fis tik žynys ir neturi teisės taip elgtis.
— Tikėjimas neturi teisės bausti žmogaus mirties bausme, kad ir koks sunkus būtų jo nusikaltimas.
— Kad ir koks sunkus būtų jo nusikaltimas… — lėtai, pasverdamas kiekvieną žodį, pakartojo aukštasis septonas. — Keista, tavo malonybe, bet kuo uoliau darbuojamės rimbu, tuo labiau sero Osnio nusikaltimai keičiasi. Dabar jis dievagojasi Mardžerės Tairel nė pirštu nepalietęs. Ar ne, sere Osni?
Osnis Ketlblekas atsimerkė. Pamatęs priešais stovinčią karalienę, jis apsilaižė sutinusias lūpas ir tarė:
— Siena… Žadėjai išsiųsti mane prie Sienos…
— Jis pamišo, — numojo ranka Sersėja. — Atėmei jam protą.
— Sere Osni, — tvirtai ir aiškiai paklausė aukštasis septonas, — ar sanguliavai su karaliene?
— Taip. — Osnis pajudino antrankiais sukaustytas rankas ir grandinės tyliai sužvangėjo. — Su ta, kuri dabar čia stovi. Ją krušau ir ji pasiuntė mane nužudyti senojo aukštojo septono. Jis niekada neturėjo sargybinių. Atėjęs radau jį miegantį ir, uždėjęs ant veido pagalvę, uždusinau.
Sersėja staiga apsisuko ir spruko.
Aukštasis septonas mėgino ją sučiupti, bet jis buvo tik senas žvirblis, o ji — Uolos liūtė. Ji nustūmė senį, išlėkė pro duris ir garsiai jas užtrenkė. Ketlblekai, man reikia Ketlblekų, atsiųsiu Osfrydą su auksiniais apsiaustais ir Osmundą su karaliaus sargybos vyrais, Osnis iš karto viską paneigs, jie jį išlaisvins ir šiuo aukštuoju septonu atsikratysiu taip pat, kaip atsikračiau prieš jį buvusiu. Kelią Sersėjai pastojo keturios senos septonės ir sučiupo ją raukšlėtomis rankomis. Vieną karalienė pargriovė, kitai nagais nuarė veidą ir pasiekė laiptus. Pusę jų įveikusi, staiga prisiminė Teną Meriveter. Ir sunkiai šnopuodama sustojo kaip įbesta. „Septynete, gelbėk mane, — ėmė melstis. — Tena viską žino. Jei jie įkalins Teną ir ims ją plakti…“
Sersėja nubėgo iki septos, bet toliau nespėjo. Ten jos jau laukė moterys — dar daugiau septonių ir tyliųjų seserų, gerokai jaunesnių nei požemyje likusios senės.
— Aš — karalienei — norėdama pro jas prasibrauti, suriko ji. — Už tai, ką dabar darote, nukirsiu galvas, visoms nukirsiu galvas! Praleiskite!
Bet, užuot praleidusios, jos mėgino karalienę sulaikyti. Sersėja pasileido prie Motinos altoriaus, bet dvi dešimtys septonių ir tyliųjų seserų ją pačiupo ir besispardančią laiptais užtempė į bokštą. Celėje trys tyliosios seserys ją palaikė, o septonė, vardu Skolera, išrengė. Nuvilko net apatinius. Kita septonė švystelėjo jai moteriškus šiurkštaus audimo drobės marškinius.
— Neturite teisės taip su manimi elgtis! — vis nesiliovė ant jų šaukti Sersėja. — Esu Lanister, paleiskite mane, mano brolis jus nužudys, Džeimis kalaviju perkirs jus nuo gerklės iki šakumo, paleiskite mane! Esu karalienei.
— Geriau tegul karalienė meldžiasi, — pasakė septonė Skolera ir jos paliko ją nuogą šaltoje ir niūrioje celėje.
Bet Sersėja nebuvo romioji Mardžerė Tairel ir neketino nei vilktis jai paliktų marškinių, nei susitaikyti su tuo, jog yra įkalinta. Aš jiems parodysiu, ką reiškia uždaryti liūtę į narvą, tarė sau ji. Marškinius karalienė suplėšė į skutelius, radusi didelį ąsotį su vandeniu tėškė jį į sieną, o paskui sukūlė ir naktinį puodą. Kai vis tiek niekas neatėjo, ėmė kumščiais trankyti duris. Apačioje, aikštėje, buvo jos palyda: dešimt Lanisterių giminės sargybinių ir Borosas Blauntas. Išgirdę šūksnius, jie ateis ir išvaduos mane, o tada tą prakeiktą Aukštąjį Žvirblį, supančiotą grandinėmis, mes nutempsime į Raudonąją pilį.
