kvėpuoti.
— Jei taip nori… — vėl sušnabždėjo berniukas.
Ir, stipriai laikydamiesi vienas kito, jiedu toliau leidosi tiesiai į Dangų.
Vadinti Dangų pilimi — tai tarsi išvietės duobę vadinti ežeru, pagalvojo Eleina, kai kubilas buvo atidarytas ir jie išlipo šioje tarpinėje pilyje. Iš tiesų Dangus tebuvo sena pusmėnulio pavidalo siena, sukrauta iš kalkių skiediniu nesutvirtintų akmenų, atitverianti akmeninį prarajos kraštą nuo žiojinčios didelio urvo angos. To urvo viduje buvo sandėliai ir arklidės, ilga, pačios gamtos sukurta menė ir iškirstos atramos rankoms, skirtos kopti į Lizdą. Lauke žemė buvo nusėta akmenų nuoskilomis ir rieduliais. Prie sienos buvo galima prieiti tik iš žemių supiltomis nuožulniomis prievažomis. Dabar, stūksantis šešiais šimtais pėdų aukščiau, Lizdas atrodė toks mažas, kad Eleina galėjo užstoti jį delnu, o toli apačioje driekėsi žalias ir auksinis Slėnis.
Tarpinėje pilyje jų laukė dvi dešimtys mulų, du mulų vedliai ir ledi Miranda Rois. Lordo Nestoro duktė pasirodė esanti neaukšta, apkūnoka mergina, maždaug tokio paties amžiaus kaip ir Mija Stoun, tik Mija buvo liekna ir raumeninga, o Miranda — putli, gardžiai kvepianti, plačiais klubais, storu liemeniu ir labai krūtinga. Ji buvo raudonskruostė, kaštoniniais plaukais, maža burna ir rudomis žvitriomis akimis. Robertui atsargiai išlipus iš kubilo, Miranda atsiklaupė ant sniego lopinio pabučiuoti jam rankos ir skruostų.
— Milorde, — tarė ji, — kaip tu išaugai!
— Šit kaip?! — patenkintas atsakė Robertas.
— Netrukus ir mane praaugsi, — pamelavo ledi. Ji atsistojo ir nusibraukė nuo sijonų sniegą. — O tu tikriausiai lordo Gynėjo duktė, — pridūrė, kai kubilas tarškėdamas ėmė kilti atgal į Lizdą. — Girdėjau, kad esi graži. Ir matau, jog tai tiesa.
Eleina padarė reveransą.
T Miledi man labai gera.
— Gera? — Vyresnioji mergina nusijuokė. — Tai būtų labai jau nuobodu. Noriu būti išdykusi. Kol josime žemyn, turėsi man išpasakoti visas savo paslaptis. Ar galiu vadinti tave Eleina?
— Jei tik nori, miledi. — Bet paslapčių tau neišpasakosiu.
— Vartuose esu „miledi“, o čia, ant kalno, gali vadinti mane Randa. Kiek tau metų, Eleina?
— Keturiolika, miledi.
Ji sumetė, jog Eleina Stoun turi būti vyresnė už Šansą Stark.
— Randa. Nuo to laiko, kai buvau keturiolikos, rodos, praėjo visa amžinybė. Tuomet buvau dar nekalta… Ar tu vis dar nekalta, Eleina?
Eleina nuraudo.
— Tau nederėtų… taip, žinoma.
— Tausoji save lordui Robertui? — pasišaipė ledi Miranda. — O gal tavo palankumo tikisi koks nors aistringas ginklanešys?
— Ne, — papurtė galvą Eleina, o Robertas pridūrė: — Ji mano draugė. Tegul Teransas ir Džailsas nekiša prie jos nagų.
Jiems besišnekant nusileido ir antras kubilas, švelniai dunkstelėjęs į sustiklėjusio sniego krūvą. Iš jo išlipo meisteris Koulmanas ir abu ginklanešiai: Teransas ir Džailsas. Kitu kubilu nusileido Madė ir Gretčelė su Mija Stoun. Pavainikė mergina negaišo laiko ir iš karto ėmė vadovauti.
— Bus geriau, jei visi ant kalno nesigrūsime, — pasakė ji kitiems mulų varovams. — Aš pasirūpinsiu lordu Robertu ir jo palyda. Osi, tu padėsi leistis serui Lotorui ir kitiems, bet man išjojus valandą palūkėk. Kerotai, tu būsi atsakingas už jų skrynias ir dėžes. — Tada, vėjui plaikstant juodus jos plaukus, Mija kreipėsi į Robertą Ariną: — Kokiu mulu šiandien josi, milorde?
— Jie visi dvokia. Paimsiu tą pilką, su nukąsta ausimi. Ir noriu, kad kartu jotų Eleina. Ir Miranda.