— Ne, — pamelavo Šernas. Mat taip jam buvo įsakęs Jonas. — Nusidanginau už Sienos ir koviausi mūšiuose. Dabar mane vadina Šernu Žudiku.
Šernas ir pats nesuprato, kodėl taip pasakė. Žodžiai patys išsprūdo.
Leo nusijuokė, bet, jam nespėjus atsakyti, durys už nugaros prasivėrė.
— Įeik, Žudike, — sududeno tarpduryje sustojęs vyras. — Ir tu, Sfinkse. Vikriau.
— Šernai, — pasakė Alerasas, — tai didysis meisteris Marvinas.
Marvino kaklas buvo storas kaip buliaus ir ant jo kabojo iš įvairaus metalo nukaldinta grandinė. Jei ne ji, šis vyras būtų buvęs panašesnis į prieplaukos vagį, o ne į meisterį. Jo galva, palyginti su kūnu, buvo per didelė, palinkusi į priekį, atsikišusi, o smakras labai stambus, — žodžiu, jis atrodė taip, tarsi ketintų kam nors nusukti sprandą. Nors buvo neaukštas ir kresnas, jo krūtinė ir pečiai buvo platūs, pilvas kietas ir atsikišęs, suveržtas raišteliais odinukės, kurią jis vilkėjo vietoj dukslaus meisterio apdaro. Jam iš ausų ir šnervių kyšojo šiurkštūs žili plaukai. Jo kakta buvo iškili, nosis ne kartą lūžusi, o dantis raudonomis dėmėmis išmarginę rūgštlapiai. Be to, tokių stambių rankų kaip jo Šernas nebuvo matęs.
Šernui dvejojant, viena iš tų rankų čiupo jį už žasto ir trūktelėjusi įsitempė pro duris. Šernas atsidūrė didelėje ir apvalioje menėje. Visur buvo prikrauta knygų ir pergamento ritinėlių: jais buvo užversti stalai, o ant grindų sukrautų knygų stirtos siekė keturias pėdas. Akmeninės sienos buvo nukabinėtos išblukusiais gobelenais ir apiplyšusiais žemėlapiais. Židinyje, po variniu katiliuku, kūrenosi ugnis. Tai, kas jame virė, rodos, prisvilo. Be šio židinio, vienintelis šviesos šaltinis buvo menės viduryje pastatyta aukšta juoda žvakė.
Jos liepsna buvo nemaloniai ryški. Kažkokia keista. Ji nevirptelėjo net tuomet, kai didysis meisteris Marvinas taip smarkiai užtrenkė duris, kad vėjo gūsis nupūtė nuo gretimo stalo dokumentus. Be to, ši liepsna keistai keitė spalvas. Balta atrodė akinanti kaip ką tik iškritęs sniegas, geltona — kaip auksas, raudona — kaip ugnis, o šešėliai buvo juodi, tarsi pasaulyje atsiradusios skylės. Šernas nejučia įsistebeilijo į tą žvakę. Ji buvo trijų pėdų aukščio, laiba kaip kalavijo ašmenys, išvagota, susukta, blizgi ir juoda.
— Ar tai…
— …obsidianas? — paklausė už Šerną kitas menėje esantis vyras, išblyškęs, stambus jaunuolis papurtusiu veidu, nuolaidžiais pečiais, putliomis rankomis, arti viena kitos įstatytomis akimis ir su riebalų dėmėmis ant drabužio.
— Vadink jį drakonų stiklu. — Didysis meisteris Marvinas kelias akimirkas nukreipė žvilgsnį į žvakę. — Ji dega, bet netirpsta.
— O kas maitina liepsną? — paklausė Šernas.
— Kas maitina drakono pučiamą ugnį? — Marvinas įsitaisė aukštame krėsle. — Visų Valyrijos burtų ištakos — tai kraujas arba ugnis. Friholdo burtininkai, vos pažvelgę į šias stiklo žvakes, mato, kas vyksta už kalnų, jūrų ir dykumų. Jie gali įsibrauti į žmogaus sapnus ir pasiųsti jam regėjimą, kalbėtis vieni su kitais būdami skirtinguose pasaulio kraštuose ir sėdėdami prie šių žvakių. Kaip manai, ar tai galėtų būti naudinga, Žudike?
— Jei tai įmanoma, tuomet mums nereikėtų varnų.
— Tik po mūšių. — Didysis meisteris atsiplėšė nuo ryšulio vieną rūgštlapį, susikimšo į burną ir ėmė čiaumoti. — Papasakok man viską, ką sakei mūsų dorniečiui Sfinksui. Beveik viską ir taip žinau, bet galbūt kelias smulkmenas būsiu praleidęs…
Didysis meisteris nebuvo iš tų, kurių lengva neklausyti. Kelias akimirkas padvejojęs, Šernas iš naujo viską papasakojo, o Marvinas, Alerasas ir kitas novicijus atidžiai jo klausėsi.
— Meisteris Eimonas manė, kad pranašystė išsipildė Daneiris Targarien asmenyje… jos asmenyje, ne Stanio, ne princo Reigaro ir ne mažojo princo, kurio galva buvo suknežinta į sieną.