Karalienė spardėsi, rėkė, šaukė ir prie durų, ir prie lango, kol gerklę paskaudo. Niekas nei atsiliepė, nei atskubėjo jos gelbėti. Celę ėmė gaubti sutemos. Be to, darėsi šalta. Sersėja ėmė drebėti. Kaip jie gali mane čia palikti neužkūrę židinio ugnies? Juk aš -jų karalienė. Ir Sersėja ėmė gailėtis suplėšiusi jai duotus marškinius. Kampe ant šiaudų čiužinio buvo padėta antklodė — plonos rudos vilnos ir gerokai apdriskusi. Ji buvo šiurkšti, braižė odą, bet daugiau karalienė nieko neturėjo. Tad palindo po apklotu, kad nustotų drebėti, ir, kadangi buvo išsikankinusi, netrukus užmigo.
Paskui Sersėja pajuto sunkią ją purtančią ir žadinančią ranką. Celėje buvo tamsu, nors į akį durk, ir prie jos su žvake rankoje klūpojo stambi bjauri moteris.
— Kas tu? — paklausė Sersėja. — Atėjai manęs paleisti?
— Aš septonė Unela. Atėjau, kad papasakotum man apie visas savo žmogžudystes ir visus sanguliavimus.
Sersėja nustūmė jos ranką.
— Liepsiu tau nukirsti galvą. Nedrįsk manęs liesti. Dink iš čia.
Moteris atsistojo.
— Tavo malonybe… Grįšiu po valandos. Galbūt tuomet jau būsi pasiruošusi išpažinti nuodėmes.
Viena valanda, antra, trečia… Taip praėjo ilgiausia naktis, kokią Sersėja Lanister iki šiol buvo praleidusi, išskyrus gal tik Džofrio vestuvių naktį. Nuo rėkimo jai taip skaudėjo gerklę, jog sunku buvo ryti. Celėje buvo šalta kaip kape. Naktipuodį Sersėja sudaužė, tad dabar jai teko šlapintis atsitūpus kampe ir žiūrėti, kaip šlapimas teka celės grindimis. Vos tik užsimerkdavo, jai prieš akis iškildavo Unela, purtanti ją už peties ir klausianti, ar kartais ji nenori išpažinti nuodėmių.
Išaušus Sersėjai nė kiek nepalengvėjo. Saulei tekant, septonė Mele atnešė jai dubenį skystos pilkšvos avižų košės. Sersėja paleido tą dubenį jai į galvą. Bet kai septonės atnešė didelį ąsotį šviežio vandens, Sersėja pasijuto tokia ištroškusi, kad turėjo atsigerti. Paskui, kai jos atnešė kitus marškinius, pilkus ir trenkiančius pelėsiais, Sersėja juos apsivilko ir prisidengė nuogumą. O dar tą patį vakarą, kai vėl atėjo Mele, Sersėja pavalgė duonos, žuvies ir pareikalavo vyno, kad galėtų užgerti maistą. Bet sulaukė ne vyno, o septonės Unelos — ši užsukdavo kas valandą ir vis klausdavo, ar karalienė pasiruošusi išpažinti nuodėmes.
Kas galėjo nutikti? — svarstė Sersėja, kai menkas pro langą matomo dangaus rėželis vėl ėmė tamsėti. Kodėl niekas neatėjo manęs iš čia ištraukti? — Ji negalėjo patikėti, jog Ketlblekai paliks likimo valiai savo brolį. Be to, ką veikė jos taryba? — Bailiai ir išdavikai. Kai iš čia išeisiu, daugumą jų liepsiu nukirsdinti, o į jų vietą rasiu geresnių vyrų.
Tą dieną ji tris kartus girdėjo iš žemai plytinčios aikštės kylančius šauksmus, bet minia skandavo Mardžerės vardą, o ne jos.
Auštant antrai dienai ir Sersėjai laižant ant dubens dugno prilipusios košės likučius, staiga plačiai atsivėrė celės durys ir pro jas įžengė lordas Kiburnas. Karalienė vos susilaikė nepuolusi jam ant kaklo.
— Kiburnai, — sušnabždėjo ji, — o dievai, kaip džiaugiuosi tave matydama. Išvesk mane iš čia.
— To man niekas neleis. Stosi prieš šventąjį Septyneto teismą už žmogžudystę, išdavystę ir sanguliavimą.
Sersėja buvo tokia išsekusi, kad iš pradžių šie žodžiai jai pasirodė tikra nesąmonė.
— Tomenas… Papasakok apie mano sūnų. Ar jis vis dar karalius?
— Taip, tavo malonybe. Jis gyvas, sveikas ir saugus už Meigoro tvirtovės sienų, be to, jį saugo karaliaus sargyba. Bet Tomenas jaučiasi vienišas. Neramus. Vis klausinėja, kur tu ir kur jo jaunoji karalienė. Kol kas niekas jam nepapasakojo apie tavo… apie tavo…