— Jis išplaukė, — apsigalvojęs niūriai tarstelėjo Edmuras. Jo akys buvo žydros kaip ir jo sesers, Ketlinos, ir Džeimis jose matė tokią pat neapykantą, kokią buvo regėjęs ledi Stark akyse. — Mes pakėlėme Vandens vartų grotas. Ne iki viršaus, o tik per tris keturias pėdas. Tiek, kad po vandeniu atsirastų spraga, o vartai atrodytų uždaryti. Mano dėdė — puikus plaukikas. Kai sutemo, jis pranėrė žemiau grotų smaigų.
Ir, be abejonės, taip pat prasprūdo pro mūsų apsiausties žiedą. Apniukusi naktis, nuobodžiaujantys sargybiniai ir juoda žuvis juodame vandenyje, plaukianti pasroviui. Jei Rutigeris arba Ju ir girdėjo kokį pliaukštelėjimą, tikriausiai pagalvojo, jog tai vėžlys arba upėtakis. O Edmuras laukė beveik visą dieną ir tik tada nuleido vėliavą su Starkų didvilkiu rodydamas, kad pasiduoda. Perimant pilį kilo geroka sumaištis ir tik kitą rytą Džeimiui buvo pranešta, kad Juodosios Žuvies tarp belaisvių nėra.
Priėjęs prie lango, Džeimis įsistebeilijo į upę. Buvo giedra rudens diena, vandens paviršius ribuliavo apšviestas saulės spindulių. Dabar Juodoji Žuvis jau tikriausiai nuplaukė žemyn upe apie dešimtį lygų.
— Turi jį rasti, — primygtinai tarė Emonas Frėjus.
— Rasime, — apsimesdamas, kad tuo nė kiek neabejoja, pasakė Džeimis. — Jau dabar mano šunys ir pėdsekiai jo ieško. — Seras Adamas Marbrandas vadovavo paieškai pietiniame upės krante, o seras Dermotas iš Lietaus Miško — šiauriniame. Jis svarstė, ar į paiešką neįtraukus ir upių lordų, bet Vensas, Paiperis ir į juos panašūs mieliau linkę padėti Juodajai Žuviai pasprukti, nei supančioti jį geležinėmis grandinėmis. Apskritai Džeimis didelių vilčių nepuoselėjo. — Šiek tiek laiko Juodoji Žuvis gali nuo mūsų slapstytis, — vis dėlto tarė jis, — bet pagaliau vis tiek išners į paviršių.
— O jei jis pamėgins susigrąžinti mano pilį?
— Turi dviejų šimtų vyrų įgulą. — Tiesą sakant, tokiai piliai įgula buvo per gausi, bet lordas Emonas gerokai prisibijojo. Tačiau jam bent jau nereikėjo sukti galvos, kaip tuos vyrus išmaitinti; Juodoji Žuvis Riveraną paliko puikiai aprūpintą maistu, kaip ir gyrėsi. — Abejoju, ar taip sunkiai nuo mūsų pasprukęs seras Brindenas slapta parsėlins atgal.
Nebent kaip bastūnų gaujos vadas. Džeimis buvo tikras, kad Juodoji Žuvis ketina tęsti kovą.
— Tai — tavo rezidencija, — priminė savo vyrui ledi Džena. — Tu ir turi ją ginti. Jei negali to padaryti, padėk pilį ir liuoksėk atgal į Uolą.
Lordas Emonas pirštais pasitrynė lūpas. Ant jų liko rožinių ir gličių nuo rūgštlapio seilių.
— Žinoma. Riveranas mano ir niekas iš manęs jo neatims.
Ledi Dženos tempiamas iš menės, jis dar kartą įtariu žvilgsniu pervėrė Edmurą Tūlį.
— Ar daugiau nieko nenori man pasakyti? — paklausė Džeimis Edmuro, kai jiedu liko dviese.
— Tai buvo mano tėvo menė, — tarė Tūlis. — Iš šios menės jis išmintingai ir teisingai valdė upių kraštus. Mėgo sėdėti prie šito lango. Pro jį krito daug šviesos, o pakėlęs galvą jis matydavo upę. Kai tėvui nuvargdavo akys, jis paprašydavo, kad Keitė jam paskaitytų. Kadaise mudu su Mažuoju Pirštu prie šių durų pastatėme pilį iš medinių kaladėlių. Tu niekada nesuprasi, kaip man bjauru matyti tave šioje menėje, Karalžudy. Niekada nesuprasi, kaip tave niekinu.
Bet jis klydo.
— Mane niekina geresni vyrai už tave, Edmurai. — Džeimis pakvietė sargybinį. — Nuvesk jo šviesybę į bokštą ir pasirūpink, kad gautų valgyti.
Riverano lordas tylėdamas išėjo. Rytoj jis turėjo iškeliauti į vakarus. Jo palydai buvo paskirtas vadovauti seras Forlėjus Presteris, o sargybą turėjo sudaryti šimtas vyrų, iš kurių dvi dešimtys buvo riteriai. Sargybę bus geriau padvigubinti. Kol pasieks Auksinį Dantį, lordas Berikas gali pamėginti Edmurą išlaisvinti. Trečią kartą imti Tūlio į nelaisvę Džeimis nenorėjo.
