— Klysti. Aš niekada nenukrentu. — Mijos plaukai buvo uždribę ant skruosto ir uždengę vieną akį.
— Juk sakiau, kad vos nenukritai. Ar neišsigandai?
Mija papurtė galvą.
— Pamenu, kai buvau labai maža, kažkoks vyras vis švystelėdavo mane aukštyn ir sugaudavo. Jis buvo toks aukštas, kad galva siekė dangų, ir išmesdavo mane taip aukštai, jog, rodės, skrendu. Mes abu juokėmės, juokėmės taip, jog vos galėjau atgauti kvapą, ir pagaliau iš to juoko net apsišlapinau, o jis tik dar garsiau nusikvatojo. Jo mėtoma niekuomet nebijodavau. Žinojau, kad jis visada mane pagaus. — Ji nusibraukė nuo veido plaukus. — Bet vieną dieną jis dingo. Vyrai ateina ir išeina. Jie meluoja, miršta arba tiesiog tave palieka. Bet kalnas — ne vyras, o akmuo — kalno sūnus. Pasitikiu savo tėvu ir mulais. Aš nenukrisiu. — Pasirėmusi į rantuotą akmens kraštą, ji atsistojo. — Geriau judėkime. Mūsų laukia ilgas kelias, be to, nujaučiu artėjant pūgą.
Snigti pradėjo jiems paliekant Akmenį — didžiausią ir žemiausiai stovinčią iš trijų tarpinių pilių, užkirtusių priešams kelią į Lizdą. Ėmė temti. Ledi Miranda paklausė, ar jie negalėtų grįžti, pernakvoti Akmenyje, o saulei patekėjus vėl leistis nuo kalno, bet Mija apie tai nenorėjo nė girdėti.
— Iki ryto sniego gali priversti penkias pėdas, o tuomet lipti laiptais bus per daug pavojinga net mulams, — paaiškino ji. — Geriau keliaukime. Josime labai pamažu.
Taip jie ir padarė. Žemiau Akmens laiptai buvo platesni ir ne tokie statūs, vingiavo tarp išlakių pušų ir pilkai žalių didžiulių spygliuočių, tarsi apsiaustas gaubiančių Milžino Ieties šlaitų apačią. Mijos mulai, rodos, šiame kelyje pažinojo kiekvieną šaknį ir akmenį, o jei ką nors ir pamiršdavo, tą prisimindavo mergina. Kol sningant jie pagaliau išvydo Mėnulio Vartų žiburius, praėjo pusė nakties. Paskutinis jų kelionės tarpsnis buvo lengviausias. Snigti nesiliovė ir balta sniego skraistė apgaubė visą pasaulį. Mielasis Robinas užsnūdo balne, sūpuodamasis mului einant. Net ledi Miranda ėmė žiovauti ir skųstis nuovargiu.
— Jums visiems paruošėme kambarius, — pasakė ji Eleinai, — bet, jei nori, šiąnakt gali miegoti kartu su manimi. Mano lovos užtektų keturioms.
— Man būtų didelė garbė, miledi.
— Randa. Tau pasisekė, kad jaučiuosi tokia pavargusi. Noriu tik susirangyti po antklode ir miegoti. Paprastai, kai ledi miega mano lovoje, turi susimokėti pagalvės mokestį pasakodamos visus savo nedorus darbelius.
— O jei jokių nedorų darbų nėra padariusios?
— Na, tuomet turi papasakoti apie visus nedorus darbus, kuriuos norėtų daryti. Apie tave, žinoma, nekalbu. Vos pažvelgus į tuos rausvus skruostus ir dideles žydras akis, iš karto matyti, kad esi dora ir skaisti. — Ji vėl nusižiovavo. — Tikiuosi, tavo kojos šiltos. Negaliu pakęsti savo lovoje merginų šaltomis kojomis.
Kol jie prijojo jos tėvo pilį, ledi Miranda taip pat ėmė snūduriuoti, o Eleina svajojo apie savo lovą. Tai bus lova su pūkų patalais, tarė ji sau, minkšta, šilta ir gilu su pūpsančia stirta kailių. Susapnuosiu gražų sapnų, o kai nubusiuy išgirsiu lojant šunis, prie šulinio gandais besidalijant moteris ir pratybų kieme žvangant kalavijus. O paskui prasidės puota, gros muzika ir bus šokama… Po kurtinančios Lizdo tylos, ji labai ilgėjosi šūkavimų ir juoko.
Tačiau, jiems lipant nuo mulų, iš vieno pilies bokšto išėjo Petiro sargybinis.
— Ledi Eleina, — tarė jis, — lordas Gynėjas tavęs laukia.
— Jau grįžo? — nustebusi paklausė ji.
— Vakare. Rasi jį vakariniame bokšte.
