— Kas tu? — Džeimis turėjo to paklausti ir išgirsti atsakymą.
— Svarbiausia, kas esi tu?
— Tai tik sapnas.
— Šit kaip? — Moteris šyptelėjo. — Susiskaičiuok rankas, vaikeli.
Viena. Viena plaštaka, stipriai spaudžianti kalavijo rankenos buožę. Tik viena.
— Sapnuose visuomet turiu dvi rankas.
Džeimis kilstelėjo dešinę ranką ir lyg apdujęs įsistebeilijo į bjaurią jos bigę.
— Mes visi svajojame apie dalykus, kurių negalime turėti. Taivinas svajojo, kad jo sūnus bus didis riteris, o jo duktė — karalienė. Jis svajojo, kad jo vaikai bus tokie stiprūs, narsūs ir gražūs, kad niekas niekada iš jų nesijuoks.
— Aš ir esu riteris, — pasakė jai Džeimis, — o Sersėja — karalienė.
Moters skruostu nusirito ašara. Ji vėl pasikėlė gobtuvą ir atsuko jam nugarą. Džeimis ją šaukė, bet ji jau žengė tolyn, o grindimis vilkdamasis jos sijonas tyliai dainavo lopšinę. Nepalik manęs! — norėjo sušukti Džeimis, tačiau moteris, žinoma, jau seniai buvo pranykusi.
Jis pabudo tamsoje visas drebėdamas. Kambaryje buvo nemaloniai šalta. Dešinės rankos bige Džeimis nubloškė šalin antklodes. Jis pamatė, kad ugnis židinyje užgesusi, o langas atlapotas. Perėjęs visiškoje tamsoje skendintį kambarį, jis viena ranka ėmė grabinėti langines, norėdamas jas uždaryti, bet, stovėdamas prie lango, įmynė į kažką šlapia. Išsigandęs Džeimis atšoko. Pirmiausia pagalvojo apie kraują, tačiau kraujas negalėjo būti toks šaltas.
Tai buvo vėjo pro atvirą langą įpūstas sniegas.
Dabar, užuot užvėręs langines, jis plačiai jas atvėrė. Apačioje kiemas buvo užklotas plona balta antklode, storėjančia tiesiog jam akyse. Ant tvirtovės sienų dantų augo kepurėlės. Snaigės sukosi tyliai, kelios iš jų, vėjo atpūstos prie lango, nusileido jam ant veido ir ištirpo. Džeimis matė, kaip jam iš burnos virsta garas.
Sniegas upių kraštuose. Jei sninga čia, vadinasi, gali snigti ir Lanisporte, ir Karaliaus Uoste. Žiema traukia į pietus, o mūsų grūdų aruodai apytuščiai. Laukuose dar likusių javų derlius buvo pasmerktas žūti. Apie naują sėją ir viltį nuimti dar vieną derlių negalėjo būti nė kalbos. Džeimis nejučia ėmė svarstyti, ką darytų jo tėvas, norėdamas išmaitinti karalystės žmones, bet netrukus susigriebė, kad tėvas miręs.
Prašvitus paaiškėjo, kad sniego pridrėbta iki kulkšnių, o dievų giraitėje — dar daugiau, ypač ten, kur prie medžių kamienų buvo suneštos pusnys. Pasidavę šiems šaltiems ir baltiems kerams, ginklanešiai, arklininkai ir kilmingi pažai vėl pasijuto esantys vaikai ir kiemeliuose bei ant gynybinių sienų užvirė mūšis sniego gniūžtėmis. Džeimis girdėjo juos juokiantis. Ne taip seniai jis ir pats būtų spaudęs gniūžtes ir laidęs jas į pro šalį krypuojantį Tirioną arba grūdęs Sersėjai už suknios apykaklės. Bet… kad suspaustum gerą gniūžtę, reikia abiejų rankų.
Kažkas pasibeldė į Džeimio kambario duris.
— Pažiūrėk, kas ten, Pekai.
Atėjo senasis Riverano meisteris, suvytusioje rankoje laikydamas gautą žinią. Vimanas atrodė išbalęs kaip balčiausia drobė.
— Žinau, — tarė Džeimis, — atskrido baltas varnas iš Citadelės. Prasidėjo žiema.
— Ne, milorde. Sulaukėme paukščio iš Karaliaus Uosto. Leidau sau… Nežinojau… — Ir jis padavė laišką.
Džeimis perskaitė jį sėdėdamas prie lango, apšviestas šalto ir sniegingo ryto šviesos. Kiburno kalba buvo glausta ir dalykiška. Sersėjos žinia — karštligiška ir jausminga: „Nedelsdamas grįžk. Padėk man. Gelbėk mane. Dabar man tavęs reikia kaip niekad. Myliu tave. Myliu tave. Myliu tave. Nedelsdamas grįžk“
Vimanas stoviniavo prie durų ir laukė, be to, Džeimis jautė, kad ir Pekas nenuleidžia nuo jo akių.
