Sersėja
Septonė Mele buvo žilaplaukė bobpalaikė aštriais, kaip kirviu ištašytais veido bruožais ir nuolat kietai sučiauptomis lūpomis, tarsi būtų buvusi kažkuo nepatenkinta. Lažinuosi, kad ji dar nekalta, pamanė Sersėja, ir per tiek metų ta jos mergystės plėvė tapo stangri ir stora kaip kietinta oda. Ją lydėjo šeši Aukštojo Žvirblio riteriai, nešini rombiniais skydais, ant kurių buvo pavaizduotas jų atkurto ordino simbolis — vaivorykštės spalvų kalavijas.
— Septone… — Sersėja sėdėjo žemiau Geležinio sosto apsivilkusi žalio šilko suknią su auksiniais nėriniais. — Perduok jo aukštajai šventenybei, kad jis mus erzina. Jis per daug sau leidžia. — Ant jos pirštų ir gelsvuose kaip auksas plaukuose tviskėjo smaragdai. Visų dvariškių ir miestiečių žvilgsniai buvo nukreipti į ją, tad Sersėja stengėsi, kad lordo Taivino dukterį jie matytų kuo dažniau. Kai ši komedija baigsis, žmonės žinos turintys tik vieną karalienę. Bet pirma turime sušokti, pataikydami į taktų kiekvienų žingsnį. — Ledi Mardžerė mano sūnui yra ištikima ir švelni žmona, jo padėjėja ir patarėja. Jo aukštoji šventenybė neturėjo jokios priežasties nei kišti prie jos nagų, nei uždaryti į celes Mardžerės ir jos pusseserių, kurias mes taip mylime. Reikalauju, kad jis tuoj pat visas jas paleistų.
Rūsti septonės Melės veido išraiška nė trupučio nesušvelnėjo.
— Perduosiu tavo malonybės žodžius jo aukštajai šventenybei, bet, kad ir kaip man būtų gaila, turiu pasakyti, jog jaunoji karalienė ir jos kompanionės negali būti paleistos, kol nebus įrodyta, kad jos nekaltos. Jei tik iš viso tai bus įrodyta…
— Nekaltos? Pakanka vien pažvelgti į jų mielus jaunus veidus ir aiškiai matyti, kad jos visiškai nekaltos.
— Mielas veidelis dažnai slepia nusidėjėlės širdį.
Į pokalbį įsiterpė prie tarybos posėdžių stalo sėdintis lordas Meriveteris.
— Kokiu nusikaltimu ir kas tas jaunas mergeles kaltina? — pasiteiravo jis. Septonė jam atsakė:
— Mega Tairel ir Elinora Tairel kaltinamos geidulingumu, sanguliavimu ir sąmokslu prieš karalystę. Ala Tairel kaltinama tapusi jų gėdingo elgesio liudininke ir padėjusi jį slėpti. Visi šie kaltinimai gula ir ant karalienės Mardžerės pečių, be to, ji dar įtariama svetimavimu ir karalystės išdavimu. Sersėja priglaudė delną prie krūtinės.
— Sakyk, kas apie mano marčią skleidžia tokius bjaurius gandus?! Netikiu nė vienu tavo žodžiu. Mano mielasis sūnus myli ledi Mardžerę iš visos širdies ir ji negalėtų būti tokia žiauri, kad atsilygintų jam neištikimybe.
— Šiuos kaltinimus meta rūmuose tarnaujantis riteris. Seras Osnis Ketlblekas pačiam aukštajam septonui priešais Tėvo altorių išpažino sanguliavęs su karaliene.
Prie tarybos posėdžių stalo sėdintis Haris Sviftas aiktelėjo, o didysis meisteris Paišelis nusisuko. Pakilo toks triukšmas, tarsi į sosto menę būtų įleista tūkstantis vapsvų. Kai kurios menės balkonuose stovinčios ledi ėmė trauktis ketindamos išeiti, o joms iš paskos slinko vora neįtakingų lordų bei riterių, stoviniavusių kitame menės gale. Auksiniai apsiaustai netrukdė jiems išeiti, tačiau karalienė buvo liepusi serui Osfrydui įsiminti visus, kurie paspruko. Staiga nuo Tairelių rožės ėmė sklisti ne toks malonus kvapas.
— Žinoma, seras Osnis — jaunas ir sveikas vyras, — tarė karalienė, — bet taip pat ir ištikimas riteris. Jei tvirtina, kad yra įsivėlęs… ne, negali būti. Juk Mardžerė dar mergelė!
— Ne, ne mergelė. Jo aukštosios šventenybės pageidavimu pati ją patikrinau. Jos mergystės plėvė sudarkyta. Tai patvirtins ir septonė Eglantina, ir septonė Melisenta, ir karalienės Mardžerės septonė Naisterika, kuri už dalyvavimą karalienės paleistuvystėje taip pat buvo uždaryta į celę. Ledi Mega ir ledi Elinora taip pat buvo patikrintos. Abi jos nebe mergelės.
