— Nori pasakyti, kad esate pabaisos?
— Ne, sakau, kad esame žmonės. Ne tu viena žaizdota, ledi Briene. Kai visa tai prasidėjo, vieni mano broliai buvo geri vyrai, kiti… sakykime, ne tokie geri. Ir vis dėlto kai kas sako, girdi, nesvarbu, kaip vyras savo kelią pradeda, svarbiausia — kaip jį baigia. Manau, tas pats posakis tinka ir moterims. — Žynys atsistojo. — Bijau, kad laikas, kurį leidome drauge, baigiasi. Girdžiu ateinant savo brolius. Mūsų ledi liepė tave atvesti.
Brienė išgirdo jų žingsnius ir pamatė tunelio gilumoje šmėsčiojant deglų liepsnas.
— Sakei, kad ji iškeliavo į Gražųjį Turgų.
— Taip ir buvo. Bet, kol miegojome, grįžo. Ji pati niekada nemiega.
Aš nepasiduosiu baimei, tarė sau Brienė, tačiau jau buvo per vėlu. Jokiu būdu neišsiduosiu jiems, kad bijau, pasitaisė ji. Jie atėjo keturiese: tvirti vyrai išvargusiais veidais, vilkintys kietintą odą, šarvinius marškinius ar žvyninius šarvus. Vieną iš jų Brienė pažino: sapnuose matytą vienaakį.
Aukščiausias ir tvirčiausias iš tų keturių vyrų vilkėjo suteptą ir apdriskusį geltoną apsiaustą.
— Skanu buvo? — paklausė jis. — Tikiuosi, kad skanu. Tai paskutinis tavo gyvenimo valgis.
Jis buvo rudaplaukis, barzdotas, raumeningas ir sulaužyta bei kreivai suaugusia nosimi. Aš jį pažįstu, dingtelėjo Brienei.
— Tu — Skalikas.
Jis išsiviepė. Jo dantys buvo bjaurūs: kreivi ir vietomis išpuvę.
— Tikriausiai. Mačiau, kaip miledi įveikė ir nudėjo paskutinį Skaliką.
Ir jis nusisukęs nusispjovė.
Brienė prisiminė tvykstelėjusį žaibą ir dumblą po kojomis.
— Aš nužudžiau Rordžą. Jis nušvilpė šalmą nuo Kligeino kapo, o tu tą šalmą nuplėšei nuo jo lavono.
— Negirdėjau, kad jis būtų prieštaravęs.
Toras baimingai ir garsiai atsiduso.
— Tai tiesa? Paėmei žuvusiojo šalmą? Ar mes jau taip žemai puolėme?
Augalotasis vyras rūsčiai dėbtelėjo į žynį.
— Jis iš gero plieno.
— Nieko gero nei iš to šalmo, nei iš vyrų, kurie jį nešiojo, — pasakė žynys. — Sandoras Kligeinas visą gyvenimą kankinosi, o Rordžas buvo į žmogų įsikūnijęs pabaisa.
— Aš su jais neturiu nieko bendra.
— Jei neturi, kam rodyti pasauliui jų veidą? Žiaurų, bjaurų, girtą… ar ir tu toks būsi, Lemai?
— Pamatę šį šalmą, priešai manęs išsigąs.
— Matydamas tą šalmą net aš drebu iš baimės.
— Tuomet užsimerk. — Vyras geltonu apsiaustu energingai mostelėjo. — Atvesk tą kekšę.
Brienė nesipriešino. Jie buvo keturi, o ji — silpna, sužeista, be to, ant nuogo kūno vilkėjo tik vilnonius moteriškus marškinius. Vedama vingiuojančiu tuneliu, ji turėjo pasilenkti, kad nesitrenktų viršugalviu į uolą. Tunelis kilo aukštyn ir buvo gana status, paskui du kartus darė vingį ir atvedė juos į gerokai didesnį urvą, pilną bastūnų.
Viduryje buvo iškirstas ugniakuras ir per dūmus sunkiai galėjai ką nors įžiūrėti. Vyrai spietėsi prie ugnies ir taip šildydamiesi gynėsi nuo urve tvyrančio šalčio. Kiti stoviniavo pasieniais arba sukryžiavę kojas sėdėjo ant šiaudinių čiužinių. Čia buvo ir moterų, ir net keli vaikai, spoksantys iš už motinų sijonų. Brienė žinojo, kad viena iš tų moterų — Ilgšė Džeinė Hedl.
Uolos nišoje buvo pastatytas ant ožių sumeistrautas stalas. Priėjo sėdėjo moteris pilkais drabužiais, su apsiaustu ir pakeltu gobtuvu. Rankose ji laikė karūną — bronzinį vainiką su jį juosiančiais geležiniais kardais. Ji stebeilijosi į tą karūną pirštais braukdama per kardų geležtes, tarsi tikrindama jų aštrumą. Po pakeltu gobtuvu jos akys spindėjo.
