— Seras Garlanas nėra karaliaus sargybos brolis, — priminė Mardžerei karalienė. — Kai reikia ginti karalienės garbę, įstatymai ir papročiai reikalauja, kad už ją kautųsi vienas iš septynių prisiekusių karaliaus sargybos vyrų. Bijau, kad aukštasis septonas to primygtinai reikalaus. — Aš jau tuo pasirūpinsiu.
Mardžerė atsakyti neskubėjo, bet rudos jos akys prisimerkė, tarsi būtų kažką įtarusi.
— Blauntas ar Trentas? — pagaliau mąsliai tarė ji. — Kautis tektų kažkuriam iš jųdviejų. Tau tai patiktų, ar ne? Ir vieną, ir kitą Osnis Ketlblekas sudorotų kaip šiltą vilną.
Po septyniais pragarais… Sersėja apsimetė įsižeidusi.
— Užduodi man širdį, dukrele. Aš tik noriu…
— …vėl turėti sūnų vien sau. Jis niekada neturės žmonos, kuriai tu nepuoselėsi neapykantos. Be to, ačiū dievams, kad nesu tavo duktė. Palik mane vieną.
— Elgiesi paikai. Atėjau čia norėdama tau padėti.
— Padėti nuvaryti į kapus. Prašiau, kad išeitum. O gal turėsiu šauktis savo sargybinių, kad ateitų ir vilkte išvilktų, tu bjauri, klastinga kale intrigante?
Sersėja oriai kilstelėjo savo suknios sijonus.
— Matyt, jie tave neapsakomai įbaugino. Atleidžiu tau už visus tavo ištartus žodžius. — Čia, kaip ir dvare, niekada negalėjai žinoti, kas dar tavęs klausosi. — Tavimi dėta, taip pat bijočiau. Didysis meisteris Paišelis prisipažino nešiojęs tau mėnulio arbatą, o tavo Mėlynasis Bardas… Tavimi dėta, miledi, melsčiausi Senolei prašydama išminties, o Motinai — prašydama gailestingumo. Bijau, jog netrukus tau labai prireiks jų abiejų.
Keturios suvytusios raukšlėtos septonės nulydėjo karalienę bokšto laiptais žemyn. Tos senės atrodė viena už kitą silpnesnės. Pasiekusios pirmą aukštą, jos leidosi toliau, į pačią Visenijos kalvos širdį. Laiptai baigėsi gerokai po žeme, o tenai buvo matyti liepsnojantys deglai, apšviečiantys ilgą koridorių.
Aukštasis septonas laukė Sersėjos mažoje, septynkampėje, audiencijų menėje. Kambarys buvo skurdus ir kuklus, nuogomis akmenų sienomis. Jame stovėjo grubiai tašytas stalas, trys kėdės ir maldų suolelis. Sienose buvo iškirsti Septyneto veidai. Sersėjos nuomone, tie veidai buvo žiaurūs ir negražūs, bet iš jų sklido sunkiai nusakoma galia, ypač iš onikso, malachito ir geltono mėnulio akmens akių, kurios teikė tiems veidams gyvybės.
— Kalbėjai su karaliene, — tarė aukštasis septonas.
Sersėja vos ne vos atsispyrė pagundai atrėžti: „Aš esu karalienė.“
— Kalbėjausi.
— Visi žmonės nusideda, net karaliai ir karalienės. Ir pats esu nusidėjęs ir sulaukęs atleidimo. Tačiau neišpažinus nuodėmės sulaukti atleidimo neįmanoma. O karalienė neprisipažins.
— Gal ji nenusidėjo?
— Nusidėjo. Šventosios septonės ją ištyrė ir patvirtino, kad jos mergystės plėvė suplėšyta. Ji gėrė mėnulio arbatą, norėdama sunaikinti gimdoje augantį sanguliavimo vaisių. Pateptasis riteris prisiekė savo kalaviju sugulęs ir su ja, ir su trimis jos pusseserėmis. Jis tvirtina, jog karalienė turėjusi ir kitų vyrų, ir pasakė daug paprastų ir kilmingų vyrų vardų.
— Mano auksiniai apsiaustai visus juos suėmė ir įgrūdo į požemius, — patikino jį Sersėja. — Kol kas apklaustas tik vienas — dainius, vadinantis save Mėlynuoju Bardu. Bet tai, ką jis papasakojo, tikrai kelia nerimą. Nepaisant to, meldžiuosi, jog, kai mano marti bus atvesta į teismą, vis dėlto bus įrodyta, kad ji nekalta. — Sersėja kiek padvejojo. — Tomenas savo jaunąją karalienę labai myli, tavo šventenybe, tad manau, kad jam arba jo lordams gali būti sunku atlikti teisėjų pareigą. Gal teismui galėtų vadovauti Tikėjimas?
