— Iki rytojaus, — pakartojo ji ir pabučiavo Šerną, kad jam sektųsi.
Pagaliau seras Guntoras išėjo iš kapitono kajutės ir davė ženklą pakelti grandinę, kad „Cinamono vėjas“ galėtų plaukti toliau iki prieplaukos. Švartuojant laivą Šernas prisidėjo prie Kodžos Mo ir trijų jos lankininkų netoli trapo, o Vasaros salų žmonės stovėjo pasipuošę apsiaustais iš plunksnų, kuriuos vilkėdavo tik išlipę į krantą. Su duksliais juodais drabužiais, su pablukusiu apsiaustu ant pečių ir baltų druskos dėmių numargintais batais šalia jų Šernas jautėsi apsileidęs.
— Ar ilgai stovėsite uoste?
— Gal dvi dienas, o gal ir visas dešimt. Ką gali žinoti… Stovėsime tol, kol iškrausime triumus ir vėl juos prikrausime prekių. — Kodža Mo plačiai nusišypsojo. — Be to, mano tėvas turi aplankyti pilkuosius meisterius. Reikia parduoti tas knygas.
— Ar Džilė gali likti laive, kol grįšiu?
— Džilė gali likti kiek panorėjusi. — Ji pirštu bakstelėjo Šernui į pilvą. — Ji valgo gerokai mažiau nei kai kurie kiti…
— Nesu toks storas kaip anksčiau, — ėmė gintis Šernas. Tam pasitarnavo ši kelionė į pietus. Vis reikėjo eiti sargybą, o valgyti gaudavai tik vaisių ir žuvies… Vasaros salų gyventojai vaisius ir žuvį labai mėgo.
Trapu Šernas perėjo drauge su šauliais, bet, iškėlę koją į krantą, jie išsiskirstė kas sau. Šernas vylėsi, jog kelią į Citadelę dar atsimena. Senmiesčio gatvelės priminė labirintą, o laiko klaidžioti jis neturėjo.
Ore tvyrojo drėgmė, tad grindinio akmenys buvo šlapi ir slidūs, o gatvelės buvo apgaubtos rūko ir atrodė paslaptingos. Šernas kaip įmanydamas jų vengė ir laikėsi paupiu einančio kelio, vingiuojančio palei Medaus ir Vyno upę ir vedančio į pačią miesto širdį. Jam patiko tvirtai remtis kojomis į žemę, o ne vaikščioti besisupančiu deniu, bet žingsniuodamas vis tiek jautėsi nepatogiai. Šernas jautė, kad visi į jį žiūri, stebeilijasi pro langus ir iš balkonų, lydi žvilgsniais stovėdami tamsiuose tarpduriuose. „Cinamono vėjyje“ jis visus pažinojo. O čia, kur bepasisukdavo, matė vien svetimus žmones. Dar prasčiau Šernas pasijuto pagalvojęs, jog galbūt jį mato kas nors, kas jį pažįsta. Senmiestyje lordą Rendilą Tarlį pažinojo dauguma, bet retas kuris mėgo. Šernas nežinojo, kas būtų buvę blogiau: būti atpažintam kurio nors iš lordo tėvo priešų ar… draugų. Tad pasikėlė apsiausto gobtuvą ir paspartino žingsnį.
Abipus Citadelės vartų aukštai iškilę dunksojo žali sfinksai liūto kūnais, erelio sparnais ir gyvačių uodegomis. Vienas iš jų buvo vyro, kitas — moters veidu. Tuoj už jų stovėjo Raštinė, į kurią Senmiesčio žmonės traukė ieškodami patarnautojų, galinčių surašyti jų testamentus arba perskaityti gautus laiškus. Atvirose būdelėse nuobodžiaudami sėdėjo keli raštininkai, laukiantys klientų. Kitose būdelėse buvo prekiaujama knygomis. Šernas stabtelėjo prie tos, kurioje buvo pardavinėjami žemėlapiai, ir pasižiūrėjo į pieštą Citadelės planą, — mat norėjo rasti trumpiausią kelią į Senešalo dvarą.
Prie statulos, vaizduojančios karalių Deironą Pirmąjį, raitą ant didžiulio akmeninio žirgo, pakėlusį virš galvos kalaviją ir nukreipusį jo smaigalį link Dorno, takas šakojosi. Ant Jaunojo Drakono galvos tupėjo žuvėdra, o ant kalavijo ašmenų — dar dvi. Šernas pasirinko kairę, paupiu einančią atšaką.
