Ji žinojo. Kartą, kai Mija atgabeno jiems maisto, šią naujieną jai pašnabždėjo storulė Madė.
— Madė man pasakė.
— Neabejoju. Jos burna plati kaip ir šlaunys, o jos šlaunys — baisiai storos. Tai padarė Malkelis Redfortas. Kai dar tarnavo Lino Korbrėjaus ginklanešiu. Jis buvo tikras ginklanešys, nė iš tolo nepanašus į tą storžievį vaikiną, kurį Linas Korbrėjus pasiėmė tarnauti dabar. Sklinda kalbos, jog naujajam ginklanešiui jis moka atlyginimą. Iš visų Slėnio jaunuolių Malkelis geriausiai valdė kalaviją ir buvo šaunus… na, bent jau taip manė vargšelė Mija, kol vedė vieną iš Bronzinio Jono dukterų. Neabejoju, kad lordas Hortonas prirėmė jį prie sienos ir rinktis neleido, bet Mijai tai vis tiek buvo skaudus smūgis.
— Seras Lotoras ją mėgsta. — Eleina žvilgtelėjo į mulų varovę, jojančią dviem dešimtimis laiptelių žemiau. — Tiesą sakant, daugiau nei mėgsta.
— Lotoras Brunas? — Miranda kilstelėjo vieną antakį. — Ar ji tai žino? — Ir, nelaukusi atsakymo, pridūrė: — Vargšelis tik tuščiai puoselėja viltį. Mano tėvas mėgino rasti Mijai vyrą, bet ji visus atstūmė. Ta mergina — pusiau mulė.
Nors ir žinojo turinti saugotis, palengva Eleina ėmė jausti Mirandai simpatiją. Nuo tos dienos, kai žuvo vargšelė Džeinė Pul, ji neturėjo draugės, su kuria būtų galėjusi moteriškai paplepėti.
— Kaip manai, ar serui Lotorui ji patinka tokia, kokia yra — su šarviniais marškiniais ir odiniais drabužiais? — paklausė ji Mirandos, kuri atrodė gyvenime nemažai patyrusi. — O gal jis vis dėlto svajoja išvysti ją, pasipuošusią šilkais ir aksomais?
— Jis vyras. Ir svajoja apie ją… nuogą.
Ji nori, kad aš vėl raudonuočiau.
Ledi Miranda, ko gero, išgirdo Eleinos mintis.
— Tu taip gražiai nurausti. ĮCai nukaistu aš, mano skruostai rausta kaip prinokę obuoliai. Bet jau daug metų neraudonavau. — Ji pasilenkė prie Eleinos. — Ar tavo tėvas vėl ketina vesti?
— Mano tėvas?
Ėleina niekada apie tai negalvojo. Ir nuo šios minties jai kažkodėl pasidarė nejauku. Staiga ji prisiminė pro Mėnulio duris krentančios Lisos Arin veido išraišką.
— Visi žinome, koks jis buvo atsidavęs ledi Lisai, — tarė Miranda, — bet juk amžinai negedės. Petimi reikia jaunos gražios žmonos, kad išgintų iš jo širdies sielvartą. Numanau, kad jis galės rinktis bent iš pusės Slėnio mergelių. Argi rasi geresnį sutuoktinį nei mūsų narsusis lordas Gynėjas? Nors gaila, kad jis neturi kilnesnio prievardžio ir vadinamas Mažuoju Pirštu. Gal kartais žinai, ar jis tikrai mažas?
— Jo pirštas? — Ji vėl nuraudo. — Ne… aš niekada…
Ledi Miranda taip garsiai nusijuokė, kad Mija Stoun atsigręžusi į jiedvi žvilgtelėjo.
— Tiek to, Eleina, neabejoju, kad jis pakankamai didelis.
Jie prajojo po vėjo nugairinta arka, ant kurios blyškaus akmens prikibę karojo varvekliai ir nuo jų jiems ant galvų lašėjo vanduo. Toliau besidriekiantis takas staiga siaurėjo ir stačiu šlaitu leidosi žemyn per šimtą, o gal ir daugiau pėdų. Miranda neturėjo kitos išeities ir atsiliko. Eleina leido mului žingsniuoti sava sparta. Takas šioje vietoje buvo toks status, kad ji leisdamasi stipriai įsikibo balno gugos. Nuo visų čia ėjusių geležinėmis pasagomis kaustytų mulų kanopų laiptų pakopos buvo tokios nudilusios, jog atrodė tarsi negilūs akmeniniai dubenėliai. Jų dugne telkšojo vanduo, besileidžiančios saulės spinduliuose tviskantis kaip auksas. Dabar tose duobutėse vanduo, pagalvojo Eleina, bet sutemus jis sušals ir virs ledu. Susigriebusi, kad joja užgniaužusi kvapą, Eleina giliai iškvėpė. Mija Stoun ir lordas Robertas jau beveik pasiekė uolos viją, kur šlaito žemė buvo beveik lygi. Ji mėgino nežiūrėti niekur kitur, tik į juos. Aš nenukrisiu, tarė sau Eleina. Mijos mulas mane perneš. Aplink ją garsiai ūžavo vėjas, mulo kanopos sulig kiekvienu laiptu dunksėjo ir brūžavo į akmenį. Rodės, ši kankynė truks amžinai.