Buvo veikiau labai ankstyvas rytas nei vakaras, tad dauguma pilies žmonių miegojo, bet tik ne Petiras Beilišas. Eleina rado jį sėdintį prie spragsinčios židinio ugnies ir gurkšnojantį karštą, prieskoniais pagardintą vyną su trimis jai nepažįstamais vyrais. Jai įėjus, visi trys atsistojo, o Petiras pasitiko ją malonia šypsena.
— Eleina… Eikš, pabučiuok tėvą.
Ji klusniai apkabino Petirą ir pabučiavo jam skruostą.
— Atleisk, kad sutrukdžiau, tėve. Niekas man nepasakė, kad turi draugiją.
— Tu niekada netrukdai, mieloji. Šiems geriesiems riteriams kaip tik pasakojau, kokia klusni mano duktė.
— Klusni ir graži, — įsiterpė jaunas dailus riteris, kurio vešlūs, šviesūs plaukai buvo tokie ilgi, kad krito žemiau pečių.
— Tai tiesa, — pritarė antrasis riteris — apkūnus vyras juoda, šiek tiek jau pražilusia barzda, raudona, į bumbulą panašia nosimi išsiplėtusiomis kraujagyslėmis ir gyslotomis, stambiomis kaip kumpiai plaštakomis. — Apie dukters grožį nutylėjai, milorde.
— Jei ji būtų mano duktė, būčiau pasielgęs taip pat, — prabilo trečias riteris — neaukštas, liesas, bet raumeningas, pašaipiai besišypsantis vyras smailia nosimi ir šiurkščiais, rusvais plaukais. — Juolab turėdamas reikalų su tokiais storžieviais kaip mes.
Eleina nusijuokė.
— Ar jūs — storžieviai? — pašmaikštavo ji. — O aš palaikiau jus visus narsiais ir mandagiais riteriais…
— Tiesa, jie riteriai, — linktelėjo Petiras. — O narsą ir geras manieras jiems dar teks parodyti. Tikėkimės, jie mūsų nenuvils. Leisk tau pristatyti serą Baironą, serą Morgartą ir serą Šedriką. Serai, tai ledi Eleina, mano nesantuokinė ir labai protinga duktė… su kuria, jei teiksitės palikti mus vienus, man reikia pasitarti.
Trys riteriai nusilenkė ir išėjo, nors… augalotasis šviesiais plaukais, prieš žengdamas pro duris“ pabučiavo Eleinai ranką.
— Klajojantys riteriai? — kai durys užsidarė, nusistebėjo Eleina.
— Alkani riteriai. Nusprendžiau, kad bus geriau, jei turėsime keliais kalavijais daugiau. Dabar tokie laikai, kad gyvenimas vis įdomesnis, mieloji, o kai gyvenimas įdomus, tau tarnaujančių kalavijuočių per daug nebūna. į Kirų miestą parplaukė „Juodasis karalius“ ir senasis Osvelis girdėjo kelias istorijas…
Eleina suprato, jog geriau neklausti, kokios tos istorijos. Jei Petiras būtų norėjęs, kad ji jas žinotų, pats būtų papasakojęs.
— Taip greitai tavęs nelaukiau, — pasakė ji. — Džiaugiuosi, kad grįžai.
— Iš tavo bučinio niekada nebūčiau taip pagalvojęs. — Petiras ją prisitraukė, delnais suspaudė skruostus ir stipriai pabučiavo į lūpas. — Štai kaip reikia bučiuoti, kai nori pasakyti: „Sveikas sugrįžęs.“ Žiūrėk, kitą kartą prisimink.
— Taip, tėve.
Eleina pajuto, jog nuraudo. Bet Petiras dėl tokio jos bučinio visai nepyko.
— Nepatikėsi, kas dedasi Karaliaus Uoste, mieloji. Sersėja, padedama savo tarybos, kurioje sėdi kurti, kvaili ir akli, krečia kvailystę po kvailystės. Visada tikėjausi, kad ji nuskurdins karalystę ir pasirašys sau mirties nuosprendį, bet nesitikėjau, jog viskas įvyks taip greitai. Tai mane gerokai erzina. Maniau, ketverius ar penkerius metus bus tylu ramu, tad ketinau pasėti tam tikras sėklas ir sulaukti sunokusių vaisių, bet dabar… gerai, kad sumaištis man patinka. Bijau, kad trapi taika ir tvarka, kurią mums paliko penki karaliai, valdant trims karalienėms tikrai netruks ilgai.
— Valdant trims karalienėms? — nieko nesuprasdama paklausė Eleina.
O Petiras nesiteikė nieko aiškinti. Tik nusišypsojo ir tarė:
— Parvežiau savo mielai mergaitei dovaną.
Eleina nustebo, bet kartu pasijuto pamaloninta.
— Suknią?
Ji buvo girdėjusi, jog Kirų mieste daug puikių siuvėjų, o jai buvo taip nusibodę rengtis pilkai ir vienodai.
— Kai ką geriau. Spėk dar kartą.