— Visa tai žinau.
Rugeno celę apžiūrėjo ir Džeimis, ir, šiek tiek vėliau, sero Adamo auksiniai apsiaustai.
— Taip, tavo malonybe, — linktelėjo Kiburnas, — bet ar žinai, kad po tuo dvokiančiu naktipuodžiu vienas akmuo yra kilnojamas, o po juo — nedidukė duobė? Tokia vietelė, kur žmogus greičiausiai slėptų vertybes, kurių nenori rodyti kitiems.
— Vertybes? — Sersėjai tai buvo naujiena. — Kalbi apie monetas? — Ji nuo pat pradžių nujautė, kad Tirionui kažkaip pavyko papirkti kalėjimo prižiūrėtoją.
— Būtent. Tiesa, kai radau tą slėptuvę, ji buvo tuščia. Neabejoju, kad sprukdamas Rugenas pasiėmė ir visus neteisėtai įgytus pinigus. Bet atsiklaupęs rūpestingai apžiūrėjau duobę pasišviesdamas deglu ir pamačiau kažką žybtelint, tad krapščiau žemę toje vietoje, kol iškrapščiau štai ką. — Kiburnas atgniaužė delną. — Auksinę monetą.
Taip, moneta buvo auksinė, bet vos paėmusi ją Sersėja suprato, kad čia kažkas ne taip. Moneta per maža, dingtelėjo jai, ir per plona. Pinigas buvo senas ir nusidėvėjęs. Vienoje monetos pusėje buvo įspaustas karaliaus veido profilis, kitoje — rankos atspaudas.
— Tai ne drakonas, — tarė Sersėja.
— Ne, — pritarė Kiburnas. — Ta moneta buvo nukaldinta dar prieš Užkariavimą, tavo malonybe. Karalius — tai Gartas Dvyliktasis, o ranka — Sodininkų giminės ženklas.
Sodininkų iš Haigardeno. Sersėja sugniaužė delne monetą. Kokia čia gudrybė? Meisas Tairelis buvo vienas iš Tiriono teisėjų ir garsiai reikalavo jo mirties. Ar tai buvo sąmokslas? Gal jis nuo pat pradžių susimokė su Kipšu ir kėslavosi nužudyti tėvą? Dabar, mirus Taivinui Lanisteriui, buvo akivaizdu, jog karaliaus ranka turi tapti lordas Tairelis, ir vis dėlto…
— Žiūrėk, kad daugiau niekam apie tai neprasitartum, — įspėjo ji.
— Tavo malonybė gali manimi pasitikėti. Kiekvienas vyras, keliaujantis samdomų kalavijuočių draugijoje, išmoksta laikyti liežuvį už dantų, kitaip neilgai jį turėtų.
— Ir mano draugijoje lengva prarasti liežuvį. — Karalienė padėjo monetą. Apie tai ji pamąstys vėliau. — O tas kitas reikalas…
— Taip, seras Gregoris, — gūžtelėjo Kiburnas. — Apžiūrėjau jį, kaip ir liepei. Galiu prisiekti gyvybe, kad Angies ietis buvo ištepta mantikoros nuodais, atsigabentais iš rytų.
— Paišelis tvirtina, kad ne. Jis mano tėvui sakė, jog mantikoros nuodai, pasiekę širdį, nužudo akimirksniu.
— Taip ir yra. Bet į šiuos nuodus buvo pridėta dar kažko norint prailginti priešmirtines Kalno kančias.
— Pridėta? Ko pridėta? Įpilta kokio nors skysčio?
— Gal ir taip, kaip sakai, tavo malonybe, nors atskiesti nuodai dažniausiai praranda dalį savo galios. Gali būti, kad tas priedas… negamtinis. Manau, tai kerai.
Ar jis toks pat kvailas kaip ir Paišelis?
— Mėgini man pasakyti, jog Kalnas miršta nuo kažkokios juodosios magijos?
Kiburnas apsimetė neišgirdęs pašaipos karalienės balse.
— Jis miršta nuo nuodų, bet lėtai ir kęsdamas baisiausias kančias. Mano pastangos jas palengvinti pasirodė tokios pat bevaisės kaip ir Paišelio. Bijau, kad seras Gregoris per daug priprato prie aguonpienio. Jo ginklanešys sako, kad šeimininką kamuoja sąmonę temdantys galvos skausmai, o tuomet aguonpienį jis maukia kaip prasčiokai alų. Šiaip ar taip, jo kraujagyslės nuo galvos iki kojų pajuodavusios, šlapimas drumstas nuo pūlių, o jo šone nuodai išdegino kumščio didumo skylę. Tiesą sakant, stebuklas, kad tas vyras dar gyvas.
