Seras Valderis susiraukė.
— Belaisviai turi savo vertę, sere.
— Jei būtų beverčiai, jo malonybė nereikalautų jų atiduoti.
Frėjus ir Riversas susižvalgė. Edvinas tarė:
— Mano lordas senelis tikėsis, kad už tuos belaisvius jam bus atlyginta.
Ir jam bus atlyginta, kai tik man ataugs nukirsta plaštaka, pagalvojo Džeimis.
— Visi mes ko nors tikimės, — švelniai tarė jis. — Sakyk, ar tarp tų belaisvių yra ir seras Reinaldas Vesterlingas?
— Jūrų kriauklelių riteris? — piktai prunkštelėjo Edvinas. — Tą vaikiną rasi Žaliosios Šakos dugne, jis šeria žuvis.
— Kai mūsų vyrai atėjo pribaigti didvilkio, jis buvo kieme, — pasakė Valderis Riversas. — Valenas liepė atiduoti kalaviją ir seras Reinaldas klusniai tai padarė, bet arbaletininkams ėmus leisti strėles į vilką, jis čiupo Valeno kirvį ir išlaisvino tą pabaisą iš tinklo, kurį mūsiškiai buvo užmetę. Valenas sako, kad viena strėlė Reinaldui pervėrė petį, o kita susmigo į vidurius, bet jam vis tiek kažkaip pavyko pasiekti apsauginę sieną, užlipti ant jos ir pūkštelėti į upę.
— Ant laiptų jis paliko kraujo šliūžę, — pridūrė Edvinas.
— Ar paskui radote jo lavoną? — paklausė Džeimis.
— Radome daugybę lavonų. Bet, kelias dienas išbuvę upėje, jie visi atrodė labai panašūs.
— Girdėjau, kad ir pakaruokliai po kelių dienų supanašėja, — išeidamas pasakė Džeimis.
Iki kito ryto iš Frėjų stovyklos liko tik musės, arklių mėšlas ir sero Raimano kartuvės, vienišos riogsančios Akmenvarčio pakrantėje. Džeimio pusbrolis norėjo žinoti, ką daryti su jomis ir su sumeistrautais apsiausties mechanizmais: taranais, kiaulėmis, bokštais bei svaidyklėmis. Daivenas pasiūlė visus juos nugabenti į Raventrį ir panaudoti tenai. O Džeimis jam liepė sudeginti viską, pradedant nuo kartuvių.
— Su lordu Titu susitarsiu. Apsiausties bokšto neprireiks.
Daivenas, užsiželdinęs vešlią barzdą, plačiai nusišypsojo.
— Pasiūlysi jam dvikovą, pusbroli? Kažin, ar taip sąžininga. Titas jau senas ir žilas.
Senas, žilas ir su abiem rankomis.
Tą naktį jiedu su seru Ilinu kovėsi tris valandas. Šį kartą Džeimiui sekėsi neblogai. Jei kova būtų buvusi tikra, Peinas būtų nužudęs jį tik du kartus. Šiaip jau Džeimis „žūdavo“ bent po keletą kartų, o kai kuriomis naktimis ir dar daugiau.
— Jei praktikuosiuosi dar vienerius metus, galbūt kausiuosi ne blogiau už Peką, — pasakė Džeimis, o seras Ilinas išleido panašų į juoką klaksėjimą. — Eime, išgersime dar puikiojo raudonojo Hosterio Tūlio vyno.
Vynas įeidavo į jųdviejų naktinį ritualą. Prie vyno taurės seras Ilinas buvo puikus kompanionas. Jis niekada Džeimio kalbančio nepertraukdavo, niekada neprieštaraudavo, niekada nesiskųsdavo, neprašydavo malonių ir nepasakodavo ilgų beprasmių istorijų. Jis tik gėrė ir klausėsi.
— Man reikėjo išlupti liežuvius visiems savo draugams, — pildydamas taures tarė Džeimis, — ir giminaičiams. Tylinti Sersėja būtų buvusi labai miela. Nors bučiuojantis jos liežuvio man būtų trūkę. — Jis gurkštelėjo. Vynas buvo tamsiai raudonas, saldus ir stiprus. Tekėdamas stemple, jis šildė Džeimiui visą kūną. — Nepamenu, kada pradėjome bučiuotis. Iš pradžių tie bučiniai buvo visai nekalti. O paskui… — Džeimis išgėrė taurę iki dugno ir pastatęs stumtelėjo į šalį. — Tirionas kadaise man pasakojo, kad dauguma kekšių bučiuotis atsisako. Jis sakė, girdi, jos dulkinasi kaip patrakusios, bet jų lūpų skonio taip ir nepajunti. Kaip manai, ar mano sesuo bučiuojasi su Ketlbleku?
Seras Ilinas neatsakė.
