— Brangakmenių?
— Jokie brangakmeniai spindesiu neprilygtų mano dukters akims.
— Citrinų? Gavai nusipirkti citrinų? — Mielajam Robinui ji žadėjo citrininių pyragaičių, o šiems iškepti reikėjo citrinų.
Petiras Beilišas paėmė ją už rankos ir truktelėjęs pasisodino ant kelių.
— Radau tau jaunikį.
— Jaunikį… — Eleina neteko žado. Ji nenorėjo vėl tekėti, bent jau ne dabar, o gal… ir niekada. — Aš… negaliu tekėti. Tėve, aš… — Žvilgtelėjusi į duris Eleina įsitikino, ar jos uždarytos. — Aš esu ištekėjusi. Juk žinai.
Petiras nutildė Eleiną priglaudęs pirštą jai prie lūpų.
— Neūžauga vedė Nedo Starko, o ne mano dukterį. Šiaip ar taip, tai dar tik sužadėtuvės. Vestuvių reikės palaukti, kol Sersėja sutvarkys savo reikalus ir Sansa taps našlė. Be to, tau reikia susipažinti su tuo vaikinu ir pelnyti jo palankumą. Ledi Veinvud nevers jo vesti prieš jo valią, ji man taip ir pasakė.
— Ledi Veinvud? — Eleina netikėjo savo ausimis. — Kodėl ji turėtų leisti vienam iš sūnų vesti… vesti…
— …ne santuokoje gimusią merginą? Pirmiausia nepamiršk, kad esi lordo Gynėjo nesantuokinė duktė. Veinvudai — sena ir garbinga giminė, bet ne tokia turtinga, kaip būtų galima pagalvoti: įsitikinau tuo, pradėjęs supirkinėti jų skolas. Žinoma, sūnaus ledi Anija į auksą niekada nemainytų. Bet globotinį… jaunasis Haris — viso labo pusbrolis, o kraitis, kurį pasiūliau ledi Veinvud, netgi didesnis už tą, kurį ką tik gavo Lajonelis Korbrėjus. Turėjo būti didesnis, kitaip ji nebūtų rizikavusi užsitraukti Bronzinio Jono rūstybės. Šios sužadėtuvės jam sujaukė visus planus. Tu pažadėta Haroldui Hardingui, mieloji, tik, žinoma, turėsi pavergti jo jauną širdį, bet… tau neturėtų būti sunku.
— Aš pažadėta Hariui Paveldėtojui? — Eleina pamėgino prisiminti, ką apie jį ant kalno pasakojo Miranda. — Jis visai neseniai pakeltas į riterius. Be to, su kažkokia nekilminga mergina turi nesantuokinę dukterį.
— Ir dar vieną su kita moterimi. Akivaizdu, kad Haris moka apsukti galvas merginoms. Jo plaukai rusvi, švelnūs, akys tamsiai mėlynos, o kai šypsosi, skruostuose atsiranda duobutės. Be to, girdėjau, kad jis labai mandagus. — Matyt, norėdamas Eleiną paerzinti, Petiras nusišypsojo. — Nesvarbu, kad esi gimusi ne santuokoje, mieloji, bet, kai apie šias vedybas bus paskelbta, tau pavydės visos kilmingos Slėnio ir kai kurios upių kraštų bei Žemupio mergelės.
— Kodėl? — Eleina visai sutriko. — Ar seras Haroldas… kaip jis gali būti ledi Veinvud įpėdinis? Argi ji neturi tikrų sūnų?
— Tris, — patvirtino Petiras. Ji užuodė jam iš burnos sklindantį vyno, gvazdikėlių ir muskato riešuto kvapą. — Dar turi dukterų ir vaikaičių.
— Argi jų įpėdinystės teisės ne pagrįstesnės už Hario? Nesuprantu.
— Tuoj suprasi. Klausykis. — Petiras paėmė Eleinos ranką ir pirštu švelniai perbraukė jai per delną. — Pradėkime nuo lordo Džaspero Arino, Jono Arino tėvo. Jis susilaukė trijų vaikų: dviejų sūnų ir dukters. Jonas buvo vyriausias, tad Lizdas ir lordo titulas atiteko jam. Jo sesuo Alisa ištekėjo už sero Eliso Veinvudo, dabartinės ledi Veinvud dėdės. — Jis susiraukė. — Alisa ir Elisas, argi ne keista? Jauniausias lordo Džaspero sūnus, seras Ronelis Arinas, vedė merginą iš Belmorų giminės, bet, vos kelis kartus su ja sugulęs, mirė nuo kažkokios vidurių ligos. Viename menės gale stovinčioje lovoje jo žmona gimdė jų sūnų Elbertą, kitame gale ir kitoje lovoje merdėjo vargšas Ronelis. Ar atidžiai klausaisi, mieloji?
— Taip. Buvo Jonas, Alisa ir Ronelis, bet jis mirė.
