— Tikriausiai milordas reikalingas Žemupyje…
— Ten puikiausiai tvarkosi mano sūnus Vilas, — apsimetęs, kad nesuprato akivaizdžios užuominos, atsakė lordas Tairelis. — Jam sužeista koja, bet išminties tikrai netrūksta. O Garlanui netrukus atiteks Braitvoterio pilis. Jiedviem valdant Žemupys bus tikrai gerose rankose, jei manęs kartais prireiktų kur nors kitur. Lordas Taivinas dažnai sakydavo, jog karalystę valdyti vra svarbiausia. Ir man labai malonu pranešti tavo malonybei su valdymu susijusią gerą naujieną. Mano dėdė Gartas sutiko tapti iždininku, kaip tavo lordas tėvas ir norėjo. Dabar jis keliauja į Senmiestį ir ketina sėsti į laivą. Jis atvyksta drauge su savo sūnumis. Lordas Taivinas užsiminė, kad ras vietos ir jiems. Galbūt miesto sargyboje.
Karalienės šypseną sukaustė toks ledas, kad jai net dantys barkštelėjo. Gartas Apkūnusis mažojoje taryboje ir du jo nesantuokiniai sūnūs tarp auksinių apsiaustų… Ar Taireliai mano, kad atiduosiu jiems karalystę padėjusi ant paauksuotos lėkštės? Susidūrus su tokiu įžūlumu, Sersėjai net kvapą užgniaužė.
— Man, o dar anksčiau mano tėvui Gartas puikiai tarnavo kaip lordas senešalas, — kalbėjo Tairelis. — Patikėk, Mažasis Pirštas iš tolo suuosdavo auksą, bet Gartas…
— Milorde, — neleido jam baigti minties Sersėja, — bijau, kad įvyko šioks toks nesusipratimas. Aš jau paprašiau lordo Džailso Rosbio, kad taptų naujuoju iždininku, ir jis maloniai sutiko.
Meisas įsistebeilijo į ją.
— Rosbis? Tas… kosėtojas? Bet… dėl to jau buvo sutarta, tavo malonybe. Gartas jau pakeliui į Senmiestį.
— Bus geriau, jei išsiusi varną pas lordą Haitauerį ir paprašysi jo pasirūpinti, kad tavo dėdė neįliptų į laivą. Tuščiai plaukti audringa rudens jūra Gartui tikrai nepatiks. — Ir Sersėja maloniai nusišypsojo.
Storas Tairelio sprandas paraudo.
— Bet… tavo lordas tėvas mane patikino… — užsikirsdamas ėmė aiškinti jis.
Tada šalia išdygo jo motina ir įsikibo sūnui į parankę.
— Rodos, lordas Taivinas savo planų mūsų regentei neatskleisdavo ir puikiai suprantu, kodėl. Vis dėlto dabar nėra prasmės jos malonybės užgaulioti. Ji teisi, turi parašyti lordui Leitonui, kol Gartas dar neįlipo į laivą. Pats žinai, kad jūroje jį pykins ir jis dar labiau gadins orą. — Olena nusišypsojo Sersėjai savo bedantę burna. — Tavo tarybos menė bus kvapnesnė, jei ten sėdės lordas Džailsas, nors, drįsčiau pareikšti, kad kosčiojimas blaškytų mano dėmesį. Mes visi dieviname mieląjį senąjį dėdę Gartą, bet tam vyrui nuolat pučia vidurius ir to negalima paneigti. Negaliu pakęsti smarvės. — Ledi Olena susiraukė ir raukšlėtas jos veidas dar labiau susiraukšlėjo. — Tiesą sakant, ir šventojoje septoje užuodžiau kažką nemalonaus. Gal ir tu užuodei?
— Ne, — ramiai atrėžė Sersėja. — Sakai, ten tvyrojo kažkoks kvapas?
— Tiksliau sakant, dvokas.
— Tikriausiai pasiilgsti savo rudenį žydinčių rožių. Per ilgai tave čia laikėme.
Sersėja troško kuo greičiau atsikratyti ledi Olenos draugijos. Lordas Tairelis, be abejo, būtų pasiuntęs geroką būrį riterių, kad jie saugiai parlydėtų motiną namo, o kuo mažiau Tairelių kalavijų būtų likę mieste, tuo ramiau karalienė būtų miegojusi.
— Neslėpsiu, ilgiuosi Haigardeno aromatų, — tarė senoji ledi, — bet, žinoma, negaliu išvykti, kol nepamatysiu savo mielosios Mardžerės ištekėjusios už tavo brangiojo mažojo Tomeno.
— Ir aš nekantriai laukiu vestuvių, — įsiterpė Tairelis. — Mudu su lordu Taivinu kaip tik tarėmės dėl jų datos. Gal galėtume tą pokalbį pratęsti, tavo malonybe…
— Netrukus.
— Gerai, netrukus, — šniurkštelėjusi nosimi linktelėjo ledi Olena. — O dabar eime, Meisai, tegul jos malonybė toliau… gedi.
Neilgai gyvensi* sene, mintyse įspėjo Sersėja, Erškėčių karalienei tipenant tarp dviejų augalotų sargybinių, septynių pėdų ūgio dvynių, kuriuos ji vadino Kairiu ir Dešiniu. Pažiūrėsime, kuo kvepės tavo lavonas. Buvo aišku, kad senė bent dukart gudresnė už savo lordą sūnų.