Aukštasis Žvirblis sulenkė rankas per alkūnes ir suglaudė pirštų galiukus.
— Ir aš apie tą patį galvojau, tavo malonybe. Kadaise Meigoras Žiaurusis uždraudė Tikėjimui turėti kalavijus, o Džaheiris Taikintojas atėmė iš mūsų teisingumo svarstykles. Tik… kam iš tiesų derėtų teisti karalienę, jei ne Septynetui Danguje ir tiems, kurie, prisiekę dievams, gyvena žemėje? Šį reikalą turi aiškintis šventasis teismas ir septyni jo teisėjai. Trys iš jų turėtų būti moterys. Mergelė, motina ir senolė. Kas geriau už jas galėtų perprasti moterišką nedorybę?
— Taip būtų geriausia. Žinoma, Mardžerė turi teisę reikalauti, kad jos kaltę arba nekaltumą lemtų dvikova. Jei taip nutiktų, jos kovotojas būtų vienas iš septynių prisiekusių Tomeno sargybos brolių.
— Karaliaus sargybos riteriai teisėtai būdavo karaliaus ir karalienės kovotojai nuo Eigono Užkariautojo laikų. Šiuo klausimu tarp karaliaus ir Tikėjimo jokių nesutarimų nėra.
Tarsi palaužta sielvarto, Sersėja delnais užsidengė veidą. Kai vėl pakėlė galvą, vienoje jos akyje spindėjo ašara.
— Tai iš tiesų liūdnos dienos, — tarė ji, — tačiau man malonu, kad mudu visiškai sutariame. Jei Tomenas čia būtų, žinau, jog tau padėkotų. Mudu drauge turime išsiaiškinti tiesą.
— Taip ir bus.
— Man reikia grįžti į pilį. Jei leisi, pasiimsiu ir serą Osnį Ketlbleką. Mažoji taryba norės jį apklausti ir pati išgirsti jo metamus kaltinimus.
— Ne, — papurtė galvą aukštasis septonas.
Tai buvo tik vienas žodis, vienas žodelytis, bet Sersėja pasijuto taip, tarsi kas būtų šliūkštelėjęs jai į veidą šalto ledinio vandens. Ji sumirksėjo, o jos pasitikėjimas savimi truputėlį sumenko.
— Pažadu, kad seras Osnis bus akylai saugomas.
— Jis ir čia akylai saugomas. Eime. Aš tau parodysiu.
Sersėja pajuto į ją įbestas iš nefrito, malachito ir onikso padarytas Septyneto akis ir staiga ją iš baimės nukrėtė šiurpas. Aš karalienė, tarė sau ji. Lordo Taivino duktė. Nors ir nenoromis, ji nusekė paskui aukštąjį septoną.
Seras Osnis kalėjo visai netoli. Jo celėje buvo tamsu, o durys buvo geležinės ir sunkios. Aukštasis septonas išsitraukė raktą joms atrakinti ir nuo sienos pasiėmė deglą, kad galėtų apšviesti kambario vidų.
— Ženk pirma, tavo malonybe.
Celėje Osnis Ketlblekas kybojo nuogas, pakabintas ant grandinių, pervertų per lubose įtvirtintus žiedus. Jis buvo nuplaktas. Jo nugara ir pečiai buvo nučaižyti beveik iki kraujo, bet kirčių žymės ir rumbai buvo matyti ir ant kojų bei sėdmenų.
Karalienė vos galėjo į jį žiūrėti. Ji atsisuko į aukštąjį septoną.
— Ką padareiV.
— Kuo nuoširdžiausiai mėginome išgauti tiesą.
— Jis tau pasakė tiesą. Laisva valia atėjo pas tave ir išpažino nuodėmes.
— Na taip. Išpažino. Esu išklausęs daugybę išpažinčių, tavo malonybe, bet retai girdėjęs, kad nusidėjėlis taip savo kalte didžiuotųsi.
— Tu jį nuplakei.
— Be kančios nebus atgailos. Kaip sakiau serui Osniui, jokiam vyrui nederėtų vengti rimbo. Retai jaučiuosi esąs taip arti dievo nei tuomet, kai esu plakamas už savo nedorybes, nors mano nuodėmės sunkumu nė iš tolo neprilygsta sero Osnio nusikaltimams.
— B-bet, — sumikčiojo karalienė, — pamokslauji apie Motinos gailestingumą…
— To saldaus pienelio seras Osnis galės paragauti nukeliavęs į aną pasaulį. „Septynkampėje žvaigždėje“ aiškiai rašoma, jog visos nuodėmės turi būti atleistos, bet už nusikaltimus laukia bausmė. Osnis Ketlblekas kaltas dėl karalystės išdavimo ir žmogžudystės, o už karalystės išdavimą skiriama mirties bausmė.