— …sunkumus? — pabaigė mintį ji. — O koks likimas laukia Mardžerės?
— Ir ji stos prieš teismą. Teisėjai, kurie skelbs nuosprendį tau, paskui teis ir ją. Kaip tavo malonybė liepei, Mėlynąjį Bardą atidaviau aukštajam septonui. Dabar jis čia, kažkur žemiau mūsų. Mano šnabždūnai praneša, kad jie vaikiną plaka rimbu, bet kol kas jis gieda mūsų išmokytą giesmelę.
Tą pačią giesmelę. Sersėja taip norėjo miego, kad jai buvo sunku galvoti. VotaSy tikrasis jo vardas — Votas. Jei dievai bus geri, Votas mirs plakamas ir Mardžerė niekaip negalės paneigti jo liudijimo.
— O kur mano riteriai? Seras Osfrydas… Aukštasis septonas ketina nužudyti jo brolį Osnį, jo auksiniai apsiaustai turi ko nors imtis…
— Osfrydas Ketlblekas miesto sargybai nebevadovauja. Karalius pašalino Osfrydą iš šių pareigų ir į jo vietą paskyrė Drakono vartų kapitoną, Hamfrį Votersą.
Sersėja jautėsi tokia pavargusi, kad iki galo nesuvokė šių žodžių svarbos.
— Kodėl Tomenas taip pasielgė?
— Berniukas dėl to nekaltas. Tiesiog tarybos nariai pakiša jam po nosimi dokumentus, o jis pasirašo juos ir užantspauduoja karališkuoju antspaudu.
— Mano tarybos nariai… Kas? Kas tai padarė? Juk ne tu?
— Deja, mane iš tarybos pašalino, nors tęsti darbą su eunucho šnabždūnais kol kas leidžia. Dabar karalystę valdo Haris Sviftas ir didysis meisteris Paišelis. Jie išsiuntė varną į Kasterlių Uolą nunešti laiško, kuriame kviečia tavo dėdę grįžti į dvarą ir tapti karaliaus regentu. Jei seras Kevanas ketina sutikti, tuomet geriau tegul pasiskubina. Meisas Tairelis nutraukė Vėtrų Gūžtos apsiaustį ir su kariuomene grįžta į miestą, be to, gavau pranešimą, kad Rendilas Tarlis su savo pajėgomis iš Mergelių Duburio žygiuoja į pietus.
— Ar lordas Meriveteris tam pritarė?
— Meriveteris atsisakė savo,vietos karaliaus taryboje ir spruko į Longteiblą kartu su žmona, kuri, beje, pirmoji ir pranešė mums apie tavo malonybei mestus… kaltinimus.
— Teną jie paleido. — Tai buvo pati geriausia žinia nuo tos akimirkos, kai Aukštasis Žvirblis ištarė savo lemtingą: „Ne.“ Tena ją pražudytų. — O lordas Votersas? Jo laivai… jei sutelktų laivų įgulas ant kranto, jam pakaktų vyrų…
— Vos tik žinia apie tavo malonybę užgriuvusius sunkumus pasiekė upę, lordas Votersas pakėlė bures, nuleido į vandenį irklus ir išplukdė flotilę į jūrą. Seras Haris baiminasi, kad jis prisidės prie lordo Stanio. Paišelis mano, jog Votersas plaukia į Brastos Akmenis ir ketina tapti piratu.
— Ak, visi mano puikieji dromonai… — Sersėja vos nenusijuokė. — Mano tėvas sakydavo, kad benkartai iš prigimties klastingi. O, kad būčiau jo paklausiusi! — Ją nukrėtė šaltis. — Man galas, Kiburnai.
— Ne. — Jis paėmė Sersėją už rankos. — Dar yra vilties. Tavo malonybė turi teisę per dvikovą įrodyti esanti nekalta. Mano karaliene, tavo kovotojas pasiruošęs. Septyniose Karalystėse nėra tokio vyro, kuris jam prilygtų. Jei tik įsakysi…
Šį kartą ji nusijuokė. Tai buvo juokinga, labai, baisiai juokinga.
— Dievai niekais verčia visas mūsų viltis ir planus. Turiu kovotoją, kurio niekas negali įveikti, bet man uždrausta naudotis jo paslaugomis. Aš karalienė, Kiburnai. Mano garbę gali ginti tik prisiekęs karaliaus sargybos brolis.
— Suprantu… — Šypsena Kiburno veide užgeso. — Tavo malonybe, nežinau, ką daryti. Neįsivaizduoju, ką tau patarti…
Net išsekusi ir įbauginta, karalienė suvokė negalinti leisti, kad jos likimą spręstų žvirblių teismas. Taip pat negalėjo tikėtis, jog įsikiš Kevanas, juolab po jųdviejų paskutinio nemalonaus pokalbio. Teisingumas turi būti įvykdytas per dvikovę. Kito kelio nėra.
