— Vestuvių sulauksi, — patikino ją Džeimis, — bet, prieš antrą kartą tekant, Džeinei teks dvejus metus palaukti.
Jei ta mergina pernelyg greitai vėl gautų vyrą ir nuo jo pastotų, neišvengiamai imtų sklisti gandai, kad vaiko tėvas — Jaunasis Vilkas.
— Turiu dar ir du sūnus, — priminė jam ledi Vesterling. — Rolamas čia, su manimi, o Reinaldas buvo riteris ir su maištininkais išjojo į Dvynius. Jei būčiau žinojusi, kas ten atsitiks, niekada nebūčiau jo išleidusi, — šiek tiek priekaištingai tarė ji. — Reinaldas nieko nežinojo apie… apie susitarimą su tavo lordu tėvu. Gali būti, kad jis dabar belaisvis Dvyniuose.
Arba žuvęs. Valderis Frėjus, matyt, irgi nieko nežinojo apie… susitarimą.
— Aš pasiklausinėsiu. Jei seras Reinaldas yra tarp belaisvių, mes už jį sumokėsime išpirką.
— Buvome sutarę ir dėl jo vedybų. Jis turėjo gauti nuotaką iš Kasterlių Uolos. Tavo lordas tėvas sakė, kad, jei viskas susiklostys taip, kaip tikimės, Reinaldas galės džiaugtis santuoka su Džoja.
Net iš kapo mirties sustingdyta lordo Taivino ranka stumdo mus kaip marionetes.
— Džoja yra mano velionio dėdės Geriono nesantuokinė duktė. Jei nori, sužadėtuves galime paskelbti, bet vestuvių teks palaukti. Kai paskutinį kartą mačiau Džoją, jai tebuvo gal devyneri, gal dešimt metų.
— Nesantuokinė jo duktė? — Ledi Sibelė susiraukė, tarsi būtų prarijusi citriną. — Nori, kad Vesterlingas vestų… pavainikę?
— Nelabai noriu, kad Džoja tekėtų už intrigas rezgančios ir kailį nuolat verčiančios kalės vaiko. Ji verta geresnio jaunikio. — Džeimis būtų mielai pasmaugęs šią moterį jos pačios jūrų kriauklių vėriniu. Džoja buvo miela mergaitė, nors ir vieniša; iš visų savo dėdžių jos tėvą Džeimis mėgo labiausiai. — Tavo duktė dešimt kartų geresnė ir kilnesnė už tave, miledi. Rytoj išvyksi drauge su Edmuru ir seru Forlėjumi. O iki tol geriau nelįsk man į akis.
Jis pašaukė sargybinį, ir ledi Sibelė išėjo nepatenkinta, piktai sučiaupusi lūpas. Džeimiui beliko tik spėlioti, kiek lordas Geivenas žino apie žmonos intrigas. Ar daug mes, vyrai, apskritai žinome?
į kelionę išsiruošusius Edmurą ir Vesterlingus lydėjo keturi šimtai raitų vyrų; paskutinę minutę Džeimis padidino sargybą dvigubai. Kelias mylias jis pats juos lydėjo, mat norėjo pasikalbėti su seru Forlėjumi Presteriu. Nors šiam ant pečių kėpsojo stambi kaip jaučio galva, o šalmą puošė ragai, iš tiesų seras Forlėjus buvo lėtas ir ramaus būdo žmogus, neaukštas, santūrus ir atkaklus. Smailianosis, praplikęs, žilstelėjusia ruda barzda, jis atrodė veikiau kaip užeigos šeimininkas, o ne kaip riteris.
— Mes nežinome, kur yra Juodoji Žuvis, — priminė jam Džeimis, — bet jei jis galės išlaisvinti Edmurą, tikrai taip ir padarys.
— Taip nenutiks, milorde. — Kaip ir daugumą užeigos šeimininkų, apmulkinti serą Forlėjų buvo sunku. — Žvalgai ir raitininkai iššukuos kelio, kuriuo traukiame, prieigas, o nakčiai įkūrę stovyklą pastatysime įtvirtinimus. Paskyriau dešimt vyrų, geriausių savo lankininkų, kurie nuo Tūlio nesitraukia nei dieną, nei naktį. Jei Edmuras bent pėdą išsuktų iš kelio, jie paleis tiek strėlių, kad net tikra motina jo nepažintų ir palaikytų ežiu.
— Gerai. — Džeimiui nebuvo svarbu, ar Tūlis saugiai pasieks Kasterlių Uolą, bet… geriau jau mirtų, nei paspruktų. — Pasirūpink, kad lankininkai saugotų ir lordo Vesterlingo dukterį.
Seras Forlėjus, rodos, sutriko.
