— Mano ledi motina siunčia užuojautą, tavo malonybe, — burbtelėjo Falisė. — Besilaukiančiai Lolisei teko gultis į lovą ir ji jautė pareigą pasilikti su dukra. Ji meldžia atleidimo ir prašo paklausti… Iš visų vyrų labiausiai ji žavėjosi tavo tėvu. Jei mano seseriai gimtų berniukas, ji nori, kad pavadintume jį Taivinu, jei tik… jei tik pritarsi.
Sersėja priblokšta į ją įsistebeilijo.
— Tavo kvaiša sesuo leidosi, kad ją prievartautų pusė Karaliaus Uosto vyrų, o dabar Tanda ketina pagerbti tą benkartą pavadinusi jį mano tėvo vardu? Nemanau, kad pritarsiu.
Falisė krūptelėjo lyg gavusi antausį, bet jos vyras tik persibraukė nykščiu vešlius šviesius ūsus.
— Aš ledi Tandai taip ir sakiau. Prisiekiu, Lolisės pavainikiui parinksime hm… tinkamesnį vardą.
— Taip ir padarykite.
Sersėja prasibrovė pro juos ir nuėjo. Ji matė, kad Tomenas pateko į Mardžerės Tairel ir jos senelės nagus. Erškėčių karalienė buvo tokio mažo ūgio, kad iš pradžių Sersėja palaikė ją vaiku. Tačiau, nespėjusi išvaduoti sūnaus iš rožių, minioje ji akis į akį susidūrė su savo dėde. Karalienei priminus, kad vėliau laukia jo ateinant, seras Kevanas tik linktelėjo ir paprašė leidimo eiti. Bet Lanselis vis dar stoviniavo, nors atrodė taip, tarsi viena koja būtų kape. Tik… ar jis lipa į kapą, ar ropščiasi iš jo?
Sersėja prisivertė nusišypsoti.
— Lanseli, malonu matyti tave atgavusį jėgas. Meisteris Balabaras pranešdavo mums apie tave tokių baisių naujienų, kad baiminomės dėl tavo gyvybės. Bet maniau, kad jau būsi pakeliui į Darį, ketindamas imtis lordo pareigų…
Po Juodųjų Vandenų mūšio tėvas, atsidėkodamas savo broliui Kevanui, pakėlė Lanselį į lordus.
— Kol kas dar nevykstu. Mano pilyje šeimininkauja bastūnai. — Jos pusbrolio balsas buvo toks pat apgailėtinas, kaip ir pūkeliai ant viršutinės lūpos. Nors Lanselis pražilo, jo ūseliai liko gelsvai rusvi. Kai ją užgulęs vaikinas pūtuodamas klusniai darbuodavosi, Sersėja dažnai į juos žiūrėdavo. Tie ūsai jam ant lūpos atrodo tarsi purvo dėmė. Ji grasindavo, kad pasispjaudys pirštus ir juos nukrapštys. — Tėvas sako, kad upių kraštams reikia tvirtos rankos.
Gaila, kad tos žemės atiteks tau, norėjo pasakyti Sersėja, bet nusišypsojusi tarė:
— Be to, netrukus turi vesti.
Sulysęs jaunojo riterio veidas staiga apniuko.
— Frėjų merginą, ir ne paties išsirinktą. Ji net nėra nekalta mergelė. Ji — Darių kraujo turinti našlė. Tėvas sako, kad taip man bus lengviau valdyti valstiečius, bet visi valstiečiai žuvę. — Lanselis palietė jai ranką. — Tai žiauru, Sersėja. Tavo malonybė žino, kad myliu…
— … Lanisterių giminę, — pabaigė ji Lanselio mintį. — Niekas tuo neabejoja, Lanseli. Tegul žmona pagimdo tau stiprių sūnų. — Tik geriau nesutik, kad vestuves savo pilyje keltų jos lordas tėvas. — Žinau, kad Daryje atliksi daug kilnių žygdarbių.
Akivaizdžiai nusiminęs, Lanselis linktelėjo.
— Kai atrodė, jog galiu mirti, tėvas atvedė aukštąjį septoną, kad už mane pasimelstų. Jis geras žmogus. — Jos pusbrolio akyse sužibo ašaros, tai buvo vaiko akys seno žmogaus veide. — Jis sako, jog Motina pagailėjo manęs ir išsaugojo kažkokiam šventam tikslui, kad galėčiau išpirkti savo nuodėmes.