— Taip. Jonas Arinas buvo vedęs tris kartus, bet su pirmomis dviem žmonomis vaikų nesusilaukė, tad daugelį metų jo įpėdiniu buvo sūnėnas Elbertas. Tuo metu Elisas darbavosi stropiai ir Alisa gimdė kasmet. Pagimdė devynis vaikus: astuonias mergaites ir vieną, užtat neįkainojamą berniuką, taip pat gavusį Džaspero vardą; pastarąjį gimdydama taip nusikamavo, kad mirė. Tas berniukas, vardu Džasperas, neįvertinęs didvyriškų pastangų, kurių tėvams prireikė, kad jį paleistų į pasaulį, sulaukęs trejų metų davėsi žirgo {spiriamas į galvą. Netrukus nuo raupų mirė dvi jo seserys, tad liko šešios. Vyriausioji ištekėjo už Denio Arino, nežinia kelintos eilės Lizdo lordų pusbrolio. Mat Slėnyje gyvena net kelios Arinų giminės šakos, visos garbingos, bet neturtingos, išskyrus Kirų miesto Arinus, kuriems pakako sveiko proto per vedybas susigiminiuoti su pirkliais. Jie turtingi, bet negali pasigirti geromis manieromis, tad niekas apie juos neužsimena. Seras Denis kilęs iš neturtingos ir garbingos giminės šakos, bet… jis išgarsėjo kaip riterių turnyrų dalyvis, be to, buvo gražus, narsus ir labai mandagus. Ir jis turėjo tą stebuklingą Arinų vardą, todėl puikiai tiko į vyrus vyriausiai Veinvudų dukteriai. Jų vaikai buvo Arinai ir antri eilėje paveldėti Slėnį, jei Elbertui kas nors nutiktų. Ir štai taip jau susiklostė, kad karalius Eiris Pamišėlis užpuolė Elbertą. Bet juk tu žinai šią istoriją, ar ne?
Eleina ją žinojo.
— Karalius Pamišėlis jį nužudė.
— Taip ir buvo. O netrukus po to seras Denis, palikęs savo besilaukiančią ir iš Veinvudų giminės kilusią žmoną, išjojo į karą. Varpų mūšyje jis žuvo dėl pernelyg didelės narsos ir nuo kirvio padarytos žaizdos. Sužinojusi apie sero Denio žūtį, jo žmona mirė iš sielvarto, o netrukus paskui ją iškeliavo ir naujagimis sūnus. Bet tai nesvarbu. Mat, kol vyko karas, Jonas Arinas susirado jauną žmoną, kurią pagrįstai manė esant vaisingą. Neabejoju, kad jis iš jaunosios žmonos daug tikėjosi, bet mudu žinome, kad Lisa jį apdovanojo tik negyvais naujagimiais, persileidimais ir… mieluoju Robinu.
Todėl vėl turime grįžti prie penkių likusių Eliso ir Alisos dukterų. Vyriausioji, persirgusi kitas dvi jos seseris pražudžiusiais raupais, liko baisiai subjaurotu veidu, tad tapo septone. Kitą suvedžiojo samdomas kalavijuotis. Seras Elisas išvarė ją iš namų ir ji, pagimdžiusi pavainikį, kuris mirė dar visai mažas, prisidėjo prie tyliųjų seserų. Trečioji duktė ištekėjo už Papso lordo, bet paaiškėjo, kad yra nevaisinga. Ketvirtoji jau keliavo į upių kraštus tekėti už Brakeno, bet ją pagrobė Apdegėliai. Tad liko jauniausioji, kuri ištekėjo už žemvaldžio riterio, prisiekusio ištikimybę Veinvudams, pagimdė jam sūnų, vardu Haroldas, ir… mirė. — Jis pakėlė Eleinos plaštaką ir švelniai pabučiavo jai riešą. — Tad pasakyk man, mieloji, kodėl Haris vadinamas Paveldėtoju?
Ji išpūtė akis.
— Jis nėra ledi Veinvud paveldėtojas. Jis — Roberto įpėdinis. Jei Robertas mirtų…
Petiras kilstelėjo antakį.
— Kai Robertas mirs… Mūsų vargšas narsuolis mielasis Robinas toks ligotas, kad tai tik laiko klausimas. Kai Robertas mirs, Haris Paveldėtojas taps lordu Haroldu, Slėnio gynėju ir Lizdo lordu. Jono Arino vėliavininkai niekada nemegs nei manęs, nei mūsų paiko, drebančio Roberto, bet tikrai mylės savo Jaunąjį Sakalą. Kai jie susirinks į jo vestuves ir pasirodysi tu — ilgais, palaidais, kaštoniniais plaukais, užsimetusi baltą mergelės apsiaustą, ant kurio nugaros bus išsiuvinėtas pilkas didvilkis… visi Slėnio riteriai bus pasiryžę kalaviju ginti tavo prigimtinę teisę. Štai tau ir mano dovanos, mieloji Sansa: Haris, Lizdas ir Vinterfelas. Už tai verta mane dar kartą pabučiuoti. Kaip manai?
Brienė
Tai tik baisus sapnas, pagalvojo ji. Bet, jei sapnavo, kodėl jai taip skauda?
Lietus liovėsi, bet visas pasaulis buvo prisisunkęs vandens. Jos apsiaustas, rodės, sunkus kaip šarvai. Virvės, kuriomis jai buvo surišti riešai, taip pat buvo permirkusios ir šlapios jos veržė dar stipriau. Kad ir kaip Brienė sukinėjo rankas, išsinerti iš virvių nepavyko. Ji nesuprato, nei kas, nei kodėl ją surišo. Mėgino klausti šešėlių, bet šie nieko neatsakė. Galbūt jos negirdėjo. Galbūt jie net nebuvo tikri. Po keliais sluoksniais šlapios vilnos ir rūdijančiais šarviniais marškiniais jos oda buvo įraudusi ir išpilta karščio. Brienė svarstė, ar tai tik karštinės sukeltas sapnas.