Ašaringojoje prieplaukoje jis pamatė du patarnautojus, padedančius seniui įlipti į laivą ir išlydinčius jį į trumpą kelionę iki Kruvinosios salos. Paskui jį įlipo jauna motina, nešina klykiančiu kūdikiu, ne kažin kiek vyresniu už Džilės berniuką. Po prieplauka kažkokio virėjo padėjėjai braidė po seklumas rinkdami varles. Pro jį link septos nuskuodė būrelis raudonskruosčių novicijų. Man reikėjo atvykti čia, kai buvau toks jaunas, kaip dabar jie, pagalvojo Šernas. Jei būčiau pabėgęs išpūtęs ir pasivadinęs svetimu vardu, galbūt man būtų pavykę pasislėpti tarp kitų novicijų. O tėvas būtų galėjęs apsimesti, jogDikonas — vienintelis jo sūnus. Abejoju, ar jis būtų varginęsis manęs ieškoti, nebent sprukdamas būčiau nušvilpęs mulą, kad turėčiau kuo joti. Tada jis būtų mane radęs, bet tik tam, kad susigrąžintų gyvulį.
Priešais Senešalo dvarą žyniai mokė deramo elgesio vyresnįjį novicijų.
— Vogti iš virtuvės maistą… — aiškino vienas žynys patarnautojams, pasiruošusiems apmėtyti nusižengėlį supuvusiomis daržovėmis. Jie visi smalsiai nužvelgė pro šalį einantį Šerną ir jam už nugaros tarsi burė besiplaikstantį juodą apsiaustą.
Pravėręs duris, jis įžengė į menę akmeninėmis grindimis ir aukštais skliautiniais langais. Kitame menės gale ant pakylos sėdėjo vyras nuovargio paženklintu veidu, plunksna kažką skrebendamas didelėje knygoje. Nors jis vilkėjo meisterio drabužį, ant kaklo grandinės neturėjo. Šernas krenkštelėjo.
— Labas rytas…
Vyras pakėlė akis ir tai, ką pamatė, rodos, jam nepatiko.
— Nuo tavęs trenkia novicijumi.
— Tikiuosi netrukus juo tapti. — Šernas išsitraukė Jono Snou duotus laiškus. — Kartu su meisteriu Eimonu vykome čia nuo Sienos, bet jis pakeliui mirė. Jei galėčiau pasikalbėti su senešalu…
— Kuo tu vardu?
— Semvelis. Semvelis Tarlis.
Vyras įrašė vardą į didžiąją knygą ir plunksna mostelėjo į suolą prie sienos.
— Sėskis. Kai ateis laikas, būsi pakviestas.
Šernas įsitaisė ant suolo.
Lankytojai ateidavo ir išeidavo. Vieni tik kai ką pranešdavo; kiti pasikalbėdavo su vyru ant pakylos ir jiems būdavo leidžiama eiti pro raštininkui už nugaros esančias duris bei lipti stačiais vingiuotais laiptais; treti sėdosi ant suolų šalia Šerno ir laukė, kol bus ištartas jų vardas. Keli iš tų, kurie buvo pakviesti, atėjo vėliau už Šerną, jis tuo buvo beveik tikras. Taip nutikus ketvirtą ar penktą kartą, jis atsistojo ir vėl perėjo menę.
— Ar ilgai dar turėsiu laukti?
— Senešalas — svarbus žmogus.
— Atkeliavau net nuo Sienos.
— Vadinasi, tau nebus sunku žengti dar kelis žingsnius. — Raštininkas mostelėjo plunksna. — Iki ano suolo po langu.
Šėmas grįžo prie suolo. Praėjo dar valanda. Kiti ateidavo, šnektelėdavo su vyru ant pakylos, kelias minutes palaukdavo ir būdavo pakviečiami eiti toliau. Per tą laiką durų sargas į Šerną nė nepažvelgė. Vakarėjant rūkas lauke sutirštėjo ir pro langus įkypai krito blausūs saulės spinduliai. Šernas nuobodžiaudamas ėmė žiūrėti į šviesos pluoštų apšviestas dulkes. Jis nusižiovavo kartą, paskui antrą. Pasikrapštė ant delno trūkusią pūslę, paskui atlošė galvą ir užsimerkė.
Ir, matyt, užsnūdo. Atitoko tik raštininkui garsiai ištarus kažkieno vardą. Šernas pašoko nuo suolo, bet, supratęs, jog kviečiamas ne jis, vėl atsisėdo.
— Turi įsprausti Lorkasui į delną monetą, kitaip lauksi čia tris dienas, — pasakė kažkas jam už nugaros. — Ko Nakties sargybos broliui prireikė Citadelėje?
Šerną užkalbinęs vaikinas buvo lieknas, gležnas, jaunas ir gražus, mūvėjo elnenos kelnes ir dulsvai žalsvą liemenę, nusagstytą geležinėmis smeigėmis. Jo kūno oda buvo šviesiai rudos, alaus spalvos, akys didelės, juodos, o vešlūs, juodi ir garbanoti plaukai viršugalvyje jau ėmę slinkti.
— Lordas vadas atstato apleistas pilis, — paaiškino Šernas. — Mums reikia daugiau meisterių, kad prižiūrėtų varnus… Sakai, turėčiau jam įsprausti į delną monetą?
— Užteks ir grašio. Už sidabrinį elnią Lorkasas užneš tave pas senešalą pasisodinęs ant nugaros. Jis jau penkias dešimtis metų dirba čia patarnautoju. Ir nekenčia novicijų, ypač — kilmingų novicijų.