Kita diena išaušo šalta ir ūkanota. „Cinamono vėjui“ palengva plaukiant pro dar vieną nusiaubtą žvejų kaimelį, iš rūko išniro palengva link jų artėjanti karo galera. Ji buvo pavadinta „Medžiotoja“, o jos priekį puošė medinė lieknos, lapais apsikaišiusios ir ietimi užsimojusios mergelės statula. Po kelių akimirkų iš abiejų galeros šonų pasirodė dvi mažesnės galeros, nelyginant du kurtai, išdidžiai sekantys paskui šeimininką. Šernui labai palengvėjo pamačius, kad ant jų plevėsuoja karaliaus Tomeno vėliava, kurioje buvo pavaizduotas elnias ir liūtas, o po ja — kita vėliava: baltas laiptuotas Senmiesčio bokštas su ugnies karūna.
„Medžiotojos“ kapitonas buvo aukštas vyras šviesiai pilku apsiaustu, kurio kraštai buvo apsiūti raudono atlaso liepsnomis. Jis priplukdė savo galerą taip, kad ji plaukė greta „Cinamono vėjo“, tada liepė pakelti irklus ir riktelėjo, kad lips ant jų laivo denio. Kol jo arbaletininkai ir Kodžos Mo šauliai, kuriuos skyrė siauras vandens ruožas, nenuleido vieni nuo kitų akių, kapitonas su keliais riteriais žengė ant „Cinamono vėjo“ denio, pasisveikindamas linktelėjo Kuhurui Mo ir paprašė jo parodyti triumus. Tėvas su dukra trumpai pasitarė ir sutiko.
— Atsiprašau, — apžiūrėjęs laivą tarė kapitonas. — Gaila, kad doriems žmonėms tenka kęsti tokį nemandagų elgesį, bet geriau jau būti nemandagiems, nei įsileisti į Senmiestį geležinius. Vos prieš dvi savaites tie prakeikti niekšai sąsiauryje pagrobė prekybinį tirošių laivą. Įgulą išžudė, persirengė jų drabužiais ir, radę jų dažų, visais įmanomais atspalviais nusidažė žandenas. Prasmukę pro gynybines sienas, jie ketino padegti uostą ir, kol gesinsime gaisrą, iš vidaus atverti miesto vartus. Ir jiems būtų pavykę, jei netyčia nebūtų susitikę „Bokšto ledi“, kurios irklininkų kapitonas buvo vedęs tirošę. Pamatęs jų žalias ir skaisčiai raudonas barzdas, kapitonas pasveikino juos tirošių kalba, bet nė vienas iš prakeiktų geležinių negebėjo jam ta kalba atsakyti.
Šernas pasijuto priblokštas.
— Nejaugi jie įsivaizduoja užpulsiantys ir nusiaubsiantys Senmiestį!
„Medžiotojos“ kapitonas jį smalsiai nužvelgė.
— Jie ne šiaip sau plėšikai. Kai tik galėdavo, geležiniai visuomet plėšikaudavo. Atplaukdavo iš jūros, puldavo staiga, pasigrobdavo aukso, merginų ir iškėlę bures dingdavo, bet retai pasirodydavo daugiau nei vienas arba du jų ilglaiviai, o apie kelis nebūdavo nė kalbos. O dabar mus puldinėja šimtai jų laivų, atplaukiančių iš Skydo salų ir iš aplink Arborą dunksančių uolų. Jie užėmė Akmeninio Krabo pakrantės seklumas, Kiaulių salą ir Undinės Rūmus, be to, įsikūrė Arklio Pasagos uoloje ir Pavainikio Lopšyje. Be lordo Redvaino flotilės mums trūksta karo laivų su jais susiremti.
— O ką veikia lordas Haitaueris? — nė nepajuto, kaip leptelėjo Šernas. — Mano tėvas visada sakydavo, kad jis turtingas kaip Lanisteriai ir galėtų vadovauti tris kartus didesnei kariuomenei nei kuris kitas iš Haigardeno vėliavininkų.
— Jei apginkluotų savo karius grindinio akmenimis, surinktų jų ir dar daugiau, — tarė kapitonas, — bet kalavijuočiai geležiniams nieko negali padaryti, nebent jų vadas įsigudrintų vaikščioti vandens paviršiumi.
— Haitaueris turi kažką daryti.
— Suprantama. Lordas Leitonas užsidarė savo bokšto viršūnėje kartu su Pamišėle Mergele ir ieško išeities burtų knygose. Gali būti, kad jis iškapstys kariuomenę iš po žemių. O gal ir ne. Beiloras stato galeras, Guntoras tvarkosi uoste, Gartas moko naujokus, o Hamfris iškeliavo į Lysą pasamdyti karo laivų. Jei jam pavyktų gauti padorią flotilę iš savo kekšės sesers, į geležinių smurtą galėtume pradėti atsakyti tuo pačiu. O kol kas mums belieka saugoti įlanką ir laukti, kol ta kalė karalienė iš Karaliaus Uosto paleis nuo pasaito lordą Paksterį.
