— Ledi Briene? Išgąsdinai mane. Kaip tik sapnavau…
Ne, dingtelėjo jai, tai aš sapnavau.
— Kokia čia vieta? Požemis?
— Urvas. Kai šunys suuodžia pėdsakus ir ima mus persekioti, turime kaip žiurkės bėgti slėptis savo olose, o šunų kasdien vis daugiau. — Jis vilkėjo skarmalais virtusį rožinį ir baltą drabužį. Jo plaukai buvo ilgi, žili ir susivėlę, o padribusi skruostų ir smakro oda apžėlusi šiurkščiais barzdos šeriais. — Valgyti nori? Ar neišvemsi taurės pieno? O gal nori duonos su medumi?
— Noriu atgauti savo drabužius. Ir kalaviją. — Be šarvinių marškinių Brienė jautėsi lyg nuoga, be to, norėjo turėti prie šono Pažadų Tesėtoją. — Ir kaip išeiti. Parodyk man, kaip iš čia išeiti.
Grindis urve atstojo plūkta žemė ir akmenys, šiurkščiai badantys basas jos kojas. Net ir dabar Brienei truputį svaigo galva, ji jautėsi taip, tarsi pleventų ore. Virpčiojanti žvakės šviesa metė keistus šešėlius. Nužudytųjų dvasios, pagalvojo ji, jos šoka aplink mane, o kai atsisuku, pasislepia. Ji visur regėjo angas, plyšius ir {trūkius, tik nebuvo įmanoma susigaudyti, kurie iš jų veda į lauką, kurie — dar giliau į urvą, o kurie išvis niekur neveda. Visi jie atrodė juodi kaip naktis.
— Ar galėčiau pridėti delną tau prie kaktos, miledi? — Požeminio kalėjimo prižiūrėtojo delnas buvo įdiržęs, kietas nuo nuospaudų, bet keistai švelnus. — Nebekarščiuoji, — pareiškė jis su akcentu, būdingu žmonėms, kilusiems iš laisvųjų miestų. — Labai gerai. O dar vakar visa degte degei. Džeinė baiminosi, jog galime tave prarasti.
— Džeinė? Ta aukšta mergaitė?
— Ta pati. Bet tau ji ūgiu neprilygsta, miledi. Vyrai ją vadina Ilgše Džeine. Tai ji sutvarkė lūžusius tavo rankos kaulus ir uždėjo įtvarą ne prasčiau už meisterį. Ta mergaitė kaip įmanydama pasirūpino ir tavo veidu, nuplovė žaizdas verdančiu alumi, kad neimtų pūti. Ir vis dėlto… žmogaus įkandimas — bjaurus dalykas. Neabejoju, kad dėl to ir karščiavai. — Žilasis vyras palietė aptvarstytą jos veidą. — Mums teko šiek tiek nupjauti. Bijau, kad sugijęs tavo veidas nebus gražus.
Niekada ir nebuvau graži.
— Turi omenyje, kad liks randų?
— Miledi, tas padaras iškando tau pusę skruosto.
Brienė neišsilaikė ir krūptelėjo. „Kiekvienas riteris turi kovos randų, — įspėjo ją seras Gudvinas, kai ji paprašė jo išmokyti kautis kalaviju. — Ar tikrai nori jų turėti, mergaite?“ Tačiau senasis jos kovų meistras kalbėjo apie kalavijo paliktus randus; apie aštrius Kandžiaus dantis jis niekada nė nepagalvojo.
— Kam gydyti mano lūžusius kaulus ir plauti žaizdas, jei vis tiek ketinate mane pakarti?
— Iš tiesų, kam? — Tarsi negalėdamas daugiau į ją žiūrėti, senis nukreipė žvilgsnį į žvakę. — Girdėjau, kad užeigoje narsiai koveisi. Lemui nederėjo nuklysti pernelyg toli nuo kryžkelės. Jam buvo liepta pasislėpti, laikytis netoliese, o kai pamatys iš kamino kylančius dūmus, tuoj pat ateiti, bet… kai jį pasiekė žinia, girdi, Pasiutusį Druskos Įlankos Šunį kažkas matė Žaliosios Šakos pakrantėmis traukiantį į šiaurę, jis ant to jauko ir užkibo. Mes taip ilgai ieškojome tų nenaudėlių… Ir vis dėlto Lemui reikėjo susiprasti. Taip jau atsitiko, jog tik po pusės dienos jis suvokė, kad upe Kruvinieji Juokdariai pasinaudojo tik pėdoms sumėtyti ir atsidūrė jam už nugaros, o paskui prarado dar daugiau laiko, kol apėjo Frėjų riterių koloną. Jei ne tu, su savo vyrais grįžęs Lemas užeigoje būtų radęs vien lavonus. Galbūt dėl to Džeinė sutvarstė tau žaizdas. Kad ir ką blogo esi padariusi, šias žaizdas pelnei garbingai, vedama gerų ketinimų.
