— Ten, kur kelias bus platus, galės joti. Eikš, milorde, padėsiu tau užsilipti ant mulo. Ore jau tvyro sniego kvapas.
Kol jie pagaliau susiruošė joti, praėjo dar pusvalandis. Kai visi susėdo ant mulų, Mija Stoun ryžtingai davė komandą ir ginkluoti Dangaus sargybiniai plačiai atvėrė vartus. Priekyje jojo Mija, o jai iš paskos — lordas Robertas, įsisupęs į lokenos apsiaustą. Paskui jį sekė Eleina ir Miranda Rois, paskui jas — Gretčelė ir Madė, tada — Teransas Linderlis ir Džailsas Graftonas. Paskutinis jojo meisteris Koulmanas, vesdamas antrą mulą, apkrautą dėžėmis su vaistinėmis žolėmis ir užpilais.
Už sienų pūtė dar žvarbesnis vėjas. Kol kas jie buvo aukščiau medžių linijos, visiškai neapsaugoti nuo gamtos stichijų. Eleina džiaugėsi, kad taip šiltai apsirengė. Jai už nugaros garsiai plumpsėdamas plaikstėsi apsiaustas, o staigus vėjo gūsis nusmaukė nuo galvos gobtuvą. Ji nusijuokė, bet keliais jardais ją lenkiantis lordas Robertas neramiai krustelėjo ir tarė:
— Per šalta. Turime grįžti ir palaukti šiltesnio oro.
— Slėnyje bus šilčiau, milorde, — paaiškino Mija. — Kai nusileisime, pamatysi.
— Nenoriu nieko pamatyti, — atrėžė Robertas, tačiau Mija nekreipė į jį dėmesio.
Jie jojo nesibaigiančiais vingiuotais akmeniniais laiptais, iškirstais kalno šlaite, bet mulai pažinojo kiekvieną šio kelio colį. Eleina tuo džiaugėsi. Šen bei ten mėtėsi per daugybę metų nuo šalčio ir karščio, nuo atlydžių ir speigų suskilę akmenys. Abipus tako, ant uolų šlaitų akinamai spindėjo balti sniego liežuviai. Skaisčiai švietė saulė, dangus buvo giedras, aukštai virš galvos, pasikinkę vėją, ratais sklendė sakalai.
Čia, aukštai, šlaitas buvo stačiausias ir laiptai vedė veikiau tai pirmyn, tai atgal, o ne tiesiai žemyn. Į kalną užkopė Sansa Stark, o leidžiasi nuo jo jau būdama Eleina Stoun. Tai buvo keista mintis. Ji prisiminė, jog kopiant Mija ją įspėjo nenuleisti akių nuo priešais besidriekiančio tako. „Žiūrėk į viršų, ne žemyn“, — tąkart pasakė ji. Bet… leidžiantis tai nebuvo įmanoma. Galėčiau užsimerktu Mulas kelią žino, jam manęs nereikia. Bet taip, rodės, galėjo pasielgti tik bailutė Sansa. Eleina buvo vyresnė, pavainikė ir… turėjo daugiau drąsos.
Iš pradžių jie jojo vorele, bet paskui takas išplatėjo tiek, kad buvo galima joti dviese vienam šalia kito, ir prie jos prisigretino Miranda Rois.
— Gavome tavo tėvo laišką, — atsainiai, tarsi jiedvi būtų sėdėjusios kartu su septone ir siuvinėjusios, prabilo ji. — Jis rašo, kad jau grįžta namo ir tikisi netrukus vėl pamatyti savo mieląją dukterį. Dar jis rašo, kad Lajonelis Korbrėjus, rodos, patenkintas ir savo jaunąja žmona, ir dar labiau — jos kraičiu. Tikiuosi, lordas Lajonelis neužmirš, jog sugulti turi su žmona, o ne su kraičio skrynia. Taip pat lordas Petiras užsiminė, kad vestuvių puotoje, visų nuostabai, pasirodė ledi Veinvud ir Devynių Žvaigždžių riteris.
— Anija Veinvud? Šit kaip? — Iš šešių pareiškimą paskelbusių lordų ištikimi, rodos, jau buvo trys. Ruošdamasis leistis nuo kalno, Petiras Beilišas neabejojo palenksiąs savo pusėn Simondą Templtoną, bet apie ledi Veinvud neužsiminė. — Ar gavote ir daugiau žinių? — paklausė Eleina.
Lizdas buvo tokia nuošali vieta, kad ji trokšte troško bet kokių naujienų iš plačiojo pasaulio, nors ir kasdienių, nors ir visiškai nereikšmingų.
— Ne, iš tavo tėvo daugiau jokių žinių negavome, bet sulaukėme ir kitų paukščių. Visur tęsiasi karas, tik ne čia. Riveranas pasidavė, bet Drakonų Uola ir Vėtrų Gūžta vis dar priklauso lordui Staniui ir laikosi.
— Ledi Lisa buvo tokia išmintinga, kad į tą karą nesikišo.
Miranda gudriai šyptelėjo.
