Visa kita Votersas nutylėjo; atsidūrę Juoduosiuose Vandenyse, jo dromonai galėjo sustabdyti Meisą Tairelį ir neleisti jam perkelti savo kariuomenės per upę, panašiai kaip Tirionas kadaise neleido prasmukti Staniui. Šioje Vesteroso pusėje Haigardenas savo karo flotilės neturėjo. Jis kliovėsi Redvaino laivynu, o šis dabar kaip tik grįžo į Arborą.
— Išmintingas žingsnis, — pareiškė karalienė. — Kol ši audra nurims, noriu, kad tavo laivai turėtų įgulą ir būtų nuleisti į vandenį.
Seras Haris Sviftas buvo toks išblyškęs ir taip gausiai išpiltas prakaito, jog, rodės, tuoj nualps.
— Kai ši žinia pasieks lordo Tairelio ausis, jo įtūžiui nebus ribų. Gatvėse ims lietis kraujas…
Geltonpūkio viščiuko riteris, mąsliai tarė sau Sersėja. Tavo ženklas turėtų būti kirminas, sere. Viščiukas tau per drąsus. Jei Meisas Tairelis negebėjo užpulti net Vėtrų Gūžtos, ar gali įsivaizduoti, kad jis kada nors galėtų pulti dievus? Kai jis liovėsi plepėti, Sersėja tarė:
— Kraujas neturi būti pralietas. Asmeniškai ketinu tuo pasirūpinti. Pati nueisiu į Beiloro septą pasikalbėti su karaliene Mardžere ir aukštuoju septonu. Žinau, jog Tomenas abu juos myli ir norėtų, kad aš juodu sutaikyčiau.
— Kad sutaikytum? — Seras Haris nusibraukė nuo kaktos prakaitą savo aksominio drabužio rankove. — Jei tik taika išvis dar įmanoma… Tavo malonybė nepaprastai drąsi.
— Būtinai reikės teismo, — pridūrė karalienė, — kad būtų galima paneigti tas niekšingas apkalbas bei melą ir parodyti pasauliui, jog mūsų mieloji Mardžerė yra nekalta ir mes visuomet žinojome ją tokią esant.
— Na taip, — linktelėjo Meriveteris, — bet tas aukštasis septonas, laikydamasis senosios Tikėjimo tradicijos teisti žmones, gali užsimanyti pats skelbti nuosprendį karalienei.
Tikiuosiyjog taip ir nutiks, pagalvojo Sersėja. Toks teismas tikriausiai nežiūrės palankiai į išdavikę karalienę, kuri mielai žergiasi prieš dainius ir niekina šventus Mergelės ritualus norėdama nuslėpti savo gėdą.
— Neabejoju, kad visi sutariame, jog svarbiausia išsiaiškinti tiesą, — pasakė ji. — O dabar, milordai, prašyčiau man atleisti. Turiu pasimatyti su karaliumi. Šią sunkią akimirką jis neturėtų būti vienas.
Grįžusi pas Tomeną, motina rado jį žaidžiantį su kačiukais. Dorkasa iš kailių atraižėlių pasiuvo jam pelytę ir virvele pririšo prie seno meškerykočio galo. Kačiukams patiko vaikytis tą pelę, o berniukas nieko taip nemėgo, kaip trūkčiodamas valkioti ją grindimis ir leisti gyvūnėliams persekioti grobį. Jis, rodos, labai nustebo, kai Sersėja suspaudė jį glėbyje ir pabučiavo į kaktą.
— Kas atsitiko, mama? Kodėl verki?
Nes esi saugus, norėjo pasakyti ji sūnui. Nes tau niekada nieko bloga nenutiks.
— Klysti. Liūtai niekada neverkia. — Apie Mardžerę ir jos pusseseres ji sumetė galėsianti papasakoti ir vėliau. — Turiu tau pasirašyti kelis įsakymus.
Kad karalius nesijaudintų, karalienė įsakymų suimti tekstuose vardų nepaminėjo. Tomenas pasirašė dokumentus be juose įrašytų vardų ir, kaip visada, patenkintas įspaudė savo antspaudą į stingstančio vaško balutes. Po to Sersėja išsiuntė sūnų iš menės su Džoslina Svift.
Rašalui dar neišdžiuvus, atėjo seras Osfrydas Ketlblekas. Sersėja pati įrašė vardus: serą Taladą Ilgąjį, Džalabarą Kso, Arfininką Hamišą, Hju Kliftoną, Marką Malendorą, Bajardą Norkrosą, Lambertą Ternberį, Horą Redvainą, Hoberį Redvainą ir tokį storžievį, vardu Votas, vadinantį save Mėlynuoju Bardu.
— Tiek daug… — seras Osfrydas pasklaidė įsakymus, į juose įrašytus žodžius žvelgdamas budriai tarsi į tarakonus, ropojančius per pergamentą. Nė vienas iš Ketlblekų nemokėjo skaityti.
