— Iš kur žinai, kad aš kilmingas?
— O iš kur tu žinai, kad aš — pusiau dornietis? — paklausė vaikinas šypsodamasis, tyliai tęsdamas žodžius, kaip įprasta dorniečiui.
Šernas ėmė raustis kišenėse ieškodamas monetos.
— Ar tu novicijus?
— Patarnautojas. Alerasas, dar vadinamas Sfinksu.
Išgirdęs šį vardą, Šernas krūptelėjo.
— Sfinksas — ne mįslė, o jos minėjas, — leptelėjo jis. — Gal žinai, ką tai reiškia?
— Ne. Ar tai — mįslė?
— Gaila, bet ir pats nežinau. Aš Semvelis Tarlis. Šernas.
— Malonu susipažinti. O kokiu reikalu Semvelis Tarlis atvyko pas didįjį meisterį Teobaldą?
— Ar jis — senešalas? — sutrikęs paklausė Šernas. — Meisteris Eimonas sakė, kad jo vardas Norenas…
— Šis jau antras, išrinktas po Noreno. Mat kiekvienais metais renkamas naujas senešalas. Šias pareigas jie leidžia užimti kuriam nors iš didžiųjų meisterių, o senešalu išrinktas meisteris į šį postą žiūri kaip į lengvą užduotį, leidžiančią atsipūsti nuo tiesioginio darbo. Šiais metais juodą akmenėlį ištraukė didysis meisteris Valgreivas, bet jis, rodos, jau visai nukvakęs, tad Teobaldas tiesiog pasisiūlė pabūti senešalu vietoj jo. Teobaldas storžievis, bet geras žmogus. O tu… užsiminei apie meisterį Eimoną?
— Na taip.
— Apie Eimoną Targarieną?
— Kadaise toks buvo jo vardas. Bet dauguma žmonių jį vadino meisteriu Eimonu. Mums keliaujant į pietus, jis mirė. Iš kur apie jį žinai?
— Kaipgi nežinosi? Jis buvo ne tik seniausias iš visų meisterių. Jis buvo seniausias žmogus Vesterose ir istorinių įvykių matė daugiau, nei didysis meisteris Perestanas aprašė savo knygose. Jis būtų galėjęs labai daug mums papasakoti apie savo tėvo ir dėdės valdymą. Ar žinai, kiek jam buvo metų?
— Šimtas dveji.
— Ką jis, tokio garbingo amžiaus, veikė jūroje?
Paklaustas Šernas kelias akimirkas patylėjo dvejodamas, ką turėtų atskleisti, o ką nutylėti. Sfinksas — ne mįslė, o jos minėjas. Ar meisteris Eimonas galėjo turėti omenyje šį Sfinksą? Tai atrodė neįtikėtina.
— Lordas vadas Snou išsiuntė jį, kad išgelbėtų jam gyvybę, — pasverdamas kiekvieną žodį, ėmė pasakoti Šernas.
Jis nenoriai kalbėjo apie karalių Stanį ir Melisandrą iš Ašajaus, ketindamas nieko daugiau nesakyti, bet žodis po žodžio įsišneko ir nė pats nepajuto, kaip papasakojo apie Mensą Plėšiką ir jo tyržmogius, apie karališkąjį kraują ir drakonus, o galų gale išklojo Viską ir apie numirėlius Pirmųjų Žmonių Kumštyje, apie Kitą, raitą ant kritusio arklio, apie Senojo Lokio nužudymą Krasterio pilyje, apie Džilę ir jųdviejų kovą, apie Vaiduoklių mišką ir Mažąjį Polą, apie Šaltarankį, varnus, apie tai, kaip Jonas tapo lordu vadu, apie „Juodąjį strazdą“, Dareoną, Bravosą, Kvarte Ksondo matytus drakonus, apie „Cinamono vėją“ ir apie viską, ką prieš mirtį pašnabždėjo meisteris Eimonas. Jis neužsiminė tik apie paslaptis, kurias buvo prisiekęs saugoti: apie Braną Starką ir jo bendrakeleivius ir apie Jono Snou sukeistus kūdikius.
— Dabar vienintelė viltis — Daneiris, — baigdamas pasakė jis. — Eimonas sakė, kad Citadelė turi tuoj pat nusiųsti jai meisterį ir, kol dar nevėlu, parsigabenti ją namo, į Vesterosą.
Alerasas jo įdėmiai klausėsi. Kartais sumirksėdavo, bet nei juokėsi, nei pertraukinėjo. Šernui nutilus, Alerasas laiba rusva ranka švelniai palietė jam dilbį ir tarė:
— Pasitaupyk savo grašį, Šernai. Teobaldas nepatikės nė puse to, ką ketini jam pasakyti, bet yra meisterių, kurie galbūt patikės. Gal eitum su manimi?
— Kur?
— Pasikalbėti su didžiuoju meisteriu.
