— Mardžerės prasčiokų miniai gali pritrūkti nuovokos, kad atskirtų vieną Ketlbleką nuo kito, — tarė ji serui Osmundui, — o aš negaliu leisti, kad kalaviju skintumeis kelią per prasčiokų galvas. Geriau kol kas laikykis atokiau nuo žmonių akių.
Joms keliaujant per Karaliaus Uostą, Teną staiga apniko abejonės.
— Tas teismas… — tyliai tarė ji. — O jei Mardžerė pareikalaus, kad dėl jos kaltės arba nekaltumo būtų sprendžiama dvikova?
Sersėjos veide šmėstelėjo šypsena.
— Mardžerė — karalienė ir jos garbę privalo ginti karaliaus sargybos riteris. Juk kiekvienas vaikas Vesterose žino, kad princas Eimonas Drakono riteris kovėsi už savo seserį, karalienę Neiris, kad paneigtų sero Morgilo jai mestus kaltinimus. Bet kadangi seras Loras taip sunkiai sužeistas, bijau, kad princo Eimono vaidmuo turėtų tekti kažkuriam iš prisiekusių brolių. — Sersėja gūžtelėjo. — Tik… kuriam? Seras Aris ir seras Beilonas iškeliavę į Dorną, Džeimis Riverane, seras Osmundas yra ją kaltinančio vyro brolis, vadinasi, lieka tik… o varge…
— Borosas Blauntas ir Merinas Trentas, — nusijuokė ledi Tena.
— Taip, o seras Merinas pastaruoju metu taip pat sirguliuoja. Primink man, kad, kai grįšime į pilį, jam tai pasakyčiau.
— Priminsiu, mieloji mano. — Tena paėmė Sersėjos ranką ir ją pabučiavo. — Meldžiuosi, kad niekada tavęs neįžeisčiau. Įsiutusi būni… siaubinga.
— Kiekviena motina padarytų tą patį, jei tektų ginti savo vaikus, — tarė Sersėja. — Kada ketini atsivesti į dvarą savo sūnų? Jo vardas Raselas, ar ne? Jis galėtų praktikuotis drauge su Tomenu.
— Žinau, berniukas labai apsidžiaugtų, bet pastarosios dienos tokios neramios, tad pamaniau, jog bus geriausia palaukti, kol praeis pavojus.
— Ilgai laukti neteks, — pažadėjo Sersėja. — Siųsk žinią į Longteiblą ir liepk Raselui susikrauti į skrynią geriausią liemenę ir medinį kalaviją. Kai Mardžerės galvelė nuriedės nuo trinkos, Tomenui kaip tik reikės naujo jauno bičiulio, kad būtų lengviau pamiršti netektį.
Prie Beiloro Palaimintojo statulos jiedvi išlipo iš neštuvų. Karalienei buvo malonu matyti, jog kaulai ir visa kita čia buvusi bjaurastis pašalinta. Seras Osfrydas nemelavo: minia nė iš tolo nebuvo tokia gausi ir maištinga kaip žvirbliai. Žmonės stoviniavo susibūrę į grupeles, niūriai žvilgčiojo į Didžiosios septos duris, kurias, apsiginklavę kuokomis ir išsirikiavę viena eile, saugojo septonai novicijai. Plieno ginklų nematyti, atkreipė dėmesį Sersėja. Jai buvo sunku nuspręsti, ar tai išmintinga, ar… kvaila.
Niekas nė nemėgino jos sulaikyti. Ir prasčiokai, ir novicijai prasiskyrė ir abi su Tena praleido, Įžengusias į septą, Žibintų menėje jas pasitiko trys riteriai dryžuotais, vaivorykštės spalvų Karžygio Sūnų ordino apsiaustais.
— Atėjau pasimatyti su savo marčia, — pasakė jiems Sersėja.
— Jo aukštoji šventenybė tavęs laukė. Aš seras Teodanas Ištikimasis, anksčiau vadinęsis seru Teodanu Velsu. Prašyčiau tavo malonybę sekti paskui mane.
Aukštasis Žvirblis, kaip visuomet, klūpojo. Šį kartą jis meldėsi priešais Tėvo altorių. Karalienei priėjus, melstis jis nesiliovė ir vertė ją nekantriai laukti, kol baigs. Tik tada atsistojo ir jai nusilenkė.
— Tavo malonybe… Kokia liūdna diena…
— Labai liūdna. Ar leisi mums pasišnekėti su Mardžere ir jos pusseserėmis?
Sersėja nusprendė būti klusni ir romi; mat, turint reikalų su šiuo vyru, tokiu elgesiu buvo galima daugiausia pasiekti.
— Jei taip nori… Bet paskui ateik pas mane, dukra. Mudviem reikia pasimelsti. Kartu.