Sersėja pasvarstė, kaip jis galėtų išpirkti tai, jog nusidėjo su ja lovoje. Pakelti jį į riterius buvo didelė klaida, bet sugulti su juo — dar didesnė. Lanselis buvo silpnas kaip nendrės stiebas, be to, jai visai nepatiko neseniai atsiradęs pusbrolio dievobaimingumas; jis buvo daug įdomesnis, kai mėgino elgtis kaip Džeimis. Ką šis verkšlenantis kvailys papasakojo aukštajam septonui? Ir ką pasakys savo žmonelei iš Frėjų giminės, kai jiedu, gaubiami tamsos, gulės lovoje? Jei Lanselis išpliurptų sugulęs su Sersėja, — ką gi, ji tai ištvers. Kalbėdami apie moteris, vyrai visada meluoja; ji atšaus, kad tai — vien tuščios nepatyrusio ir dėl jos grožio galvą pametusio jaunuolio pagyros. Bet jei ims pliurpti apie Robertą ir stiprų vyną…
— Geriausia atgaila yra malda, — tarė jam Sersėja. — Tyli malda.
Taip pasakiusi, ji leido Lanseliui apmąstyti šiuos žodžius ir pasiruošė susitikti su Tairelių būriu.
Mardžerė apkabino ją kaip seserį ir karalienei tai pasirodė pernelyg įžūlu, bet dabar ne metas merginai priekaištauti. Ledi Eiliri ir Mardžerės pusseserės tik pabučiavo jai ranką. Besilaukianti ledi Greisford paprašė karalienės sutikimo pavadinti kūdikį Taivinu, jei gims berniukas, arba Lana, jei gims mergaitė. Dar vienas? — vos neburbtelėjo Sersėja. Tuoj karalystėje gyvens vien Taivinai. Su apsimestiniu susižavėjimu ji kaip įmanydama maloningiau patenkino šį prašymą.
Tačiau niekas Sersėjos taip nepamalonino, kaip ledi Meriveter.
— Tavo malonybe, — tarė ji aistringai, kaip įprasta myriečiams, — pasiunčiau žinią savo draugams anapus Siaurosios jūros ir paprašiau, kad tuoj pat suimtų Kipšą, jei bjaurus jo veidas kartais šmėstelėtų kuriame nors iš devynių laisvųjų miestų.
— Ar daug turi bičiulių kitame Siaurosios jūros krante?
— Myre daug. Taip pat ir Lyse, ir Tirošyje. Tai įtakingi vyrai. — Sersėja nesunkiai ja patikėjo. Ši myrietė buvo pernelyg jau graži: ilgakojė, stambiakrūtė, glotnia rusva oda, putliomis lūpomis, didelėmis tamsiomis akimis ir vešliais juodais plaukais, kurie visuomet atrodydavo taip, tarsi ji ką tik būtų atsikėlusi iš lovos. Ji net kvepia nuodėme kaip koks egzotiškas lotosas. — Mudu su lordu Meriveteriu nieko taip netrokštame, kaip tarnauti tavo malonybei ir mažajam karaliui, — įsiteikdama sumurkė ji ir pervėrė Sersėją reikšmingu žvilgsniu.
Ji ambicinga, o jos lordas išdidus, bet neturtingas.
— Mums dar reikės pasišnekėti, miledi. Tavo vardas Tena, ar ne? Esi labai maloni. Žinau, kad būsime geros draugės.
O tada prie Sersėjos priskreto Haigardeno lordas.
Meisas Tairelis už Sersėją buvo vyresnis ne daugiau kaip dešimčia metų, bet karalienė laikė jį ne savo, o tėvo amžiaus žmogumi. Ūgiu jis neprilygo lordui Taivinui, bet šiaip buvo stambesnis, plačia krūtine ir pastaruoju metu užsiaugintu didžiuliu pilvu. Lordo Tairelio plaukai buvo kaštoniniai, tačiau barzdoje galėjai matyti nemažai baltų ir žilų šerių. Jo veidas dažnai būdavo įraudęs.
— Lordas Taivinas buvo didis, neprilygstamas vyras, — pabučiavęs Sersėją į abu skruostus, sunkiai rinkdamas žodžius pareiškė jis. — Bijau, jog tokio žmogaus kaip jis daugiau niekada nematysime.
Jau žiūri į tokį žmogų kaip jis, kvaily, pagalvojo Sersėją. Tau prieš akis stovi jo duktė. Bet Tairelių ir Haigardeno kariuomenės jai reikėjo, kad Tomenas išlaikytų sostą, tad karalienė tepasakė:
— Mums visiems labai jo trūks.
Tairelis uždėjo ranką Sersėjai ant peties.
— Visiškai aišku, kad nė vienas iš mūsų nevertas dėvėti lordo Taivino šarvų. Ir vis dėlto gyvenimas eina sava vaga ir karalystę reikia valdyti. Jei šią sunkią valandą kuo nors galėčiau pasitarnauti, tavo malonybei reikia tik pasakyti…
Jei nori tapti karaliaus ranka, milorde, turėk drąsos taip ir pasakyti. Karalienė nusišypsojo. Tegul šneka apie tai, kiek tik nori.