— Ak, kaip kilnu, — nusišaipė jo teta, — bet čia reikia kietos rankos, o ne kilnumo.
Paklausk Edmuroy koks esu kilnus, pagalvojo Džeimis. Paprašyk, kad papasakotų apie svaidyklę. Kažkodėl jam neatrodė, jog, rašydami savo istorijas, meisteriai galėtų supainioti jį su princu Eimonu, Drakono riteriu. Keista, bet Džeimis jautėsi patenkintas. Karas beveik baigėsi. Drakono Uola pasidavė, Vėtrų Gūžta netrukus taip pat turėjo būti paimta, — tuo Džeimis nė kiek neabejojo, — o Stanis pasirodė prie Sienos. Šiauriečiai jo nemylės, kaip nemylėjo ir audrų lordai. Jei Stanio nesunaikins Ruzas Boltonas, jį pribaigs žiema.
O čia, Riverane, Džeimis sutvarkė reikalus, galima sakyti, nepakėlęs ginklo nei prieš Starkus, nei prieš Tulius. Kai ras Juodąją Žuvį, galės grįžti į Karaliaus Uostą, nes jo vieta ten. Mano vieta — šalia karaliaus. Šalia savo sūnaus. Kažin, ar Tomenas norėtų tai sužinoti? Dėl šios tiesos berniukas prarastų sostą. Ko norėtum labiau, vaike: tėvo ar sosto? — Gaila, bet atsakymo Džeimis nežinojo. Jis mėgsta ženklinti dokumentus savo antspaudu. Žinoma, berniukas juo tikriausiai ir nepatikėtų. Tuo pasirūpino mano mieloji sesuo, apgavikė. Džeimis pagalvojo, kad reikėtų kaip nors išplėšti Tomeną iš jos nagų, kol berniukas netapo antru Džofriu. O tai padarius, reikėtų iš naujo suburti jam ir mažąją tarybą. Jei Sersėją pavyktų nustumti į šalį, galbūt seras Kevanas sutiktų tapti Tomeno ranka. O jei ne, — ką gi, Septyniose Karalystėse galvotų vyrų netrūksta. Puikiausiai tiktų ir Forlėjus Presteris arba Rolandas Kreikholas. Jei Taireliams numaldyti reikėtų kito žmogaus, ne vakariečio, visada būtų galima kreiptis į Matį Rovaną arba… net į Petirą Beilišą. Mažasis Pirštas buvo ir malonus, ir protingas vyras, bet pernelyg žemos kilmės, kad galėtų kelti rimtą grėsmę įtakingiesiems lordams, juolab neturėdamas savo kariuomenės. Jis būtų puikus karaliaus ranka…
Kitą rytą, netekusi šarvų ir ginklų, iškeliavo Tūlio įgula. Kiekvienam vyrui buvo leista pasiimti maisto trims dienoms ir drabužius, kuriuos vilkėjo, tik pirma jis turėjo iškilmingai prisiekti, kad nekels ginklo nei prieš lordą Emoną, nei prieš Lanisterių giminę.
— Jei bent vienas iš dešimties šios priesaikos laikysis, gali manyti, kad tau pasisekė, — pareiškė ledi Džena.
— Puiku. Geriau turėti devynis priešininkus nei dešimt. Mat dešimtas gali būti kaip tik tas, kuris mane nužudys.
— Kiti devyni taip pat greitai tave nužudys.
— Vis geriau, nei mirti lovoje. — Arba išvietėje.
Du įgulos vyrai nusprendė su kitais neiškeliauti. Seras Desmondas Grelis, senasis lordo Hosterio kovų meistras, nusprendė stoti į Nakties sargybą. Jo pavyzdžiu pasekė ir Robinas Rigeris, Riverano sargybos kapitonas.
— Šioje pilyje gyvenau keturias dešimtis metų, — pasakė Grelis. — Sakai, kad esu laisvas, tik… kur man eiti? Aš pernelyg senas ir storas, kad tapčiau klajojančiu riteriu. Bet prie Sienos visada reikia žmonių.
— Daryk, kaip nori, — numojo ranka Džeimis, nors tai jį labai erzino.
Mat šiems dviem vyrams jis leido pasilikti šarvus bei ginklus ir paskyrė keliolika Gregorio Kligeino vyrų, kad palydėtų juos į Mergelių Duburį. Vadovauti būriui Džeimis pavedė Rafordui, dar vadinamam Meilučiu.
— Pasirūpink, kad Mergelių Duburį belaisviai pasiektų gyvi ir sveiki, — liepė jis Rafordui, — o jei ne, tai, ką seras Gregoris padarė Ožiui, bus tik menka išdaiga, palyginti su tuo, ką aš padarysiu tau.
Praėjo dar kelios dienos. Lordas Emonas susikvietė į Riverano pilies kiemą visus saviškius bei lordo Edmuro žmones ir beveik tris valandas aiškino, ko dabar, tapęs jų lordu ir šeimininku, iš jų tikisi. Retkarčiais Emonas mostelėdavo savo pergamentu, o arklininkai, tarnaitės ir kalviai klausėsi jo tvyrant niūriai tylai ir merkiant įkyriam lietui.
