Po ja buvo žirgas, nors Brienė neprisiminė, kad būtų ant jo lipusi. Ji tysojo kniūbsčia, paguldyta skersai gyvulio pasturgalio nelyginant avižų maišas. Jos riešai ir kulkšnys buvo surišti viena virve. Oras atrodė pritvinkęs drėgmės, nuo žemės kilo rūkas. Sulig kiekvienu žirgo žingsniu jai suskausdavo galvą. Brienė girdėjo balsus, bet nematė nieko, tiktai žemę po žirgo kanopomis. Jai buvo lūžę kai kurie kaulai. Ji jautė, kad veidas sutinęs, kad skruostas lipnus nuo kraujo, o sulig kiekvienu arklio krustelėjimu ir trinktelėjimu ranką perverdavo baisus skausmas. Brienė girdėjo, tarsi iš tolo ją šauktų Podrikas.
— Sere… — vis kartojo jis. — Sere… Miledi… Sere… Miledi…
Jo balsas buvo silpnas, vos girdimas. O netrukus įsiviešpatavo tyla. Brienė sapnavo, kad vėl atsidūrė Harenhole, lokio duobėje. Tik šį kartą prieš ją stovėjo Kandžius — stambus, aukštas, plikas, išbalęs kaip lavonas, su kraujuojančiomis žaizdomis ant skruostų. Jis atėjo nuogas, glostydamas savo kotą, grieždamas dantimis. Brienė nuo jo spruko. „Duokite mano kalaviją! — sušuko ji. — Pažadų Tesėtoją. Maldauju!“ Bet smalsuoliai neatsiliepė. Ten buvo Renlis, Vikruolis Dikas ir Ketlina Stark. Atėjo Šegvelis, Pigas ir Timeonas, taip pat ant medžių šakų besisūpavę lavonai įdubusiais skruostais, išpurtusiais liežuviais ir tuščiomis akiduobėmis. Juos pamačiusi, Brienė iš siaubo suriko, o Kandžius stvėrė ją už žasto, prisitraukė ir iškando kąsnį veido. „Džeimi! — nė pati nepajuto kaip suklykė Brienė. — Džeimi!“ Skausmas nesiliovė net sapne. Jai tvinkčiojo veidą. Petys kraujavo. Ranką skausmo dieglys nutvilkė nelyginant žaibas. Brienė ėmė šauktis meisterio.
— Meisterio neturime, — pasakė kažkokia mergaitė. — Esu tik aš.
Ieškau mergaitės, prisiminė Brienė, kilmingos, trylikos metų mergelės mėlynomis akimis ir kaštoniniais plaukais.
— Miledi? — tarstelėjo ji. — Ledi Sansa?
Nusijuokė kažkoks vyras.
— Ji mano, kad tu — Sansa Stark.
— Ilgai ji netrauks. Netrukus mirs.
— Viena liūte mažiau. Neapsiverksiu.
Brienė girdėjo kažką meldžiantis* Iš karto pagalvojo apie septoną Meribaldą, bet… maldos žodžiai buvo ne tie. Naktis tamsi ir kupina siaubo, kaip ir sapnai.
Jie jojo per niūrų mišką: drėgną, tamsų, persmelktą tylos, tankiai suaugusiomis pušimis. Po žirgų kanopomis žemė buvo minkšta, o pėdsakai, kuriuos ji paliko, tuoj pat prisipildė kraujo. Paskui ją jojo lordas Renlis, Dikas Krabas ir Vargas Houtas. Renlio gerklė plūdo krauju. Iš nuplėštos Ožio ausies sruvo pūliai. „Kur keliaujame? — paklausė Brienė. — Kur mane vedate?“ Niekas jai neatsakė. Ir kaip jie galėtų atsakyti? Juk visi mirę. Ar tai reiškė, kad ir ji mirusi?
Lordas Renlis, mielas ir besišypsantis karalius, ėjo pirma jos. Jis tarp medžių vedė Brienės arklį. Brienė šūktelėjo, norėdama pasakyti, kaip karštai jį myli, bet, kai jis, suraukęs antakius, atsisuko, ji pamatė, jog tas vyras vis dėlto ne Renlis. Renlis niekada neraukdavo antakių. Jis man visuomet šypsodavosi, dingtelėjo jai, išskyrus tą vieną kartą…
„Šalta“, — suglumęs tarė jos karalius ir šešėlis slystelėjo, nors jo metančio žmogaus nebuvo, ir jos mielojo lordo kraujas ėmė sunktis pro žalius plieninius jo kaklo šarvus ir tekėti jai į delnus. Renlis buvo šiltas žmogus, bet jo kraujas atrodė šaltas kaip ledas. Tai ne tikrovė, tarė sau Brienė. Tai tik dar vienas košmaras ir netrukus aš pabusiu.