Jaunoji karalienė buvo uždaryta viršutiniame siauro Didžiosios septos bokšto kambaryje. Jos celė buvo aštuonių pėdų ilgio ir šešių pločio, be baldų. Joje buvo tik šiaudų prikimštas čiužinys, maldų suolelis, didelis ąsotis vandens, „Septynkampė žvaigždė“ ir žvakė, kuria pasišviečiant būtų galima ją skaityti. Vienintelis langas atrodė ne kažin kiek platesnis už šaudymo angą.
Atėjusi Sersėja rado Mardžerę basą ir drebančią, apsivilkusią šiurkštaus audinio sesers naujokės drabužį. Jos garbanos buvo susivėlusios, o kojos murzinos.
— Jos nuvilko mano drabužius, — kai jiedvi liko dviese, pasiskundė jaunoji karalienė. — Vilkėjau dramblio kaulo spalvos suknią su nėriniais, gėlavandeniais perlais išsiuvinėtu korsažu, bet septonės drįso prikišti prie manęs nagus ir išrengė nuogai. Mano pusseseres — taip pat. Mega vienai septonei vožė, ši susvirduliavusi užkrito ant žvakių ir jos drabužis užsiliepsnojo. Tačiau labiausiai nerimauju dėl Alos. Ji buvo mirtinai išbalusi ir taip įbauginta, kad net verkti negalėjo.
— Vargšė mergaitė. — Kambaryje kėdžių nebuvo, todėl Sersėja atsisėdo šalia jaunosios karalienės ant šiaudinio čiužinio. — Ledi Tena nuėjo su Ala pasišnekėti ir pasakyti, kad mes jos nepamiršome.
— Jis net neleido man jų pamatyti, — atvirai piktinosi Mardžerė. — Jis laiko mus po vieną, atskirtas. Kol neatėjai tu, niekam nebuvo leidžiama kelti pas mane kojos, išskyrus septones. Viena iš jų ateina čia kas valandą ir vis klausia, ar nenorėčiau išpažinti savo svetimavimo nuodėmių. Jos man net miegoti neleidžia. Pažadina ir reikalauja prisipažinti. Vakar naktį išpažinau septai Unelai, kad trokštu iškabinti jai akis.
Gailūy kad to nepadarei, pagalvojo Sersėja. Jei būtum atėmusi regėjimo dovaną vargšei senai septonei, Aukštasis Žvirblis tikrai būtų įtikėjęs tavo kaltumu.
— Labai panašiai jie kvočia ir tavo pusseseres.
— Jei taip, tebūnie jie prakeikti, — tarė Mardžerė. — Tegul visus juos praryja septyni pragarai. Ala tokia švelni ir drovi, kaip jie drįsta su ja taip elgtis? O Mega… Žinau, ji kvatojasi garsiai kaip prieplaukos kekšė, bet giliai širdyje vis dar jaučiasi esanti maža mergaitė. Myliu jas visas, o jos myli mane. Jei tas žvirblis įsivaizduoja, kad privers jas meluoti mano nenaudai…
— Bijau, kad kaltinamos ir jos. Visos trys.
— Mano pusseserės? — Mardžerė išblyško. — Ala ir Mega, galima sakyti, dar mergaitės. Tavo malonybe, tai… tai tiesiog šlykštu. Ar mus iš čia išvaduosi?
— O, kad galėčiau! — gailiai šūktelėjo Sersėja. — Jo aukštoji šventenybė jūsų saugoti pastatė man nepažįstamus riterius. Kad jus išlaisvinčiau, man reikėtų atsiųsti auksinius apsiaustus, pralieti kraują ir taip išniekinti šią šventą vietą. — Sersėja paėmė Mardžerę už rankos. — Ir vis dėlto aš nesėdėjau rankų sudėjusi. Surinkau visus vyrus, kuriuos seras Osnis įvardijo kaip tavo meilužius. Neabejoju, kad jie jo aukštajai šventenybei paliudys, kad esi nekalta, ir tavo teisme prisieks, kad kalba tiesą.
— Mano teisme? — dabar jau tikrai išsigandusi paklausė mergina. — Ar teismas būtinas?
— O kaip kitaip įrodysi esanti nekalta? — Sersėja drąsinamai spustelėjo Mardžerei ranką. — Žinoma, turi teisę pati nuspręsti, koks tas teismas bus. Esi karalienė. Karaliaus sargybos riteriai yra prisiekę tave ginti.
Mardžerė iš karto suprato anytos mintį.
— Kalbi apie teisingumą, kurį lemtų dvikova? Gaila, Loras sužeistas, kitaip jis…
— Be jo, yra dar šeši broliai.
Mardžerė įsistebeilijo į Sersėją, o tada patraukė ranką.
— Ar tai pokštas? Borosas — bailys, Merinas — senas ir lėtas, tavo brolis luošas, kiti du — išvykę į Dorną, o Osmundas — tikras Ketlblekas. Loras turi du brolius, o ne šešis. Jei mano teisumą teks įrodinėti dvikova, noriu, kad mano vardu kautųsi Garlanas.