Seras Hailas Brienei blausiai šyptelėjo.
— Miledi, — tarė jis, — kai piršausi, reikėjo sutikti už manęs tekėti. Bijau, kad dabar tu mirsi būdama mergelė, o aš — vargšas vyras.
— Paleiskite juos, — dar kartą maldaujamai paprašė Brienė.
Pilkai apsirengusi moteris nieko neatsakė. Įdėmiai apžiūrinėjo kalaviją, pergamentą ir karūną iš bronzos bei geležies. Paskui pakėlė ranką ir užsidėjo delną ant gerklės, tarsi ketindama save uždusinti. Bet nepasismaugė, o… prabilo. Jos balsas trūkčiojo, kartais visiškai nutildavo ir buvo persmelktas kančios. Rodės, garsas sklinda iš gerklės ir primena tai kriokimą, tai šnopavimą, tai priešmirtinį švokštimą. Tai pasmerktųjų kalba, dingtelėjo Brienei.
— Nieko nesuprantu. Ką ji sako?
— Ji klausia, kaip vadinamas tavo kalavijas, — paaiškino jaunasis šiaurietis, vilkintis odinukę iš avikailio.
— Pažadų Tesėtojas, — atsakė Brienė.
Spausdama pirštais gerklę, moteris sušnypštė. Jos akys atrodė nelyginant dvi šešėlių apsuptos raudonos, žioruojančios duobės. Moteris vėl prabilo.
— “Ne“, — sako ji. Geriau vadinti jį Pažadų Laužytoju. Tas kalavijas buvo nukaldintas išdavystėms ir žudymui. Ji pavadino ginklą Netikru Draugu. Kaip ir tave.
— Ką aš išdaviau?
— Ją, — tarė šiaurietis. — O gal miledi jau pamiršo, jog kadaise prisiekė jai tarnauti?
Tarto Mergelė ištikimą tarnybą buvo prisiekusi tik vienai moteriai.
— Negali būti, — papurtė galvą Brienė. — Ji žuvusi.
— Mirtis ir svečio teisė, — burbtelėjo Ilgšė Džeinė Hedl. — Šie dalykai jau nereiškia tiek daug kaip anksčiau.
Ledi Akmenširdė nusismaukė gobtuvą ir nusivyniojo pilką vilnonę skarą, kuria buvo užsidengusi veidą. Jos plaukai buvo sausi ir trapūs, žili kaip plikas kaulas. Jos kakta buvo išmarginta žalsvomis ir pilkomis dėmėmis ir nusėta rudais pūvančios odos lopeliais. Nuo akių iki pat smakro jos veido raumenys karojo nelygiais, išplėštais bryzais. Vieni buvo aplipę sudžiūvusiu krauju, o kiti atšokę ir už jų buvo matyti kaukolės kaulai.
Jos veidas… — dingtelėjo Brienei. Jos veidas buvo toks išraiškingas ir gražus, o oda — glotni ir minkšta.
— Ledi Ketlina… — Brienės akyse pasirodė ašaros. — Sklandė gandai… sklido kalbos, kad tu žuvusi.
— Ji ir yra negyva, — tarė Toras iš Myro. — Frėjai perrėžė jai gerklę nuo vienos ausies iki kitos. Kai radome ją prie upės, ji jau trys dienos kaip buvo mirusi. Harvinas manęs maldavo pabučiuoti ją gyvybės bučiniu, tačiau buvo praėję pernelyg daug laiko. Aš atsisakiau, tad ją pabučiavo lordas Berikas ir perdavė jai savo gyvybės ugnį. Ir ji… prisikėlė. Tegul Šviesos Valdovas mus saugo. Ji prisikėlė.
Ar aš tebesapnuoju? — išsigando Brienė. Ar tai — tik dar vienas košmaras, sukeltas bjaurių Kandžiaus dantų?
— Niekada jos neišdaviau. Pasakyk jai. Prisiekiu Septynetu. Prisiekiu savo kalaviju.
Moteris, kuri anksčiau buvo Ketlina Stark, vėl stvėrėsi už gerklės, pirštais suspaudė ilgą, siaubingą durklo paliktą prorėžą ir šiaip taip ištarė dar kelis žodžius.
— Ji sako, kad žodžiai — kaip vėjas, — tarė Brienei šiaurietis. — Sako, kad savo ištikimybę turi įrodyti.
— Kaip? — gūžtelėjo Brienė.
— Kalaviju. Vadini jį Pažadų Tesėtoju? Tad miledi prašo tesėti pažadą, kurį jai davei.
— Ko ji iš manęs nori?