— Jo stotas… — suraukusi antakius pamėgino rasti atsakymą Sersėja. — Gregoris — augalotas ir stuomeningas vyras. Bet ir kvailas. Rodos, per kvailas, kad susiprastų mirti. — Ji kilstelėjo taurę ir Sinelė vėl ją pripylė. — Jo klyksmai gąsdina Tomeną. Nuo jų net aš naktį pabundu. Manau, pats laikas mums kviesti Iliną Peiną.
— Tavo malonybe, — pasiūlė Kiburnas, — gal galėčiau perkelti serą Gregorį į požemius? Iš ten jo šauksmai tau netrukdys, o aš galėsiu… laisviau juo rūpintis.
— Rūpintis? — Sersėja nusijuokė. — Tegul juo pasirūpina seras Ilinas.
— Jei tavo malonybė taip pageidauja… — pritarė Kiburnas ir iš karto pridūrė: — Bet tie nuodai… Būtų naudinga sužinoti apie juos daugiau, ar ne? Kaip sako prasčiokai, riterio žudyti siųsk riterį, o šaulio — šaulį. O juodąją magiją įveik su… — Jis nebaigė minties, bet nusišypsojo karalienei.
Jis ne Paišelis, tai akivaizdu. Sersėja susimąsčiusi pažvelgė į jį mėgindama įvertinti.
— Kodėl Citadelėje atėmė tau grandinę?
— Didieji meisteriai giliai širdyje yra bailiai. Marvinas juos vadina pilkomis avimis. Buvau toks pat talentingas gydytojas kaip ir Ebrousas, bet siekiau jį pranokti. Daug šimtmečių Citadelės vyrai skrosdavo lavonus, kad atskleistų gyvybės prigimtį. Aš norėjau perprasti mirties prigimtį, tad ėmiau pjaustyti gyvųjų kūnus. Už šį nusikaltimą pilkosios avys mane pažemino ir ištrėmė, tačiau… gyvenimo ir mirties esmę aš suprantu geriau nei kuris nors iš tų Senmiesčio meisterių.
— Šit kaip? — Tai Sersėją sudomino. — Puiku. Kalnas tavo. Daryk su juo, ką nori, tik žiūrėk, kad tavo tyrinėjimai nepersikeltų už juodųjų celių sienų. Kai numirs, atnešk man jo galvą. Mano tėvas pažadėjo ją nusiųsti į Dorną. Žinoma, princas Doranas tikriausiai norėtų pats nužudyti Gregorį, bet mums visiems gyvenime kartais tenka nusivilti.
— Labai gerai, tavo malonybe. — Kiburnas krenkštelėjo. — Tik… nesu taip puikiai viskuo aprūpintas kaip Paišelis. Man reikės įsigyti tam tikrų įrankių…
— Liepsiu lordui Džailsui duoti tau tiek aukso, kad pakaktų viskam. Be to, nusipirk ir naujus drabužius. Atrodai lyg ką tik išlindęs iš Blusyno. — Sersėja įdėmiai pažvelgė Kiburnui į akis svarstydama, ar tikrai gali juo pasitikėti. — Turbūt nereikia nė sakyti, kad tau blogai baigsis, jei žinia apie tavo… darbus… pasklis už juodųjų celių sienų?
— Ne, nereikia, tavo malonybe, — drąsinamai šypsodamasis atsakė Kiburnas. — Tavo paslapčių aš neišduosiu.
Kai jis išėjo, Sersėja įsipylė dar vieną taurę stipraus vyno ir gurkšnojo jį atsisėdusi prie lango, žiūrėdama, kaip kieme driekiasi vis ilgesni šešėliai, ir galvodama apie monetą. Žemupio auksas. Iš kur paprastas kalėjimo prižiūrėtojas Karaliaus Uoste galėtų turėti aukso iš Žemupio, nebent jam buvo sumokėta už tai, kad prisidėtų prie tėvo mirties…
Kad ir kaip stengėsi, ji nebegalėjo prisiminti lordo Taivino veido kartu nematydama tos paikos, vos pastebimos šypsenėlės ir neuosdama nuo jo lavono sklindančio bjauraus dvoko. Sersėja svarstė, gal Tirionas ir čia bus prikišęs nagus? Tai žema ir žiauru, bet jam įprasta. Ar Tirionas galėjo paversti Paišelį savo įrankiu? Jis liepė uždaryti senį juodojoje celėje, o tas celes saugojo RugenaSy prisiminė ji. Gijos buvo neišnarpliojamai susiraizgiusios ir karalienei tai visai nepatiko. Dabartinis aukštasis septonas taip pat Tiriono statytiniSy staiga dingtelėjo Sersėjai, ir kaip tik jis nuo sutemų iki aušros rūpinsis vargšo tėvo palaikais.