— Taip, ta geroji ledi buvo didžiai išmintinga. — Miranda Rois truputį pasimuistė balne. — Kodėl tie mulai tokie kaulėti ir užsispyrę. Tikriausiai Mija prastai juos šeria. Joti ant stambaus riebaus mulo būtų daug patogiau. Beje, ar žinojai, kad išrinktas naujas aukštasis septonas? Ak, o prie Sienos lordu vadu tapo berniukas, kažkoks nesantuokinis Edardo Starko sūnus.
— Jonas Snou? — nustebusi leptelėjo Eleina.
— Snou? Taip, rodos, būtent Snou.
Jono ji seniai nebeprisimindavo. Jis buvo netikras brolis, ir vis dėlto… Robui, Branui ir Rikonui žuvus, Jonas Snou buvo vienintelis jai likęs brolis. Dabar aš taip pat nesantuokinis vaikas, kaip ir jis. Ak, kaip būtų malonu vėl jį pamatyti. Bet tai, žinoma, buvo neįmanoma. Eleina Stoun brolių neturėjo — nei prasčiokų, nei kilmingų.
— Mūsų pusbrolis Bronzinis Jonas Ranestoune surengė bendras riterių kautynes, — nekreipdama dėmesio į susimąsčiusią Eleiną, kalbėjo Miranda Rois. — Visai nedideles, skirtas tik ginklanešiams. Jos buvo surengtos tam, kad Haris Paveldėtojas jose pasižymėtų ir būtų pakeltas į riterius.
— Haris Paveldėtojas?
— Ledi Veinvud globotinis. Haroldas Hardingas. Rodos, dabar turėsime jį vadinti seru Hariu. Bronzinis Jonas įšventino jį į riterius.
— Hm… — Eleina sutriko. Kodėl ledi Veinvud globotinis turi tapti jos paveldėtoju? Juk ji turi sūnų, kurių gyslomis teka jos kraujas. Vienas iš jų buvo Kruvinųjų vartų riteris, seras Donelis. Tačiau, nenorėdama apsikvailinti, ji tik pridūrė: — Tikiuosi, kad jis bus vertas riterio vardo.
Ledi Miranda prunkštelėjo.
— O aš tikiuosi, kad susigaus sifilį. Turbūt nežinai, bet su kažkokia prasčioke jis susilaukė nesantuokinės dukters. Mano lordas tėvas tikėjosi išleisti mane už Hario, bet ledi Veinvud apie tai nė girdėti nenorėjo. Nežinau, ar aš pasirodžiau jai netinkama, ar mano kraitis per menkas. — Miranda atsiduso. — Man reikia kito sutuoktinio. Kadaise turėjau vyrą, bet jį nužudžiau.
— Nužudei? — priblokšta tarė Eleina.
— O taip… Jis mirė mane užgulęs. Tiesą sakant, būdamas manyje. Tikiuosi, žinai, kas vyksta sutuoktinių lovoje?
Ji prisiminė Tirioną, Skaliką, jo bučinius ir linktelėjo.
— Tai turėjo būti siaubinga, miledi. Kad jis mirė. Būdamas ten, tai yra… tai yra…
— …mane dulkindamas? — Miranda gūžtelėjo. — Iš tiesų tai buvo nemalonu. Jau nekalbant apie tai, kad ir… nemandagu. Jam net nepakako paprasčiausio padorumo pradėti kūdikį. Senų vyrų sėkla negyvybinga. Tad likau našle, nors… beveik nenaudota. Hariui gali baigtis daug blogiau. Ir, drįstu sakyti, jog ir baigsis. Ledi Veinvud mieliausiai apvesdintų jį su kuria nors iš savo anūkių arba Bronzinio Jono dukterų.
— Jei taip sakai, miledi… — Eleina prisiminė Petiro įspėjimą.
— Randa. Nagi, tu tikrai gali ištarti tą vardą. Sakyk: Ran-da.
— Randa.
— Na štai, taip daug geriau. Beje, rodos, turiu tavęs atsiprašyti. Tikriausiai pagalvosi, jog esu baisi paleistuvė, bet… gulėjau su tuo gražuoliu Mariljonu. Nežinojau, kad jis toks pabaisa. Jis gražiai dainavo ir pirštais mokėjo daryti pačius maloniausius dalykus… Jei būčiau žinojusi, kad Mariljonas ketina išstumti ledi Lisą pro Mėnulio duris, niekada nebūčiau įsileidusi jo į lovą. Šiaip jau su pabaisomis aš nesimyliu. — Miranda nužvelgė Eleinos veidą ir krūtinę. — Tu gražesnė už mane, bet mano krūtys didesnės. Anot meisterių, didelėse krūtyse randasi tiek pat pieno, kiek ir mažose, bet aš tuo netikiu. Ar kada nors matei žindyvę mažomis krūtimis? Kaip keturiolikmetės merginos, tavo krūtys gana didelės, bet kadangi tai — pavainikės krūtys, visai neturėčiau dėl jų kvaršinti sau galvos. — Miranda pasuko savo mulą arčiau Eleinos. — Tikiuosi, žinai, kad Mija jau ne mergelė?