Tik staiga ji atsidūrė apačioje, kartu su Mija ir mažuoju lordu, užsiglaudusiais po rantyta uolos iškyša. Prieš akis driekėsi aukštas, uolingas, siauras ir apledėjęs balnakalnis. Eleina girdėjo stūgaujant vėją ir jautė, kaip jis plaiksto jos apsiaustą. Šią vietą ji įsiminė dar kopdama į kalną. Ir tuomet, ir dabar šio kelio ruožo ji labai bijojo.
— Tas takas platesnis, nei atrodo, — linksmai tarė Mija Robertui. — Jardo platumo ir ne daugiau nei aštuonių jardų ilgumo. Tai smulkmena.
— Smulkmena, — linktelėjo Robertas. Jo ranka tirtėjo.
Aky ne, dingtelėjo Eleinai. Maldauju… Tik ne čia. Tik ne dabar.
— Bus geriausia mulus pervesti, — pasakė Mija. — Jei milordas neprieštaraus, pirmiausia pervesiu savąjį, o tada grįšiu tavojo. — Lordas Robertas neatsiliepė. Paraudusiomis akimis jis stebeilijosi į balnakalnį. — Ilgai netruksiu, milorde, — pažadėjo Mija, tačiau Eleina abejojo, ar berniukas išgirdo bent vieną jos žodį.
Vos tik mergina išsivedė mulą iš po uolos iškyšos, vėjas tuoj pat parodė dantis. Pakilę jos apsiausto skvernai ėmė plaikstytis ir plaktis vėjyje. Mija susvyravo ir akimirką atrodė, kad vėjo gūsiai nupūs ją nuo bedugnės krašto, bet ji vis dėlto atgavo pusiausvyrą ir žengė toliau.
Eleina suspaudė pirštine apmautą Roberto ranką, kad ši liautųsi drebėjusi.
— Mielasis Robinai, — tarė ji, — man baisu. Laikyk mane už rankos ir padėk pereiti. Žinau, kad tu nebijai.
Lordas Robertas įsistebeilijo į ją išpūtęs akis, kurių dideliuose baltuose obuoliuose juodavo maži kaip smeigtuko galvutės vyzdžiai.
— Aš nebijau?
— Ne. Tu mano sparnuotas riteris, mielasis Robinas.
— Sparnuotas riteris galėtų skristi, — sušnabždėjo Robertas.
— Jis galėtų pakilti virš kalnų. — Eleina spustelėjo jam ranką.
Prie jų, stovinčių po iškyša, prisidėjo Miranda.
— Galėtų, — pritarė ji pamačiusi, kas čia vyksta.
— Seras Robinas Mielasis, — linktelėjo lordas Robertas, ir Eleina sumetė, jog laukti grįžtant Mijos nėra prasmės.
Ji padėjo berniukui nulipti nuo mulo ir jiedu, susikibę rankomis, žengė siauru akmeniniu balnakalniu, o jiems už nugarų bangavo ir plakėsi vėjo plaikstomi apsiaustai. Aplink plytėjo tik tuščia erdvė ir dangus, o toli apačioje, iš abiejų pusių, buvo matyti žemė. Jiems po kojomis bolavo ledas ir sutrupėję akmenys, ant kurių užlipęs galėjai išsisukti kulkšnį, be to, kaip paklaikęs ūžavo vėjas. Kaukia kaip vilkas, pagalvojo Sansa. Tarsi vilko šmėkla, didelė kaip kalnai.
Jiems priėjus kitą balnakalnio galą, juos pasitiko besijuokianti Mija ir, suspaudusi glėbyje, kilstelėjo Robertą.
— Būk atsargi, — įspėjo ją Eleina. — Maskatuodamas rankomis ir kojomis, jis gali tave užgauti. Šiaip tikrai nepagalvotum, bet… gali.
Jos rado mažajam lordui užuoglaudą — plyšį uoloje, kur jo nepasiekė šaltas vėjas. Eleina rūpinosi juo, kol baigėsi drebulio priepuolis, o Mija grįžo ir padėjo pereiti kitiems.
Sniege jų laukė kiti, pailsėję mulai ir karštas valgis: troškinta ožkiena su svogūnais.
— Tu ne tik graži, bet ir labai drąsi, — pasakė jai Miranda.
— Ne… — Išgirdusi šį pagyrimą Eleina nuraudo. — Aš nesu drąsi. Labai bijojau. Nemanau, kad be lordo Roberto būčiau perėjusi balnakalnį. — Ir kreipėsi į Miją Stoun: — Tu vos nenukritai.