— Nori, kad jos sūnus būtų gyvas, arba mirtų tie, kurie jį nužudė, — įsiterpė augalotasis vyras. — Ji nori palesinti kranklius, kaip kad jie palesino per Kruvinąsias vestuves. Taip, ji nori pavaišinti paukščius Frėjais ir Boltonais. Jų mes parūpinsime tiek, kiek tik ji norės. O tavęs ji prašo nužudyti Džeimį Lanisterį.
Džeimį… Tas vardas smogė jai nelyginant peilis į vidurius.
— Ledi Ketlina, aš… Tu nesupranti, Džeimis… Kai Kruvinieji Juokdariai paėmė mus į nelaisvę, jis mane išgelbėjo, neleido jiems manęs išprievartauti, o vėliau grįžo manęs pasiimti, beginklis įšoko į lokio duobę… Prisiekiu, Džeimis labai pasikeitė. Jis išsiuntė mane ieškoti Sansos ir jos saugoti, jis negalėjo būti prisidėjęs prie Kruvinųjų vestuvių.
Ledi Ketlina pirštais dar stipriau suspaudė sau gerklę ir jai iš burnos klaksėdami, duslūs ir trūkčioj antys, šalti kaip ledokšniai pasipylė žodžiai. Šiaurietis tarė:
— Ji sako, jog turi rinktis. Paimti kalaviją ir nužudyti Karalžudį arba leistis pakariama kaip išdavikė. Ji sako: kalavijas arba kilpa. Ji liepia rinktis. Rinkis.
Brienė prisiminė sapną, kai tėvo menėje laukė jaunuolio, už kurio turėjo ištekėti. Tame sapne ji nusikando liežuvį. Mano burna pilna kraujo.
Ji trūkčiodama giliai įkvėpė ir pasakė:
— Aš nesirinksiu.
Įsiviešpatavo ilga tyla. Tada vėl prabilo ledi Akmenširdė. Šį kartą jos žodžius Brienė suprato.
— Pakarkite juos, — sušvokštė pilkoji moteris.
— Kaip įsakysi, miledi, — linktelėjo augalotasis vyras.
Jie vėl surišo virve Brienei riešus ir, palydėję iš urvo, vingiuotu, įkalnėn einančiu akmenuotu taku išvedė į lauką. Brienė nustebo, kad lauke ankstyvas rytas. Pro medžių šakas skverbėsi ir įkypai krito dar blausūs tekančios saulės spinduliai. Čia tiek medžių, tikrai yra iš ko rinktiSy pagalvojo ji. Jiems nereikės mūsų toli vesti.
Jie ir nevedė. Nulydėję po kreivu gluosniu, bastūnai jai ant kaklo užnėrė kilpą, stipriai ją trūktelėjo, o kitą virvės galą permetė per šaką. Hadui Hantui ir Podrikui Peinui teko po guobą. Seras Hadas šaukė nužudysiąs Džeimį Lanisterį, bet Skalikas kumščiu trenkė jam į veidą ir privertė užsičiaupti. Jis vėl buvo užsidėjęs šuns šalmą.
— Jei esate padarę nusikaltimų ir norite apie juos papasakoti savo dievams, dabar pats laikas.
— Podrikas niekada nieko bloga jums nepadarė. Mano tėvas sumokės už jį išpirką. Tartas vadinamas Safyrų sala. Nusiųskite Podriką su mano kaulais į Ivenfolą ir gausite safyrų, sidabro — ko tik panorėsite.
— Noriu atgauti žmoną ir dukterį, — tarė Skalikas. — Ar tavo tėvas man jas grąžins? Jei ne, tegul eina pas Kitus. Vaikinukas supus šalia tavęs. Jūsų kaulus nugrauš vilkai.
— Ketini ją pakarti, Lemai? — paklausė vienaakis vyras. — O gal nusprendei pribaigti tą kalę savo šnekomis?
Skalikas ištraukė virvės galą ją laikiusiam vyrui iš rankų.
— Pažiūrėkime, ar ji moka šokti, — pasakė jis ir trūktelėjo virvę.
Brienė pajuto, kaip kanapinė virvė ėmė veržti, vis kiečiau spausti kaklą ir kelti smakrą. Seras Hadas kaip įmanydamas bastūnus keikė, bet vaikinukas tylėjo. Podrikas nepakėlė akių net tuomet, kai jo kojos sutabalavo virš žemės. Jei tai dar vienas sapnas, tai man tikrai laikas nubusti. O jei tikrovė, tuomet pats laikas mirti. Brienė matė tik Podriką, kilpą jam ant kaklo ir trūkčiojančias kojas. Ji nevalingai išsižiojo. Podrikas spardėsi, duso, kol mirė. Nors virvė ją ir smaugė, Brienė iš paskutiniųjų įkvėpė. Tokio skausmo ji dar niekuomet nebuvo patyrusi.
Ji dar suklykė mėgindama ištarti kažkokį žodį.