Korike… Brienė užsimerkė ir jai prieš akis iškilo pakaruokliai juodais ir išpurtusiais veidais, siūbuojantys po belapėmis rudomis medžių šakomis. Staiga ją apėmė klaiki baimė.
— Podrikai. Mano ginklanešy. Kur Podrikas? Ir… visi kiti? Kur seras Hailas, septonas Meribaldas? Kur Šuo? Ką padarėte Šuniui?
Gendris ir mergaitė susižvalgė. Brienė nusprendė atsistoti, bet vos tik įrėmė vieną koją į žemę, pasaulis ėmė suktis ratu.
— Šunį nudaigojai tu pati, miledi, — išgirdo ji sakant Gendrį ir jos sąmonę vėl apgaubė tamsa.
Ir štai ji vėl atsidūrė Šnabždesiuose: stovėjo tarp griuvėsių priešais Klarensą Krabą. O jis buvo didžiulis ir piktas, raitas ant tauro, vešlesniais gaurais ir labiau susivėlusio nei jis pats. Įnirtęs gyvulys kanopa kapnojo žemę, palikdamas joje gilią vagą. Krabo dantys buvo nusmailinti, aštrūs. Pamėginusi išsitraukti kalaviją, makštis Brienė rado tuščias.
„Ne!“ — suriko ji, kai seras Klarensas ją puolė. Tai buvo neteisinga. Be savo stebuklingojo kalavijo ji negalėjo kautis. Tą ginklą jai davė seras Džeimis. Pagalvojus, jog Džeimį ji apvylė taip pat kaip ir lordą Renlį, ašaros suspaudė jai gerklę.
— Mano kalavijas… Maldauju, turiu rasti savo kalaviją.
— Ta bobšė nori atgauti savo kalaviją, — kažkas pasakė.
— O aš noriu, kad Sersėja Lanister pačiulptų man kotą. Na ir kas?
— Džeimis pavadino jį Pažadų Tesėtoju. Maldauju…
Bet balsai kažkur nutolo, Klarensas Krabas užgriuvo ant jos ir nurentė galvą. Sukdamasi spirale, Brienė nėrė į dar gūdesnę tamsą.
Ji sapnavo gulinti laive, padėjusi galvą kažkam ant kelių. Juos supo daugybė šešėlių, vyrai su pakeltais gobtuvais, ant kietintos odos apsivilkę šarvinius marškinius, mosavo skudurais apvyniotais irklais ir kėlė juos per rūko gaubiamą upę. Brienė buvo permirkusi prakaitu, karščiavo, bet kartu ją krėtė šaltis. Rūke bolavo daugybė veidų. „Gražuolė“, — sušnabždėjo ant kranto augantys karklai, o nendrės atitarė: „Pabaisa, pabaisa.“ Brienė suvirpėjo. „Liaukitės, — tarė ji. — Tegul kas nors liepia joms liautis.“
Vėl nubudusi Brienė pamatė Džeinę, pakėlusią jai prie lūpų puodelį karštos sriubos. Svogūnų nuoviras, dingtelėjo Brienei. Gėrė jo tiek, kiek galėjo, kol gerklėje jai įstrigo gabalėlis morkos ir privertė užsikosėti. O kosulys kėlė baisų skausmą.
— Atsargiau, — tarė jai mergaitė.
— Gendri, — sušvokštė Brienė. — Man reikia pasikalbėti su Gendriu.
— Prie upės jis mus paliko, miledi. Grįžo į kalvę, saugoti Karklės ir mažųjų.
Niekas negali jų apsaugoti. Ji vėl ėmė kosėti.
— Ak, tegul sau kosėja. Sutaupysime virvės.
Vienas iš vyrų-šešėlių nustūmė mergaitę į šalį. Jis vilkėjo parūdijusius šarvinius marškinius, juosėjo metalinėmis smeigėmis papuoštą diržą. Jam prie juosmens kabojo ilgasis kalavijas ir durklas. Pečius buvo apsigobęs dideliu, sulytu, nešvariu ir sunkiu geltonu apsiaustu. Jam virš pečių pūpsojo šuns galva iššieptais dantimis.
— Ne… — sudejavo Brienė. Ne, tu miręs. Aš tave nužudžiau.
Skalikas nusijuokė.
— Tu viską painioji. Tai aš tave nužudysiu. Padaryčiau tai negaišuodamas, bet miledi nori, kad pakibtum kilpoje.
Kad pakibčiau kilpoje. Išgirdus šiuos žodžius, ją sukaustė baimė. Brienė žvilgtelėjo į mergaitę, vardu Džeinė. Ji perjaunay kad būtų tokia žiauri.
— Duona ir druska, — šiaip taip ištarė Brienė. — Užeigoje… septonas Meribaldas maitino vaikus… ir su tavo seserimi laužė duoną…
— Svečio teisė jau nėra tokia svarbi kaip anksčiau, — pasakė mergaitė. — Bent jau nuo to laiko, kai miledi grįžo iš vestuvių. Kai kurie iš tų, kurie kybo upės pakrantėje, taip pat manė esantys svečiai.