— Geiveno mergaitę? Juk ji…
— … Jaunojo Vilko žmona, — baigė jo mintį Džeimis, — ir, jei paspruktų, keltų mums daug didesnį pavojų už Edmurą.
— Kaip pasakysi, milorde. Saugosime ją.
Apsisukus grįžti į Riveraną ir lenkiant koloną, Džeimiui teko raitam prarisnoti pro Vesterlingus. Jam jojant pro šalį, lordas Geivenas pasisveikindamas niūriai linktelėjo, o ledi Sibelė pervėrė Džeimį šaltu kaip ledas žvilgsniu. Džeinė jo net nematė. Našlė jojo nuleidusi akis, pasikėlusi gobtuvą. Drabužiai, kuriuos ji vilkėjo po sunkiomis apsiausto klostėmis, buvo puikiai pasiūti, bet apiplyšę. Ji susiplėšė juos norėdama parodyti, kad gedi, suprato Džeimis. Jos motinai tai tikriausiai nepatiko. Kažin, ar Sersėja, sužinojusi apie jo žūtį, susiplėšytų suknių?
Iš karto į pilį jis negrįžo, o vėl persikėlė per Akmenvartį ir užsuko pas Edviną Frėjų aptarti šio prosenelio laikomų belaisvių perdavimo. Riveranui pasidavus, po kelių valandų Frėjų kariuomenė ėmė skirstytis: lordo Valderio vėliavininkai ir laisvieji raiteliai traukė į žemę įbestas savo vėliavas ir suko žirgus namo. Likusieji Frėjai ketino įkurti stovyklą, bet Edviną ir jo netikrą dėdę Džeimis rado pastarojo palapinėje.
Jiedu sėdėjo užsikvempę ant žemėlapio ir karštai ginčijosi, bet, pamatę įėjusį Džeimį, liovėsi.
— Lorde vade… — šaltai ir mandagiai pasisveikino Riversas.
Bet Edvinas rėžė tiesiai:
— Tavo rankos suteptos mano tėvo krauju, sere.
Džeimis truputį suglumo.
— Ką čia šneki?
— Juk tu išsiuntei jį namo, ar ne?
Kažkas turėjo tai padaryti.
— Ar serui Raimanui kas nors nutiko?
— Seras Raimanas pakartas su visa savo palyda, — paaiškino Valderis Riversas. — Bastūnai sučiupo juos per dvi lygas į pietus nuo Gražiojo Turgaus.
— Dondarionas?
— Arba jis, arba Toras, arba ta moteris, vadinama Akmenširde.
Džeimis susiraukė. Raimanas Frėjus buvo kvailys, bailys bei girtuoklis ir niekas negalėjo labai gedėti dėl jo žūties, juo labiau jo giminaičiai Frėjai. Sprendžiant iš sausų Edvino akių, net Raimano sūnūs neketino ilgai gedėti tėvo. Ir vis dėlto… tie bastūnai vis labiau įžūlėja, jei drįsta pakarti lordo Valderio įpėdinį tokioje vietoje, kurios nuo Dvynių neskiria nė dienos kelias raitomis.
— Kiek vyrų Raimanas turėjo? — paklausė Džeimis.
— Tris riterius ir keliolika ginkluotų raitelių, — tarė Riversas. — Tarsi bastūnai būtų žinoję, kad jis grįš į Dvynius su menka palyda.
Edvinas suraukė lūpas.
— Galiu lažintis, kad čia nagus bus prikišęs mano brolis. Kai bastūnai nužudė Meretą ir Petirą, jis leido jiems pabėgti, ir dabar jau aišku, kodėl. Dabar, kai tėvas negyvas, Juodajam Valderiui užvaldyti Dvynius trukdau tik aš.
— Bet įrodymų neturi, — tarė Valderis Riversas.
— Man jų ir nereikia. Pažįstu savo brolį.
— Tavo brolis dabar Sigarde, — gynė savo nuomonę Riversas. — Kaip jis galėjo žinoti, kad seras Raimanas sumanys grįžti į Dvynius?
— Kažkas jam pranešė, — įpykęs atrėžė Edvinas. — Gali neabejoti, kad mūsų stovykloje jis turi savo šnipų.
O tu turi šnipų Sigarde. Džeimis žinojo, kad Edvinas ir Juodasis Valderis labai nesutaria, bet jam buvo nė motais, kuris taps savo prosenelio įpėdiniu ir Perkėlos lordu.
— Atleisk, kad nutraukiu tavo gedulą, — dalykiškai tarė Džeimis, — bet turime aptarti ir kitus reikalus. Kai grįši į Dvynius, būk malonus ir pasakyk lordui Valderiui, jog karalius Tomenas reikalauja atiduoti visus belaisvius, sučiuptus per Kruvinąsias vestuves.