„Turi jiems pasakyti, Šernai, — liepė meisteris Eimonas. — Turi viską papasakoti didiesiems meisteriams.“
— Gerai. — Nešinas moneta, pas senešalą jis galėjo grįžti ir rytoj. — Ar toli teks eiti?
— Netoli. Į Varnų salą.
Varnų salai pasiekti valties jiems neprireikė; salą su rytine pakrante jungė medinis ir toli gražu ne naujas pakeliamasis tiltas.
— Paukštidė — seniausias Citadelės pastatas, — jiedviem žingsniuojant virš lėtai tekančių Medaus ir Vyno upės vandenų, pasakė Alerasas. — Legenda byloja, kad Didvyrių amžiuje tai buvo pilis lordo pirato, kuris ten sėdėjo ir plėšė upe žemyn plaukiančius laivus.
Šernas matė, kad pastatas apsamanojęs, apaugęs vynuogienojais, o ant dantytų apsauginių sienų vaikštinėja ne lankininkai, o varnai. Niekas neprisiminė, kada paskutinį kartą tas tiltas buvo pakeltas.
Pilyje buvo vėsu ir tvyrojo prieblanda. Kieme plačiai išsišakojęs ošė didžiulis burtmedis, augęs čia jau tais laikais, kai buvo pastatyta pilis. Jo kamiene išdrožinėtas veidas taip pat buvo apaugęs skaisčiai raudonomis samanomis, nukarusiomis nuo blyškių medžio šakų. Pusė šakų atrodė nudžiūvusios, bet kitur šlamėjo raudoni lapai ir būtent ant gyvųjų šakų mėgo tupėti varnai. Ant medžio jų buvo daugybė, o dar daugiau buvo sutūpę aukštai ant skliautuotų langų, kurių eilė juosė visą kiemą. Žemė buvo marga nuo jų išmatų. Jiedviem einant per kiemą, vienas varnas praplasnojo virš galvų, o kiti kranksėdami garsiai šnekėjosi.
— Didysis meisteris Valgreivas įsikūręs vakariniame bokšte, po baltąja paukštidė, — pasakė Šernui Alerasas. — Balti ir juodi varnai pešasi kaip dorniečiai ir pasienio žemių gyventojai, tad jie paukščius laiko atskirtus.
— Ar didysis meisteris Valgreivas supras, ką jam sakau? — abejodamas paklausė Šernas. — Sakei, kad jam aptemęs protas.
— Kai kuriomis dienomis jis nieko nesupranta, o kartais jo sąmonė prašviesėja, — paaiškino Alerasas, — bet tu susitiksi ne su Valgreivu.
Jis atidarė duris į šiaurinį bokštą ir ėmė lipti laiptais. Šernas klūpčiodamas nusekė jam iš paskos. Iš viršaus sklido murmesiai ir purpimas, o kartais jo ausis pasiekdavo piktas riktelėjimas, — mat varnai piktinosi, kad juos pažadino.
Laiptų viršuje prie ąžuolinių geležimi kaustytų durų sėdėjo šviesiaplaukis, išblyškęs, maždaug Šerno amžiaus jaunuolis, dešine akimi atidžiai stebeilydamasis į žvakės liepsną. Kairę buvo uždengusios kelios sruogos šviesių, gelsvai pilkšvų plaukų.
— Ką mėgini įžiūrėti? — paklausė jo Alerasas. — Savo likimą? O gal mirtį?
Šviesiaplaukis jaunuolis mirksėdamas nusisuko nuo žvakės.
— Nuogas moteris, — pasakė, — O kas čia toks?
— Semvelis. Būsimas novicijus. Atėjo pasimatyti su Magu.
— Citadelėje viskas ne taip, kaip anksčiau, — nusiskundė šviesiaplaukis. — Dabar jie priima bet ką. Ir tamsiaveidžius šunis, ir dorniečius, ir kiauliaganius, ir luošius, ir bepročius, o dabar — dar ir banginį juodais drabužiais. O aš maniau, kad leviatanai — pilki.
Ant vieno peties jis buvo užsimetęs žaliomis ir auksinėmis juostomis išmargintą apsiaustą su gobtuvu. Vaikinas buvo labai gražus, bet jo žvilgsnis atrodė gudrus, o burna liudijo esant jį piktą.
Šernas jį pažino.
— Leo Taireli… — Ištaręs šį vardą, Šernas vėl pasijuto kaip septynerių metų berniukas, kuris tuoj prisišlapins kelnes. — Aš Šernas iš Rago Kalvos. Lordo Rendilo Tarlio sūnus.
— Šit kaip? — Leo dar kartą atidžiai jį nužvelgė. — Gal ir nemeluoji. Tavo tėvas mums sakė, kad tu miręs. O gal jis tik norėjo, kad būtum miręs? — Leo plačiai išsišiepė. — Ar tu vis dar bailys?