Pilkai rengdavosi tyliosios seserys, Pašaliečio tarnaitės. Brienę nukrėtė šiurpas. Akmenširdė.
— Miledi, — prabilo augalotasis vyras, — štai ji.
— Taigi, — pridūrė vienaakis, — Karalžudžio kekšė.
Brienė krūptelėjo.
— Kodėl mane taip vadini?
— Jei kaskart, kai pamini jo vardą, gaučiau po sidabrinį elnią, būčiau toks pat turtingas kaip ir tavo bičiuliai Lanisteriai.
— Tai buvo tik… Jūs nesuprantate…
— Šit kaip? — Augalotasis vyras nusijuokė. — Gal ir nesuprantame. Nuo tavęs trenkia liūtais, miledi.
— Netiesa.
Prie jos žingtelėjo kitas bastūnas, jaunesnis vyras, apsivilkęs neišdirbto avikailio odinukę. Jis rankoje laikė Pažadų Tesėtoją.
— Sprendžiant iš šio kalavijo, tai tiesa.
Jis kalbėjo su ryškiu šiaurietišku akcentu. Ištraukęs kalaviją iš makštų, jis padėjo ginklą priešais ledi Akmenširdę. Laužo šviesoje raudonos ir juodos bangelės ant kalavijo ašmenų, rodos, ėmė ribuliuoti, bet pilkoji moteris stebeilijosi tik į rankenos buožę: į auksinę liūto galvą rubino akimis, spindinčiomis kaip dvi raudonos žvaigždės.
— Yra ir dar kai kas… — Toras iš Myro iš rankovės ištraukė pergamentą ir padėjo šalia kalavijo. — Jis užantspauduotas berniuko karaliaus ir jame rašoma, kad pergamentą turintis žmogus vykdo karaliaus užduotį.
Ledi Akmenširdė stumtelėjo į šalį kalaviją ir perskaitė laišką.
— Tas kalavijas man buvo duotas geram tikslui, — mėgino paaiškinti Brienė. — Seras Džeimis Ketlinai Stark prisiekė, kad…
— …matyt, jis tai padarė dar prieš jo draugužiams perrėžiant jai gerklę, — pertraukė Brienę augalotasis vyras geltonu apsiaustu. — Visi žinome, ko vertos Karalžudžio priesaikos.
Negerai, dingtelėjo Brienei. Kad ir ką sakyčiau, aš jų neperkalbėsiu. Ir vis dėlto nusprendė pamėginti.
— Jis žadėjo grąžinti ledi Ketlinai jos dukteris, bet kai pasiekė Karaliaus Uostą, mergaičių mieste nebebuvo. Džeimis išsiuntė mane ieškoti ledi Sansos…
— …ir jei būtum tą merginą radusi, — paklausė jaunasis šiaurietis, — kaip būtum su ja pasielgusi?
— Būčiau ją gynusį. Būčiau nugabenusi į saugią vietą.
Ilgšis nusijuokė.
— Kur būtent? Į požeminį Sersėjos kalėjimą?
— Ne.
— Gali gintis kiek tinkama. Šis kalavijas aiškiai įrodo, jog esi melagė. Nori mus įtikinti, kad Lanisteriai priešams dalija auksą ir rubinais inkrustuotus kalavijus? Kad Karalžudys norėjo, jog paslėptum mergaitę nuo jo dvynės sesers? O pergamentą su berniuko karaliaus antspaudu, kaip suprantu, pasiėmei šiaip sau, jei kartais prireiktų nusišluostyti užpakalį? O ir tavo draugija… — Vyras atsisuko, mostelėjo, bastūnų gretos prasiskyrė ir į priekį buvo išstumti dar du belaisviai. — Berniukas buvo Kipšo ginklanešys, miledi, — pasakė jis ledi Akmenširdei. — O šitas — vienas iš prakeikto Rendilo Tarlio riterių.
Hailas Hantas buvo baisiai sumuštas, jo veidas sutinęs ir beveik neatpažįstamas. Stumtelėtas jis kluptelėjo ir vos nepargriuvo. Podrikas sulaikė jį sučiupęs už rankos.
— Sere… — pamatęs Brienę, gailiai tarė berniukas. — Tai yra, miledi… Atsiprašau.
— Tau nėra už ką atsiprašinėti. — Brienė kreipėsi į ledi Akmenširdę: — Kad ir kokį nusikaltimą, tavo nuomone, padariau, miledi, Podrikas ir seras Hailas čia tikrai niekuo dėti.
— Jie liūtai, — tarė vienaakis vyras. — Jau vien to pakanka. Sakyčiau, reikia juos pakarti. Tarlis pakorė dvi dešimtis mūsiškių, tad pats laikas ir mums pakabinti ant šakos kelis jo žmones.