— Ar milordas malonės atsakyti? — nutraukė užsitęsusią tylą meisteris.
Ant laiško nukrito snaigė. Jai tirpstant rašalas išskydo. Džeimis susuko pergamentą į ritinėlį taip standžiai, kaip viena ranka įstengė, ir padavė jį Pekui.
— Ne, — atsakė. — Įmesk jį į ugnį.
Semvelis
Paskutinis kelionės tarpsnis buvo pavojingiausias. Kaip tirošiai juos ir įspėjo, Redvaino sąsiauryje knibždėte knibždėjo greitųjų karo laivų. Didžiajai Arboro flotilės daliai išplaukus į kitą Vesteroso kraštą, geležiniai apsiautė Rajamsportą, užėmė Vyno miestą ir Jūrų Žvaigždės uostą ir naudojosi jais kaip forpostais, iš kurių puldinėjo į Senmiestį plaukiančius prekybinius laivus.
Tris kartus greitieji ilglaiviai buvo pastebėti ir iš varno lizdo. Bet du iš jų buvo gerokai atsilikę, tad „Cinamono vėjas“ nesunkiai nuo jų paspruko. Trečias pasirodė prieš saulėlydį ir ketino juos atkirsti nuo Šnabždesių sąsiaurio. Kai jie pamatė kylant bei leidžiantis irklus ir iki putų plakant vario spalvos jūros vandenis, Kodža Mo į laivo bokštelius nusiuntė savo šaulius, ginkluotus auksamedžio didlankiais, iš kurių paleistos strėlės lėkė toliau ir taikliau, nei paleistos iš dornietiško kukmedžio lankų. Ji palaukė, kol ilglaivis priartėjo per du šimtus jardų, o tada įsakė šaudyti. Šernas iššovė drauge su jais ir šį kartą, — bent jau jam taip atrodė, — jo strėlė pasiekė laivą. Pakako vienos salvės. Ilglaivis pasuko į pietus ieškoti romesnio grobio.
Jiems įplaukus į Šnabždesių sąsiaurį, jūrą ir dangų jau gaubė vis tirštėjančios sutemos. Džilė stovėjo laivo pirmagalyje laikydama kūdikį ir stebeilydamasi į pilį, stūksančią ant uolų.
— Trys Bokštai, — pasakė jai Šernas, — Kosteinų giminės rezidencija.
Vakaro danguje spindinčių žvaigždžių fone ir virpančiais, pro langus matomais deglų žiburiais pilis atrodė didingai, bet Šernui buvo liūdna į ją žiūrėti. Mat jų kelionė beveik baigėsi.
— Ji labai aukšta, — tarė Džilė.
— Palauk, kol pamatysi Haitauerio pilį.
Dalos kūdikis ėmė verkti. Džilė praskleidė tuniką ir padavė berniukui krūtį. Žindydama ji šypsojosi ir glostė švelnius kaip pūkas, rudus kūdikio plaukus. Ilgainiui šį vaiką ji mylės taip paty kaip ir tą, kurį paliko prie Sienos, suprato Šernas. Jis vylėsi, jog dievai bus palankūs abiem berniukams.
Geležiniai prasmuko net į nuo jūros vėjų apsaugotus Šnabždesių sąsiaurio vandenis. Kitą rytą, vėl leidęsis į kelionę ir plaukdamas į Senmiestį, „Cinamono vėjo“ korpusas ėmė trankytis į lavonus, dreifuojančius pasroviui jūros link. Kai kurie jų plukdė pulką maitlesių varnų, kurie, garsiu krankimu reikšdami nepasitenkinimą, pakildavo į orą kaskart, kai burlaivio pirmagalys dunkstelėdavo į juokingai išpampusius jų sielius. Pakrantėse buvo matyti sudeginti javų laukai ir pelenais paleisti kaimai, o seklumos ir smėlio salelės buvo nusėtos laivų lūženų. Dauguma jų buvo prekybiniai ir žvejų laiveliai, bet jie matė ir apleistų ilglaivių ir net dviejų didelių dromonų nuolaužas. Vienas buvo sudegęs iki pat vaterlinijos, o kito dromono korpuso šone žiojėjo tarano pramušta skylė.
— Čia jūrų mūšis, — pasakė Ksondas. — Neseniai.
— Kas galėtų būti toks kvailas ir plėšikauti taip arti Senmiesčio?
Ksondas parodė seklumose įstrigusį, pusiau nuskendusį ilglaivį. Jo gale nusvirusi karojo suodžiais ištepta ir apdriskusi vėliava. Tokio ženklo Šernas dar niekada nebuvo matęs: vėliavoje buvo pavaizduota raudona akis su juoda lėliuke, o virš jos — dviejų varnų laikoma juodos geležies karūna.
— Kieno čia vėliava? — paklausė Šernas.
Ksondas nieko neatsakė, tik gūžtelėjo.