Lordo Emono klausėsi ir dainius — tas pats, kurį Džeimis buvo pasiėmęs iš sero Raimano Frėjaus. Džeimis rado jį stovintį tarpduryje, kur neužlijo lietus.
— Jo šviesybė lordas turėjo tapti dainiumi, — tarė jis. — Jo kalba jau dabar ilgesnė ir už keliautojo baladę, bet nemanau, kad jis bent kartą nutilo atsikvėpti.
Džeimis nė nepajuto, kaip nusijuokė.
— Kol gali kramtyti, lordui Emonui kvėpuoti nereikia. Ketini sudėti apie jį dainą?
— Pašiepiamą. Pavadinsiu ją „Kalbantis su Žuvimi“.
— Tik nedainuok jos girdint mano tetai. — Anksčiau į dainių Džeimis beveik nekreipė dėmesio. Mat šis buvo žemaūgis vyrukas, mūvintis žalias apdriskusias kelnes, vilkintis šiek tiek šviesesnę, bet taip pat žalią nuspurusią tuniką, užadytą rudos odos lopais. Jo nosis buvo ilga ir smaili, o šypsojosi jis plačiai, kaip sakoma, išsišiepęs iki ausų. Jam ant sprando krito ploni, rudi, susitaršę ir nežinia kada trinkti plaukai. Jam penkiasdešimt metų, pagalvojo Džeimis, jis keliaujantis dainius ir jau gerokai gyvenimo nuvargintas.
— Kai tave pasiėmiau, argi nebuvai sero Raimano šeimynykštis? — paklausė jis.
— Buvau pasamdytas tik dvięm savaitėms.
— Tikėjausi, kad iškeliausi kartu su Frėjais.
— Šitas, stovintis ant pakylos, taip pat Frėjus, — tarė dainius, smakru mostelėdamas į lordą Emoną, — o ši pilis atrodo puiki ir jauki, kaip tik tinkama žiemoti. Baltadantis Vatas su seru Forlėjumi iškeliavo namo, tad pamaniau, kodėl nepamėginus užimti jo vietos? Vato balsas toks skambus ir malonus, kad tokie kaip aš negali nė tikėtis jam prilygti. Bet aš moku dukart daugiau nešvankių dainų už jį. Prašau milordo atleisti…
— Turėtum puikiai sutarti su mano teta, — šyptelėjo Džeimis. — Jei tikiesi šioje pilyje žiemoti, pasistenk, kad tavo muzika ir dainos patiktų ledi Dženai. Čia viską sprendžia ji.
— Ne tu?
— Mano vieta — šalia karaliaus. Aš čia ilgai neužsibūsiu.
— Liūdna tai girdėti, milorde. Moku ir geresnių dainų už „Kastamero lietų“. Galėčiau tau padainuoti… ak, apie viską…
— Kitą kartą, — tarė Džeimis. — Gal turi vardą?
— Esu Tomas Septynstygis, milorde. — Dainius kilstelėjo kepurę. — Bet dauguma vadina mane Tomu Septynetu.
— Dainuok gražiai, Tomai Septynete.
Tą naktį Džeimiui prisisapnavo, kad jis vėl Didžiojoje Beiloro septoje budi prie tėvo palaikų. Septoje buvo tylu ir tamsu, bet staiga iš šešėlių išniro moteris ir palengva prisiartino prie karsto.
— Sese… — tarstelėjo jis.
Tačiau tai buvo ne Sersėja. Ji vilkėjo vien pilkus drabužius, matyt, buvo tylioji sesuo. Jos veido bruožus slėpė gobtuvas ir šydas, bet Džeimis matė žaliose jos akyse atsispindint degančias žvakes.
— Sese, — pakartojo jis, — ko tau iš manęs reikia. — Paskutinis jo ištartas žodis aidu nuvilnijo per visą septą: „reikia-kia-kia-kia…“
— Nesu tavo sesuo, Džeimi. — Pakėlusi ranką, moteris nusismaukė gobtuvą. — Ar jau mane pamiršai?
Kaip galiu pamiršti tą, kurios niekada nepažinojau? Bet žodžiai įstrigo Džeimiui gerklėje. Jis tą moterį pažinojo, bet jau praėjo tiek daug laiko…
— Ar pamirši ir savo lordą tėvą? Kaip tik svarstau, ar apskritai jį pažinojai. — Jos akys buvo žalios, plaukai — tarsi suvyti iš aukso gijų. Džeimis negalėjo pasakyti, kiek jai metų. Penkiolika, dingtelėjo jam, o gal — penkiasdešimt? Moteris užlipo laiptais ir atsistojo aukščiau prie karsto. — Jis nepakentė pašaipų. Jų mano tėvas nemėgo labiausiai.