Išgelbėjusi sūnų nuo Mardžerės ir jos pusseserių, karalienė pasuko prie durų. Lietus pagaliau liovėsi. Rudens oras buvo gaivus ir maloniai kvepėjo. Tomenas nusiėmė karūną.
— Užsidėk, — liepė jam Sersėja.
— Man nuo jos maudžia kaklą, — pasakė berniukas, bet padarė kaip lieptas. — Ar greit turėsiu vesti? Mardžerė sako, kad, vos tik susituoksime, galėsime vykti į Haigardeną.
— Į Haigardeną tu nevyksi, bet į pilį gali grįžti raitas. — Sersėja pamojo serui Merinui Trentui prieiti. — Atvesk jo malonybei žirgą ir paklausk lordo Džailso, ar pagerbtų mane ir grįžtų į pilį mano neštuvuose.
Viskas sukosi greičiau, nei ji tikėjosi; nebuvo galima gaišti nė akimirkos.
Tomenas buvo laimingas, kad galės joti, o lordas Džailsas, žinoma, mielai priėmė kvietimą, nors… kai Sersėja pasiūlė jam tapti iždininku, taip smarkiai užsikosėjo, jog karalienė išsigando, kad jis nenumirtų tiesiog neštuvuose. Tačiau Motina buvo gailestinga ir, šiaip taip atsigavęs, Džailsas pagaliau sutiko ir net ėmė kosčioti vardus vyrų, kuriuos norėtų pakeisti, — tai buvo dar Mažojo Piršto paskirti muitinės pareigūnai, vilnos supirkėjai ir net vienas raktininkas.
— Vadink karvę kaip nori, kad tik pienas bėgtų. Beje, jei kas nors paklaustų, į šias pareigas buvai paskirtas vakar.
— Vak.. — Jį vėl surietė kosulio priepuolis. — Vakar. Žinoma.
Lordas Džailsas kosėjo prisidengęs burną raudonos medžiagos atraiža, tarsi norėdamas nuslėpti, kad jo skrepliuose yra kraujo. Sersėja apsimetė to nepastebinti.
Kai jis numirs, rasiu ką nors kitą. Galbūt vėl pasikvies Mažąjį Pirštą. Karalienė neįsivaizdavo, kad dabar, žuvus Lisai Arin, Petirui Beilišui būtų leista likti lordu Slėnio gynėju. Jei Paišelis sakė tiesą, tai Slėnio lordai jau bruzdėjo. Kai jie atims iš jo tą niekam tikusį berniūkštį, lordas Petiras pats paršliauš.
— Tavo malonybe… — Lordas Džailsas kostelėjo ir nusivalė burną. — Ar galėčiau… — Jis vėl kostelėjo. — Ar galėčiau paklausti… — Jį vėl surietė kosulys. — Kas… taps karaliaus ranka?
— Mano dėdė, — atsainiai tarstelėjo Sersėja.
Prieš akis iškilus dideliems Raudonosios pilies vartams, Sersėjai palengvėjo. Atidavusi Tomeną ginklanešių globai ir atsikračiusi šios pareigos, ji nuėjo į savo kambarius atsipūsti.
Vos tik ji spėjo nusiauti batus, į kambarį baikščiai įtipeno Džoslina ir pranešė, kad už durų laukia ir audiencijos prašo Kiburnas.
— Tegul įeina, — liepė karalienė. Valdovas neturi laiko pailsėti.
Kiburnas buvo senas, bet jo plaukuose vis dar buvo matyti daugiau pilkšvų nei baltų sruogų, o nuo juoko raukšlelių aplink burną jis atrodė kaip kokios nors mažos mergaitės mylimas senelis. Tiesa, gerokai nudriskęs senelis. Jo drabužio apykaklė buvo atspurusi, o viena rankovė perplyšusi ir negrabiai susiūta.
— Prašau atleisti tavo malonybę, kad čia atėjau, — prabilo jis, — tačiau, kaip liepei, buvau požemiuose ir klausinėjau apie Kipšo pabėgimą…
— Ir ką sužinojai?
— Tą naktį, kai pabėgo lordas Veiris ir tavo brolis, dingo dar ir trečias žmogus.
— Taip, kalėjimo prižiūrėtojas. Ką apie jį išsiaiškinai?
— Jis buvo vardu Rugenas. Kalėjimo požemių prižiūrėtojas, atsakingas už juodąsias celes. Vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas apibūdino jį kaip apkūnų, nesiskutusį, stačiokiškai kalbantį. Į šį postą jį paskyrė dar senasis karalius Eiris, be to, tas vyras ateidavo ir išeidavo kada panorėjęs. Pastaraisiais metais juodosios celės beveik nuolat būdavo tuščios. Kiti kalėjimo prižiūrėtojai Rugeno, rodos, prisibijojo ir nė vienas artimai jo nepažino. Jis neturėjo nei draugų, nei giminaičių. Be to, nei gėrė, nei vaikščiojo į viešnamius. Celė, kurioje jis miegodavo, drėgna ir niūri, o šiaudai, ant kurių gulėdavo, supeliję. Jo naktinis puodas buvo pilnas iki kraštų.