— “Gims tarp druskos ir rūko, po kraujuojančia žvaigžde.“ Žinau tą pranašystę. — Marvinas nusisuko ir išspjovė ant grindų rožinių seilių. — Bet ja netikiu. Džorganas iš Senojo Giso kartą rašė, jog pranašystė — kaip klastinga moteris. Ji paima tavo kotą į burną, tu dejuoji iš malonumo ir sakai sau: „Kaip puiku, kaip nuostabu, kaip gera…“ — o tada ji grybšteli dantimis ir tavo dejonės virsta riksmu. Džorganas tvirtino, kad tokia ir pranašystės esmė. Pranašystė visuomet nukąs tau kotą. — Jis patylėjo, pakramtė rūgštlapį. — Ir vis dėlto…
Alerasas žingtelėjo prie Šerno.
— Jei būtų turėjęs sveikatos, Eimonas būtų pas ją keliavęs. Jis norėjo, kad nusiųstume pas Daneiris meisterį, kuris jai patartų, ją gintų ir saugiai parlydėtų namo.
— Šit kaip? — gūžtelėjo didysis meisteris Marvinas. — Gal ir gerai, kad jis mirė nepasiekęs Senmiesčio. Kitaip pilkosioms avims būtų tekę jį nužudyti, o mūsų brangiesiems meisteriams grąžyti savo suvytusias rankas.
— Nužudyti? — Šernas apstulbo. — Kodėl?
— Jei pasakysiu kodėl, jiems tikriausiai teks nužudyti ir tave. — Marvinas bjauriai išsiviepė, o jam tarp dantų buvo matyti besisunkiančios rūgštlapio sultys. — Kaip manai, kas praeitą kartą išžudė visus drakonus? Narsūs, kalavijais ginkluoti drakonų žudikai? — Jis nusispjovė. — Citadelėje kuriamame pasaulyje nėra vietos nei burtams, nei pranašystėms, nei stiklinėms žvakėms, o juo labiau drakonams. Pamąstyk, kodėl Eimonui Targarienui buvo leista tuščiai iššvaistyti gyvenimą prie Sienos, nors jis tikrai galėjo tapti didžiuoju meisteriu? Dėl jo kraujo, štai kodėl. Jis buvo nepatikimas. Kaip ir aš.
— Ką dabar darysi? — paklausė Alerasas Sfinksas.
— Keliausiu į Vergų įlanką ir užimsiu Ėimono vietą. Burinis laivas, atplukdęs Žudiką, puikiausiai tiks ir man. Neabejoju, kad pilkosios avys, įsodinusios į galerą, pasiųs savo žmogų. Bet, jei vėjai bus palankūs, aš nuvyksiu pas ją pirmas. — Marvinas vėl žvilgtelėjo į Šerną ir suraukė antakius. — O tu… turi likti čia ir nusikaldinti grandinę. Ir, tavimi dėtas, paskubėčiau. Netrukus ateis laikas, kai tavęs reikės prie Sienos. — Tada jis kreipėsi į novicijų papurtusiu veidu. — Parūpink Žudikui sausą celę. Jis ten nakvos ir padės tau prižiūrėti varnus.
— B-bet… — sumikčiojo Šernas, — kiti didieji meisteriai… senešalas… ką man jiems pasakyti?
— Pasakyk, kad jie geri ir išmintingi. Dar pasakyk, kad Eimonas liepė tau atsiduoti jų valiai. Pasakyk jiems, kad visada svajojai, jog vieną gražią dieną tau bus leista pasikabinti ant kaklo grandinę ir tarnauti aukštesniam gėriui, pasakyk, kad tarnystė — didžiausia garbė, o klusnumas — didžiausia dorybė. Tik neprasižiok apie pranašystes arba drakonus, nebent nori, kad jie tau užnuodytų košę. — Marvinas nusikabino nuo vagio šalia durų kabantį suteptą odinį apsiaustą ir apsivilkęs stropiai jį susisiautę. — Sfinkse, rūpinkis juo.
— Gerai, — linktelėjo Alerasas, bet didysis meisteris jau buvo išėjęs. Jie išgirdo jį batais kaukšintį laiptais.
— Kur jis išėjo? — suglumęs paklausė Šernas.
— Į prieplauką. Magas ne iš tų, kurie gaišta laiką. — Alerasas šyptelėjo. — Man apie tave buvo pranešta. Susitikome ne atsitiktinai, Šernai. Magas nusiuntė mane tavęs atvesti, kol dar nepasikalbėjai su Teobaldu. Jis žinojo, kad atvyksi.
— Iš kur?
Alerasas galva mostelėjo į stiklinę žvakę.
Kelias akimirkas Šėmas stebeilijosi į keistą blyškią liepsną, o paskui sumirksėjo ir nusisuko. Už lango tirštėjo sutemos.
— Vakariniame bokšte, tiesiai po maniške, yra tuščia miegamoji celė, iš kurios laiptai veda į Valgreivo kambarius, — pasakė jaunuolis papurtusiu veidu. — Jei paukščių kranksėjimas tau netrukdo, gali apsigyventi joje. Pro jos langą atsiveria puikus vaizdas į Medaus ir Vyno upę. Ar tiks?