Grįžęs į Hosterio Tūlio krėslą, jis prisitraukė arčiau Trišakio žemėlapį ir prispaudė jį auksine plaštaka. Kur sprukčiau, jei būčiau Juodoji Žuvis?
— Lorde vade… — Tarpduryje stovėjo sargybinis. — Už durų laukia ledi Vesterling ir jos duktė, kaip ir liepei.
Džeimis stumtelėjo žemėlapį į šalį.
— Atvesk jas.
Bent jau mergina niekur nedingo. Džeinė Vesterling buvo Robo Starko karalienė — mergina, už kurią jis sumokėjo gyvybe. Su pilve augančiu vilkiuku, ji galėjo pasirodyti esanti pavojingesnė ir už Juodąją Žuvį.
Bet Džeinė neatrodė pavojinga. Ji buvo liekna ir liauna, ne vyresnė nei penkiolikos ar šešiolikos, veikiau nerangi nei grakšti. Jos klubai buvo siauri, krūtys kaip obuoliai, ant galvos pūpsojo vešlūs kaštoniniai plaukai, o akys — rudos ir romios kaip elnės. Kaip vaikas, ji gana gražu nusprendė Džeimis, bet ne tokia mergina, dėl kurios verta prarasti karalystę. Merginos veidas atrodė papurtęs, o ant kaktos buvo matyti šašas, šiek tiek paslėptas po užkritusią rusvų plaukų garbana.
— Kas tau atsitiko? — paklausė Džeimis.
Mergina nusuko galvą.
— Nieko, — pasiskubino atsakyti jos motina, griežto veido moteris, vilkinti žalio aksomo suknią. Ilgą ir ploną jos kaklą puošė auksinių jūros kriauklelių vėrinys. — Ji nenorėjo atiduoti karūnos, kurią jai uždėjo tas maištininkas, o kai pamėginau nuimti ją nuo galvos jėga, užsispyrėlė man priešinosi.
— Ta karūna mano, — šniurkščiodama tarė Džeinė. — Neturėjai teisės. Robas liepė nukaldinti ją man. Aš jį mylėjau.
Dar akimirka, ir motina būtų skėlusi dukteriai antausį, bet tarp jųdviejų įsiterpė Džeimis.
— Nė negalvok apie tai, — įspėjo jis ledi Sibelę. — Sėskitės. Abi. — Mergina susirangė krėsle nelyginant įbaugintas žvėrelis, o jos motina atsisėdo ištiesinusi pečius ir aukštai iškėlusi galvą. — Gal norėtumėte vyno? — paklausė jų Džeimis. Džeinė nieko neatsakė.
— Ačiū, ne, — tarstelėjo motina.
— Kaip norite. — Ir Džeimis kreipėsi į dukterį: — Užjaučiu dėl netekties. Turiu pripažinti, kad tavo vyrui drąsos netrūko. Bet turiu tavęs kai ko paklausti. Ar laukiesi jo kūdikio, miledi?
Džeinė pašoko nuo krėslo ir būtų pabėgusi iš menės, jei prie durų budintis sargybinis nebūtų pastvėręs jos už rankos.
— Ne, nesilaukia, — pasakė ledi Sibelė, o jos duktė tuo metu vis dar mėgino ištrūkti ir pasprukti. — Pasirūpinau tuo, kaip tavo lordas tėvas ir prašė.
Džeimis linktelėjo. Taivinas Lanisteris buvo ne toks žmogus, kad nenumatytų tokių smulkmenų.
— Paleisk merginą, — liepė jis sargybiniui. — Kol kas mano pokalbis su ja baigtas. — Džeinei kūkčiojant ir bildant laiptais žemyn, Džeimis mąsliai nužvelgė jos motiną. — Vesterlingų giminei atleista, o tavo brolis Rolfas tapo Kastamero lordu. Ko dar iš mūsų norite?
— Tavo lordas tėvas žadėjo rasti tinkamus jaunikius Džeinei ir jos jaunesniajai seseriai. Jis man prisiekė rasiąs lordus arba įpėdinius ir nesiūlysiąs nei jaunesniųjų sūnų, nei dvaro riterių.
Lordus arba įpėdinius. Na, žinoma… Vesterlingai buvo sena ir garsi giminė, bet ledi Sibelė prieš vedybas vadinosi Spaiser ir buvo kilusi iš prasisiekėlių pirklių. Džeimis neaiškiai prisiminė, kad jos senelė, rodos, buvo kažkokia iš rytų atkeliavusi pusiau pamišusi ragana. Be to, Vesterlingų giminė buvo nuskurdusi. Šiaip jau Sibelės Spaiser dukterys nebūtų galėjusios nė svajoti apie geresnius jaunikius nei jaunesnieji sūnūs, bet Lanisteriams pridėjus didelę puodynę aukso, žuvusio maištininko našle, žinoma, galėjo susidomėti ir koks nors lordas.