Staiga jos arklys sustojo. Brienė pajuto, kad ją suspaudė šiurkščios rankos. Pamatė pro kaštono šakas įkypai krentančius raudonus popiečio saulės spindulių pluoštus. Arklys snukiu ėmė žarstyti sudžiūvusius lapus ieškodamas kaštonų, o šalia tyliai kalbėdamiesi vaikščiojo vyrai. Dešimt, dvylika, gal ir dar daugiau. Jų veidai Brienei nebuvo matyti. Ją nukėlė ir, nugara atrėmę į medžio kamieną, pasodino ant žemės.
— Išgerk, miledi, — atsklido mergaitės balsas.
Ji pakėlė taurę Brienei prie lūpų. Gėrimo skonis buvo stiprus ir rūgštus. Brienė jį išspjovė.
— Vandens, — sušnabždėjo ji. — Maldauju… Vandens.
— Vanduo skausmo nenumalšins. O šis vynas numalšins. Bent truputį…
Ir mergaitė vėl pakėlė taurę Brienei prie lūpų.
Išgerti vyno niekada nekenkdavo. Jis tekėjo jai per smakrą, lašėjo ant krūtinės. Taurei ištuštėjus, mergaitė iš odmaišio vėl ją pripylė. Brienė gėrė vyną, kol ėmė springti.
— Daugiau nenoriu.
— Išgerk dar. Tau lūžusi ranka ir įskilę keli šonkauliai. Du, o gal ir trys.
— Kandžius, — tarė Brienė, prisiminusi ją užgriuvusio kūno svorį ir jai į krūtinę įremtą kelį.
— Taip. Jis tikras pabaisa.
Ir Brienė viską prisiminė; virš galvos tvykstelėjusį žaibą ir dumblą po kojomis, į tamsaus plieno Skaliko šalmą barbenančius lietaus lašus ir šiurpiai stiprias Kandžiaus rankas. Staiga ji pajuto, jog būti surišta ilgiau nepakęs. Tad pamėgino išsivaduoti iš virvių, bet šios tik dar skaudžiau nutrynė odą. Jos riešai buvo pernelyg tvirtai surišti. Ant kanapinės virvės buvo matyti sudžiūvęs kraujas.
— Ar jis mirė? — Brienė suvirpėjo visu kūnu. — Kandžius. Ar jis negyvas?
Ir vėl prisiminė tuos dantis, plėšiančius jos skruostą. Vien pagalvojusi, kad jis galėtų būti gyvas ir kur nors visai arti, Brienė norėjo klykti kiek tik gerklė nešė.
— Jis mirė. Gendris jam į sprandą suvarė ietį. Gerk, miledi, o jei ne, aš tau tą vyną sugirdysiu.
Ir ji gėrė.
— Ieškau mergaitės, — nurijusi vieną gurkšnį ir ruošdamasi kitam sušnabždėjo ji. Vos nepasakė: „Sesers“. — Kilmingos, trylikos metų mergelės. Ji mėlynakė, kaštoniniais plaukais.
— Tai ne aš.
Ne. Brienė ir pati matė. Ši mergina buvo tokia liesa, jog, rodės, badauja. Rudus plaukus ji buvo susipynusi į kasą, o jos akys atrodė ne pagal amžių senos. Rudaplaukė, rudaakė, negraži. Karklė, tik šešeriais metais vyresnė.
— Tu — sesuo. Užeigos šeimininkė.
— Gal ir taip. — Mergina prisimerkusi atidžiai nužvelgė Brienę. — Gal ir šeimininkė? Na ir kas?
— Gal turi vardą? — paklausė Brienė. Jai sugurgė pilvas. Ji išsigando, kad gali apsivemti.
— Hedl. Kaip ir Karklė. Aš — Džeinė Hedl.
— Džeine… Atrišk man rankas. Prašau. Pasigailėk manęs. Virvės trina man riešus. Aš kraujuoju.
— To daryti man neleista. Turi likti surišta, kol…
— …kol stosi prieš miledi. — Mergaitei už nugaros stovėjo Renlis ir braukėsi nuo akių plaukus. Ne, ne Renlis. Gendris. — Miledi nori, kad atsakytum už savo nusikaltimus.
— Miledi? — Nuo vyno Brienei svaigo galva. Jai buvo sunku mąstyti. — Akmenširdė. Kalbi apie ją? — Mergelių Duburyje apie ją buvo užsiminęs ir lordas Rendilas. — Ledi Akmenširdė?
— Vieni vadina ją Akmenširdė. Kiti — kitais vardais. Tyliąja seserimi. Negailestingąja Motina. Korike.