Vapsvos ėmė dūgzti taip garsiai, kad karalienei buvo sunku mąstyti. Tikiuosi, jaunajai karalienei ir jos pusseserėms tie pasijodinėjimai patiko.
Lordas Meriveteris trenkė kumščiu į stalą.
— Ledi Mardžerė jos malonybei karalienei ir jos velioniui tėvui šventai prisiekė esanti nekalta. Daugybė dvariškių tai girdėjo. Jos nekaltybę patvirtino ir lordas Tairelis, ir ledi Olena, kurios geru vardu nė vienas iš mūsų nedrįstume abejoti. O tu nori, kad patikėtume, jog visi šie kilnūs žmonės melavo?
— Galbūt jie taip pat buvo apgauti, milorde, — gūžtelėjo septonė Mele. — Šito nežinau. Bet patikrinau karalienę ir galiu prisiekti, jog sakau tiesą.
Sersėja pamėgino įsivaizduoti, kaip ši surukusi senė kiša savo raukšlėtus pirštus į rožinį Mardžerės plyšelį, ir šis vaizdas buvo toks juokingas, kad ji vos neprunkštelėjo.
— Reikalaujame, kad jo aukštoji šventenybė leistų apžiūrėti mano marčią mūsų meisteriams ir įsitikinti, ar šiose apkalbose yra bent menkiausias tiesos grūdas. Didysis meisteri Paišeli, palydėk septonę Melę atgal į Mylimojo Beiloro septą ir, sužinojęs tiesą apie Mardžerės mergystę, grįžk pas mus.
Paišelis išbalo kaip drobė. Susirinkus tarybai tas bjaurus senas kvailys niekaip neužsičiaupia, o dabar, kai man reikia, kad tartų kelis žodžius, prarado kalbos dovanų, pagalvojo karalienė, nors senis netrukus vis dėlto atitoko.
— Man nėra jokio reikalo tyrinėti jos… jos intymių vietų, — netvirtai tarė jis. — Apgailestauju, bet turiu pasakyti… Karalienė Mardžerė nėra mergelė. Ji įsakė man atnešti mėnulio arbatos, ir ne vieną kartą.
Po šių žodžių kilo toks triukšmas, apie kokį Sersėja galėjo tik svajoti.
Šio triukšmo nesisekė nutildyti net karališkajam šaukliui, daužančiam lazda į menės grindis. Kelias akimirkas karalienė nesiėmė nieko, tik mėgavosi riksmais ir jaunosios karalienės nešlove. Bet, šurmuliui užsitęsus, ji, nutaisiusi rūsčią veido išraišką, atsistojo ir liepė auksiniams apsiaustams visus išlydėti iš menės. Mardžerė Tairel pražuvo, džiūgaudama tarė sau Sersėja. Ją, išeinančią pro karaliaus duris už Geležinio sosto, apsupę lydėjo baltieji riteriai: Borosas Blauntas, Merinas Trentas ir Osmundas Ketlblekas, — paskutiniai mieste likę karaliaus sargybos vyrai.
Prie durų stovėjo Mėnuliukas laikydamas barškutį ir didelėmis apvaliomis akimis spoksojo į kilusį sąmyšį. Gal jis ir paikas juokdarys, bet bent jau stengiasi išlaikyti orumą. Megei Varlei taip pat derėjo vilkėti margą juokdarės kostiumą, nes apie ateitį ji ničnieko neišmanė. Sersėja meldė dievų, kad ta sena apgavikė klyktų degdama pragaro ugnyje. Jos išpranašauta ateisianti jaunoji karalienė buvo sužlugdyta, tad, jei neišsipildė ši pranašystė, toks pat likimas galėjo ištikti ir visas kitas. Nebus nei auksinių įkapių, nei valonkaro — pagaliau išsivadavau iš tavo pagiežingo švokštimo.
Keli likę mažosios tarybos nariai nusekė paskui karalienę. Haris Sviftas atrodė tarsi apdujęs. Žengdamas pro duris jis kluptelėjo ir būtų pargriuvęs, jei Oranas Votersas nebūtų sučiupęs jo už rankos. Net Ortonas Meriveteris nervinosi ir nerado sau vietos.
— Prasčiokai jaunąją karalienę garbina, — tarė jis. — Jiems visa tai nepatiks. Baiminuosi, kad neprasidėtų neramumai, tavo malonybe.
— Lordas Meriveteris teisus, — pritarė lordas Votersas. — Jei tavo malonybė sutiks, liepsiu nuleisti į vandenį likusius naujuosius mūsų dromonus. Pamatę tuos laivus Juoduosiuose Vandenyse su karaliaus Tomeno vėliavomis ant stiebų, miestiečiai prisimins, kas juos valdo, ir bus apsaugoti, jei kartais vėl kiltų neramumų.