— O mes manėme kitaip, — įsiterpė Skalikas. — Jie prašė lovų nakvynei. Mes juos pakabinome po medžiais.
— Bet dar turime ir laisvų, — pridūrė kitas šešėlis, vietoj šalmo užsimaukšlinęs puodą ir netekęs vienos akies. — Medžių mums niekada netrūksta.
Vėl atėjus laikui sėsti ant arklių, jie užmovė Brienei ant galvos odinį gobtuvą. Skylių akims jame nebuvo. Oda slopino visus garsus. Brienė burnoje dar jautė svogūnų skonį, — tokį aiškų kaip ir suvokimas, kad ją ir vėl ištiko nesėkmė. Jie mane pakars. Ji prisiminė Džeimį, Šansą, Tarte likusį savo tėvą ir džiaugėsi, kad jai ant galvos užmautas gobtuvas. Bent jau niekas negalėjo matyti akyse susitvenkusių ašarų. Kartkartėmis ji išgirsdavo bastūnus šnekantis, bet žodžių nesuprato. Netrukus Brienė pasidavė nuovargiui ir leidosi užsupama lėtai ir tolygiai žingsniuojančio arklio.
Šį kartą susapnavo grįžusi namo, į Ivenfolą. Pro aukštus skliautinius savo lordo tėvo menės langus ji matė ką tik pradėjusią leistis saulę. Ten buvau saugi. Buvau saugi.
Brienė vilkėjo šilko ir brokato suknią, pasiūtą iš keturių kvadratais išdėstytų mėlynų ir raudonų audinio skiaučių, papuoštą auksinėmis saulėmis ir sidabriniais pusmėnuliais. Jei šią suknią būtų vilkėjusi kita mergina, ji būtų atrodžiusi gražiai, o Brienė taip neatrodė. Jai buvo dvylika, ji buvo nerangi, drovi ir laukė susitikimo su jaunu riteriu, už kurio tėvas ketino ją ištekinti, — šešeriais metais už ją vyresniu jaunuoliu, vieną dieną neabejotinai tapsiančiu garsiu kovotoju. Brienė su baime laukė jo atvykstant. Jos krūtys buvo per mažos, o plaštakos ir pėdos — per didelės. „Jis tau atneš rožę“, — pažadėjo jai tėvas, tik kad iš rožės nebuvo jokios naudos, rožė negalėjo jos apsaugoti. Ji norėjo turėti kalaviją. Pažadų Tesėtoją. Turiu rasti tą merginą. Turiu grąžinti jam gerą vardą.
Pagaliau durys atsivėrė ir į menę išdidžiai įžengė jos sužadėtinis. Brienė mėgino pasitikti jį taip, kaip buvo pamokyta, bet staiga jai iš burnos pliūptelėjo kraujas. Paaiškėjo, jog laukdama ji nusikando liežuvį. Brienė išspjovė jį jaunajam riteriui po kojomis ir išvydo jo veide pasibjaurėjimą. „Gražuolė Brienė, — pašaipiai tarė jis. — Net kiaulių esu matęs gražesnių už tave.“ Taip pasakęs, jis sviedė rožę Brienei į veidą. Kai riteris apsisuko eiti, grifai ant jo apsiausto bangavo, liejosi ir… virto liūtais. „Džeimi! — norėjo sušukti Brienė. — Džeimi, grįžk pas mane!“ Bet jos liežuvis gulėjo ant grindų šalia rožės, paplūdęs krauju.
Aiktelėjusi Brienė pakirdo.
Ji nesusigaudė, kur esanti. Oras buvo šaltas, troškus, trenkė žeme, kirminais ir pelėsiais. Ji gulėjo ant šiaudinio čiužinio, apklota krūva avikailių, jai virš galvos buvo matyti uola, o sienos buvo suvarpytos šaknų. Šviesą skleidė vienintelė lajinė žvakė, rūkstanti ištirpusio vaško balutėje.
Brienė nusiklojo avikailius. Ir pamatė, jog kažkas ją išrengė ir atėmė ginklus. Ji buvo apvilkta rudais, vilnoniais, moteriškais marškiniais, — plonais, bet švariais. O dilbis įdėtas į įtvarą ir sutvarstytas lininiu tvarsčiu. Viena jos veido pusė atrodė šlapia ir aptirpusi. Palietusi ją pirštais, Brienė užčiuopė kažkokį drėgną šuteklį, dengiantį skruostą, žandikaulį ir ausį. Kandžius…
Brienė atsistojo. Jai linko kojos, sukosi galva.
— Ar čia kas nors yra?
Šešėliuose skendinčioje nišoje už žvakės kažkas sujudėjo; senas, žilas, skarmalais apsitaisęs vyras. Antklodės, kuriomis jis buvo apsiklojęs, nuslydo ant grindų. Jis atsisėdo, pasitrynė akis.