— Kiburnai, jei mane bent kiek myli, maldauju, išsiųsk mano vardu žinią. Jei gali, paleisk varną. Jei negali, pasiųsk raitelį. Perduok žinią į Riveraną mano broliui. Pranešk, kas nutiko, ir parašyk… parašyk…
— Ką parašyti, tavo malonybe?
Ji virpėdama apsilaižė lūpas.
— Parašyk: „Nedelsdamas grįžk. Padėk man. Gelbėk mane. Dabar man tavęs reikia kaip niekad. Myliu tave. Myliu tave. Myliu tave. Nedelsdamas grįžk.“
— Kaip įsakysi. „Myliu tave“ — tris kartus?
— Tris. — Sersėja turėjo pasiekti brolio širdį. — Jis atjos. Žinau, kad grįš. Turi grįžti. Džeimis — vienintelė mano viltis.
— Karaliene… — neryžtingai tarė Kiburnas, — gal… pamiršai? Džeimis neturi dešinės plaštakos. Jei kausis už tave ir pralaimės…
Tada mudu paliksime šį pasaulį kartu, kaip kadaise kartu į jį atėjome.
— Jis nepralaimės. Tik ne Džeimis. Tik ne dvikovą, nuo kurios baigties priklauso mano gyvybė.
Džeimis
Naujasis Riverano lordas buvo taip supykęs, kad net drebėjo.
— Mus apgavo, — pareiškė jis. — Šis vyras mus apmulkino! — Jam iš burnos tiško rožinės seilės, be to, jis dūrė pirštu į Edmurą Tūlį. — Nukirsiu tau galvą! Pagal paties karaliaus raštą Riveraną valdau aš, aš…
— Emonai, — įsiterpė jo žmona, — lordas vadas žino apie karaliaus raštą. Apie karaliaus raštą žino ir seras Edmuras. Apie karaliaus raštą žino ir visi arklininkai.
— Aš esu lordas ir liepsiu jį nukirsdinti!
— Už kokį nusikaltimą? — Kad ir koks buvo sulysęs, vis dėlto Edmuras atrodė panašesnis į lordą už Emoną Frėjų. Jis vilkėjo pašiltintą raudonos vilnos liemenę su ant krūtinės išsiuvinėtu šokančiu upėtakiu. Avėjo juodus aulinius batus, mūvėjo mėlynas kelnes. Kaštoninius plaukus buvo išsitrinkęs ir susitvarkęs, o rusvą barzdą tvarkingai pasikirpęs. — Dariau viską, ko iš manęs reikalavote.
— Šit kaip? — Nuo tos akimirkos, kai Riverano pilies vartai atsivėrė, Džeimis Lanisteris nebuvo sudėjęs bluosto ir dabar jam skaudėjo galvą. — Nepamenu prašęs, kad leistum serui Brindenui pasprukti.
— Reikalavai atiduoti pilį, o ne dėdę. Ar aš kaltas, kad tavo vyrai leido jam prasmukti pro apsiausties žiedą?
Džeimis nebuvo nusiteikęs pokštauti.
— Kur jis? — neslėpdamas susierzinimo paklausė.
Jo vyrai tris kartus apvertė aukštyn kojomis Riveraną, tačiau Brindeno Tūlio nerado.
— Jis man neužsiminė, kur ketina keliauti.
— O tu ir neklausei. Kaip jam pavyko pasprukti?
— Žuvys moka plaukti. Net ir juodos, — šyptelėjęs tarė Edmuras. Džeimiui baisiai knietėjo auksine plaštaka trenkti jam per veidą. Keli išmušti dantys tikrai būtų atgrasę Edmurą nuo šypsenų. Kaip žmogus, kuris visą likusį gyvenimą turėjo praleisti kalėjime, Edmuras atrodė pernelyg savimi patenkintas.
— Kasterlių Uoloje turime tokių mažų požeminio kalėjimo celių, į kurias žmogų galima įgrūsti nelyginant šarvų rinkinį. Jose negali nei pasisukti, nei atsisėsti, nei pasilenkęs pasiekti pėdų, kai kojų pirštus ima graužti žiurkės. Gal dar pagalvotum ir atsakytum į mano klausimą iš naujo?
Šypsena lordo Edmuro veide išblėso.
— Davei žodį, kad su manimi bus elgiamasi garbingai, kaip dera elgtis su kilmingu vyru.
— Taip ir bus, — linktelėjo Džeimis. — Tose celėse verkšlendami baigė savo dienas kilmingesni už tave riteriai ir gerokai įtakingesni lordai. Net vienas kitas karalius, jei teisingai prisimenu tos pilies istoriją. Jei pageidausi, tavo žmona galės įsikurti gretimoje celėje. Nenorėčiau jūsų išskirti.