Paskutiniai kapitono ištarti žodžiai buvo persmelkti tokios neapykantos, kad ji Šerną pribloškė dar labiau nei tų žodžių turinys. Jei Karaliaus Uostas praras Senmiestį ir Arborą, subyrės visa karalystė, pagalvojo jis žvelgdamas į tolstančią „Medžiotoją“ ir ją lydinčias galeras.
Ir nė nepajuto, kaip ėmė svarstyti, ar iš tiesų Rago Kalva yra saugi? Tarlių žemės driekėsi toli nuo jūros, tankiai miškais apaugusiomis kalvomis, per kelis šimtus lygų į šiaurės rytus nuo Senmiesčio ir labai toli nuo bet kokios pakrantės. Jų neturėjo pasiekti nei geležiniai, nei jų ilglaiviai, nors jo lordas tėvas ir buvo išvykęs kariauti į upių kraštus, o pilies įgula buvo gana menka. Jaunasis Vilkas, žinoma, panašiai galvojo ir apie Vinterfelą, kol vieną naktį tas Teonas Perbėgėlis nepamėgino šturmuoti pilies sienų. Šernas negalėjo pakelti minties, jog taip toli tempė Džilę ir jos kūdikį norėdamas, kad jiedu būtų tikrai saugūs, o dabar teks juos palikti vienus pačiame karo sūkuryje.
Likusią kelionės dalį jis vijo šalin jį apnikusias abejones ir svarstė, ką turėtų daryti. Suprantama, galėtų pasilikti Džilę Senmiestyje. Šio miesto gynybinės sienos buvo gerokai storesnės ir sunkiau įveikiamos nei jo tėvo pilies sienos, be to, čia buvo tūkstančiai gynėjų, o ginti Rago Kalvos lordas Rendilas, atsiliepęs į savo siuzereno šaukimą ir iškeliaudamas į Haigardeną, buvo palikęs vos saujelę vyrų. Bet, jei taip pasielgtų, jam reikėtų Džilę kur nors patikimai paslėpti; Citadelė neleido savo novicijams turėti žmonų ar meilužių — bent jau viešai su jomis rodytis. Be to, jei dar ilgiau pasiliksiu su Džile, vargu ar išvis rasiu jėgų jai palikti. O Šernas privalėjo ją palikti arba mesti tarnybą. Daviau priesaiką, priminė sau jis. Jei dezertyruosiu, man nukirs galvą ir kokia Džilei iš to bus nauda?
Paskui jis pagalvojo, ar nepaprašius Kodžos Mo ir jos tėvo, kad paimtų tyržmogę merginą kartu į Vasaros salas. Bet tai irgi buvo pavojinga. Išplaukęs iš Senmiesčio, „Cinamono vėjas“ vėl turės kirsti Redvaino sąsiaurį ir šį kartą sėkmė galėjo nuo jo nusigręžti. O jei nurims vėjas ir keliautojai iš Vasaros salų atsidurs štilio apimtoje jūroje? Jei pasakojimuose, kuriuos jis girdėjo, esama bent kiek tiesos, Džilė galėjo būti paimta į nelaisvę kaip vergė arba sūrioji žmona, o jos kūdikis tikriausiai išmestas į jūrą, kad netrukdytų.
Turime vykti į Rago Kalvą, pagaliau nusprendė Šernas. Kai pasieksime Senmiestį, pasamdysiu vežimą, arklius ir pats ją ten nuvešiu. Nuvykęs į Rago Kalvą, jis galės pats įsitikinti, kokios pilies gynybinės sienos ir kokia palikta įgula, ir jei kas nors, ką pamatys, jam nepatiks arba sukels rūpestį, jis galės tiesiog apsisukti ir grąžinti Džilę į Senmiestį.
Į Senmiestį jie atkeliavo šaltą ir drėgmės persmelktą rytą, tvyrant tokiam tirštam rūkui, kad Haitauerio švyturys rodėsi lyg vienas iš miesto žiburių. Skersai visos prieplaukos buvo ištempta grandinė, prie kurios suposi keliasdešimt laivų. Tuoj už jų rikiavosi karo laivai, inkarus išmetę prie trijų didelių dromonų ir virš visų iškilusio lordo Haitauerio keturių denių flagmano, pavadinto „Senmiesčio šlovė“. „Cinamono vėjas“ buvo dar kartą patikrintas. Šį kartą ant denio žengė lordo Leitono sūnus Guntoras sidabro spalvos apsiaustu ir pilkais, emaliuotais žvyniniais šarvais. Seras Guntoras kelerius metus mokėsi Citadelėje ir mokėjo Vasaros salų žmonių kalbą, tad jiedu su Kuhuru Mo užsidarė kapitono kajutėje ir pasišnekėjo prie keturių akių.
Naudodamasis šia proga, Šernas atskleidė Džilei savo planus.
— Pirmiausia eisiu į Citadelę, įteiksiu Jono laiškus ir papasakosiu jiems apie meisterio Eimono mirtį. Tikiuosi, jog didieji meisteriai atsiųs vežimą jo palaikams pargabenti. Paskui rasiu arklius, dengtą vežimą ir nuvešiu tave pas savo motiną į Rago Kalvą. Grįšiu kaip galėdamas greičiau, bet tau gali tekti palaukti iki rytojaus.