— Nemanau, kad man derėtų nužudyti savo prisiekusį brolį. Būtų geriau jį iškastruoti ir išsiųsti prie Sienos. Taip jie pasielgė su Lukamoru Gašliuoju. Žinoma, seras Osmundas kastruojamas nesileis. Be to, nereikia pamiršti ir jo brolių. Tie broliai gali būti pavojingi. Kai Eigonas Nevertasis nukirsdino Terensą Toiną už tai, kad šis miegojo su jo meiluže, Toino broliai nėrėsi iš kailio mėgindami Eigoną nužudyti. Drakono riterio dėka visos jų pastangos nuėjo perniek, bet vis dėlto keršyti jie norėjo. Taip rašoma Baltojoje knygoje. Viskas ten parašyta, tik nutylėta, ką daryti su Sersėja.
Seras Ilinas pirštu persibraukė gerklę.
— Ne, — papurtė galvą Džeimis. — Tomenas neteko brolio ir vyro, kurį laikė savo tėvu. Jei nužudyčiau dar ir jo motiną, dėl to jis imtų manęs nekęsti, o… jaunutė meilutė jo žmona tą neapykantą panaudotų Haigardeno naudai.
Seras Ilinas nusišypsojo, bet Džeimiui jo šypsena nepatiko. Bjauri šypsena. Ir siela bjauru.
— Per daug kalbi, — pasakė jis Peinui.
Kitą dieną seras Dermotas iš Lietaus Miško grįžo į pilį tuščiomis rankomis. Paklaustas, ką rado, jis atsakė:
— Vilkų. Šimtus prakeiktų valkatų. — Vilkai papjovė du jo sargybinius. Išnėrė iš tamsos ir juos užpuolė. — Ginkluoti vyrai, po kietinta oda apsivilkę šarvinius marškinius, o vis dėlto… baimės nepažįstantys žvėrys. Prieš mirdamas Džeitas spėjo pasakyti, kad gaujai vadovauja milžiniška vilkė. Anot jo, didvilkė. Be to, vilkai įsisuko ir į mūsų žirgų gretas. Prakeikti bjaurybės papjovė mano mylimą bėrį.
— Ratu aplink stovyklą sukrauti ir sukurti laužai būtų lengvai juos nubaidę, — tarė Džeimis, bet giliai širdyje tuo abejojo. Ar galėjo serą Dermotą nuskriausti ta pati didvilkė, kuri netoli kryžkelės sužeidė Džofrį?
Bet kitą rytą, numojęs ranka į vilkus, seras Dermotas pasiėmė pailsėjusius arklius, dar daugiau vyrų ir vėl išjojo ieškoti Brindeno Tūlio. Tos pačios dienos popietę Trišakio lordai atėjo pas Džeimį prašyti leidimo grįžti į savo valdas. Jis leido. Be to, lordas Paiperis pasiteiravo apie savo sūnų Marką.
— Už visus belaisvius bus sumokėta išpirka, — pažadėjo Džeimis.
Upių lordams išjojant, lordas Kardas Vensas dar stabtelėjo ir tarė:
— Lorde Džeimi, turėtum joti į Raventrį. Kol prie pilies vartų stovi Jonas su savo kariuomene, Titas niekada nepasiduos, bet žinau, kad klusniai priklaups prieš tave.
Džeimis padėkojo jam už patarimą.
Paskui išjojo Stipruolis Šernas. Jis norėjo grįžti į Darį ir, kaip buvo žadėjęs, kautis su bastūnais.
— Beldėmės vos ne į kitą sumautos karalystės galą ir… ko? Kad įbaugintum Edmurą Tūlį ir jis prileistų kelnes? Iš tokio nutikimo dainos nesudėsi. Man reikia kautis. Noriu pričiupti Skaliką. Jį arba klajojantį lordą.
— Skaliko galva tavo, jei tik gebėsi ją pasiimti, — pasakė Džeimis, — tačiau Beriką Dondarioną reikia paimti gyvą ir parvaryti į Karaliaus Uostą. Reikia, kad tūkstančiai žmonių matytų jį išleidžiant paskutinį atodūsį, kitaip jis niekada nebus miręs.
Stipruolis Šernas nepatenkintas paniurnėjo, bet paskui sutiko. Kitą dieną jis iškeliavo kartu su savo ginklanešiu, riteriais ir Bebarzdžiu Džonu Betlėjumi, kuris nusprendė, jog gaudyti bastūnus svarbiau, nei grįžti pas savo negražią žmoną. Greičiausiai jai žėlė barzda, kurios trūko Betlėjui.
O Džeimiui dar liko daug Ką išsiaiškinti su pilies įgula. Jie visi iki vieno prisiekė nieko nežinoję nei apie sero Brindeno planus, nei apie tai, kur jis galėjo patraukti.
— Jie meluoja, — primygtinai kartojo Emonas Frėjus, bet Džeimis manė kitaip.
— Jei niekam neatskleidi savo planų, niekas negali tavęs išduoti, — atkreipė jis Emono dėmesį. Ledi Džena pasiūlė kelis įgulos vyrus iškvosti kaip reikiant. Džeimis nesutiko. — Pažadėjau Edmurui, kad, jei pasiduos, pilies įgula nenukentės.