— Dešimt. Turi šešis tūkstančius auksinių apsiaustų. Manyčiau, bus gana suimti dešimčiai nusižengėlių. Kai kurie iš jų, jei laiku išgirdo sklindančias kalbas, jau gali būti ir pasprukę. Bet tai visai nesvarbu: mat pabėgimas tik patvirtintų jų kaltę. Serui Taladui truputį trūksta košės galvoje, tad jis gal mėgins jums priešintis. Pasirūpink, kad nežūtų neprisipažinęs ir kad nesužeistum kitų. Galimas daiktas, kai kurie iš jų yra nekalti.
Sersėjai buvo svarbu, kad dvyniai Redvainai būtų pripažinti nekaltais ir išteisinti. Tai tik parodytų, kad kitiems kaltinamiesiems paskelbtas nuosprendis tikrai yra teisingas.
— Dar saulei nepatekėjus visus juos suimsime, tavo malonybe. — Seras Osfrydas truputį padvejojęs pridūrė: — Prie Beiloro septos durų renkasi minia…
— Kokia minia? — Sersėją erzino bet kokia nenumatyta aplinkybė. Ji prisiminė lordą Votersą kažką užsiminus apie neramumus. Nepagalvojau, kaip į šiuos įvykius gali reaguoti prasčiokai. Mardžerę jie labai myli. — Kiek žmonių susirinko?
— Truputį per šimtą. Jie šūkauja reikalaudami, kad aukštasis septonas paleistų jaunąją karalienę. Jei nori, galime juos išvaikyti.
— Ne. Tegul laido gerkles, kol užkims, Aukštojo Žvirblio jų riksmai nepaveiks. Jis klauso tik dievų. — Truputį juokinga buvo matyti jo aukštąją šventenybę, užspeistą prie septos durų susirinkusios įtūžusios minios, juolab kad visai neseniai panaši minia uždėjo jam ant galvos krištolinę karūną. Kurtę jis, nieko nelaukęs, pardavė. — Dabar Tikėjimas turi savų riterių. Tegul jie septą ir gina. Beje, nepamiršk uždaryti miesto vartų. Be mano leidimo niekas neturi teisės nei įeiti, nei išeiti iš Karaliaus Uosto, kol šis reikalas nebus išspręstas.
— Kaip įsakysi, tavo malonybe.
Seras Osfrydas nusilenkė ir išėjo ieškoti žmogaus, galinčio perskaityti jam karaliaus įsakymus.
Tą dieną iki saulės laidos visi įtariamieji nusižengėliai buvo suimti ir įkalinti. Kai jie atėjo pas Arfininką Hamišą, šis nualpo, o seras Taladas Ilgasis, kol pagaliau buvo sutramdytas, sužeidė tris auksinius apsiaustus. Sersėjos nurodymu, dvyniai Redvainai buvo įkalinti patogioje bokšto menėje. Kitiems teko tenkintis požeminiu kalėjimu.
— Hamišui sunku kvėpuoti, — tą vakarą užsukęs pas karalienę, pranešė Kiburnas. — Jis prašosi apžiūrimas meisterio.
— Perduok jam, kad meisterio sulauks tik viską prisipažinęs. — Sersėja valandėlę susimąstė. — Jis per senas, meilužiu būti negalėjo, bet neabejoju, kad jam buvo liepta groti ir dainuoti, kol Mardžerė linksminosi su kitais vyrais. Mums reikia išpešti iš jo smulkmenas.
— Padėsiu Hamišui jas prisiminti, tavo malonybe.
Kitą dieną ledi Meriveter padėjo Sersėjai deramai apsirengti, mat ši ketino aplankyti jaunąją karalienę.
— Žiūrėk, kad suknia nebūtų per daug prabangi ar spalvinga, — įspėjo ji. — Paieškok dievobaimingai moteriai tinkamo drabužio, kuris nepapiktintų aukštojo septono. Jis tikriausiai reikalaus kartu melstis.
Pagaliau Sersėja išsirinko minkštos vilnos suknią uždara apykakle, dengiančią jos kūną nuo kaklo iki pat kulkšnių, ant kurios korsažo ir rankovių aukso siūlais buvo išsiuvinėtos vos kelios vynuogių šakelės, kad bent kiek sušvelnintų griežtą tamsų drabužį. Gera buvo ir tai, kad ant rudos vilnos nesimatys purvo, kuriuo Sersėja, priversta klauptis, neišvengiamai turėjo išsitepti suknią.
— Kol guosiu savo marčią, tu pasišnekėk su trimis pusseserėmis, — pasakė ji Tenai. — Jei pavyks, patrauk savo pusėn Alą, tik kalbėdama būk atsargi. Ne vien dievai gali tavęs slapta klausytis.
Džeimis visada sakydavo, kad sunkiausia — paskutinės minutės prieš mūšį, kai lauki prasidėsiančių skerdynių. Išėjusi į lauką Sersėja pamatė pilką ir blausų dangų. Patekti į liūtį ir atvykti į Beiloro septą permerkta iki paskutinio siūlo ir susitaršiusi ji negalėjo. Vadinasi, teks vykti neštuvuose. Sersėja pageidavo, kad ją lydėtų Lanisterių giminės sargybiniai ir Borosas Blauntas.