Kad ir ką blogo esi padariusi.
— O kaip tau atrodo, ką bloga aš padariau? — paklausė Brienė. — Beje, kas tu toks?
— Iš pradžių, kai dar tik susibūrėme, buvome karaliaus vyrai, — atsakė jai senis, — bet karaliaus vyrams reikia karaliaus, o mes jo neturime. Be to, buvome broliai, bet dabar mūsų brolija iširo. Tiesą pasakius, nežinau, nei kas esame, nei ko siekiame. Tik žinau, kad kelias yra tamsus. Laužų šviesos man neparodė, kas laukia to kelio gale.
Užtat žinau, kur jis baigiasi. Mačiau po medžių šakomis kybančius lavonus.
— Laužai, — pakartojo Brienė. Ir staiga jai tarsi akys atsivėrė. — Tu — myrietis žynys. Raudonasis burtininkas.
Jis pažvelgė į savo nudriskusius drabužius ir liūdnai šyptelėjo.
— Jau veikiau rožinis apsimetėlis. Taip, aš Toras, kilęs iš Myro… prastas žynys ir dar prastesnis burtininkas.
— Keliauji su Dondarionu. Žaibo lordu.
— Žaibas tvyksteli, užgęsta ir niekas jo daugiau nemato. Taip nutinka ir žmonėms. Bijau, kad lordo Beriko ugnis šiame pasaulyje jau užgeso. Dabar mus veda ne jis, o daug niūresnis šešėlis.
— Skalikas?
Žynys prunkštelėjo.
— Skalikas miręs ir palaidotas.
— Mačiau jį. Miškuose.
— Tu karščiavai ir sapnavai, miledi.
— Jis grasino mane pakarti.
— Net sapnuose galima meluoti. Miledi, kada paskutinį kartą ko nors valgei? Tu tikriausiai išbadėjusi?
Staiga Brienė suprato, kad tai tiesa. Jos pilvas, rodos, buvo pridžiūvęs prie nugarkaulio.
— Valgio… Valgyti labai norėčiau, ačiū.
— Vadinasi, pavalgysi. Sėskis. Mudu dar pasišnekėsime, bet pirmiausia — valgis. Palauk čia.
Nuo sulinkusio žvakigalio Toras uždegė naują lajinę žvakę ir dingo tamsioje angoje po uolos iškyša. Nedideliame urve Brienė liko viena. Tik… ar ilgam?
Ji atsargiai apėjo urvą, ieškodama ginklo. Būtų tikęs bet koks: ir lazda, ir vėzdas, ir durklas. Bet rado tik akmenų. Vienas puikiai tiko jos delnui, bet… Brienė prisiminė Šnabždesius ir tai, kas nutiko, kai Šegvelis su akmeniu mėgino šokti prieš peilį. Išgirdusi grįžtančio žynio žingsnius, Brienė numetė akmenį ant urvo grindų ir vėl atsisėdo kur sėdėjusi.
Toras atnešė duonos, sūrio ir dubenį troškinio.
— Atleisk, — atsiprašė jis, — pienas sugižo, o medus baigėsi. Maisto ima trūkti. Bet šiuo valgiu taip pat pasisotinsi.
Troškinys buvo šaltas ir burnoje vėlėsi riebalai, duona buvo sužiedėjusi, o sūris — kietas. Tačiau Brienė dar niekada nebuvo valgiusi tokio puikaus maisto.
— Ar mano bendrakeleiviai irgi čia? — baigdama šaukštu kabinti troškinį paklausė ji žynio.
— Septonui leidome eiti savo keliais. Jis niekam nepakenkė. O kiti čia ir laukia nuosprendžio.
— Nuosprendžio? — Ji suraukė antakius. — Podrikas Peinas dar visai vaikas…
— Jis sakosi esąs ginklanešys.
— Juk žinai, kaip berniukai mėgsta girtis.
— Neūžaugos ginklanešys. Anot vaikinuko, jis net yra dalyvavęs mūšiuose. Sakosi net nužudęs kelis priešus.
— Jis tik vaikas, — pakartojo Brienė. — Pasigailėkite jo.
— Miledi, — pasakė jai Toras, — neabejoju, jog kažkur Septyniose Karalystėse dar būtų galima rasti malonę, gailestingumą ir atleidimą. Bet čia — urvas, o ne šventykla. Kai žmonėms tenka gyventi tamsoje nelyginant žiurkėms, jų gailestingumas baigiasi kaip ir pienas bei medus.
— O teisingumas? Ar urvuose galima rasti teisingumą?
— Teisingumas… — Toras blausiai šyptelėjo. — Teisingumą prisimenu. Jo malonus skonis. Kai mums vadovavo Berikas, siekėme teisingumo, na, bent jau taip save tikinome. Buvome karaliaus vyrai, riteriai ir didvyriai, bet… kai kurie riteriai yra niūrūs ir žiaurūs, miledi. Karas visus mus pavertė pabaisomis.