Dėdė atėjo tuoj po saulės laidos, apsivilkęs dygsniuotą juosvos vilnos liemenę, niūrią lyg jo veidas. Kaip ir visi Lanisteriai, seras Kevanas buvo šviesiaodis ir šviesiaplaukis, nors dabar, sulaukęs penkiasdešimt penkerių, buvo jau gerokai praplikęs. Niekas nebūtų pavadinęs jo gražiu vyru. Pilvotas, nuolaidžiais pečiais, kampuotu atsikišusiu smakru, kurį menkai temaskavo trumpa, gelsva barzda, jis priminė Sersėjai seną mastifą, bet… kaip tik seno ištikimo mastifo dabar jai ir reikėjo.
Jie pavalgė kuklią vakarienę — burokėlių ir duonos su kepta jautiena, — ir užgėrė ją ąsočiu raudonojo Dorno vyno. Seras Kevanas kalbėjo nedaug ir beveik negėrė. Jis per daug užsigalvojęs, nusprendė Sersėja. Jam reikia duoti darboy kad lengviau ištvertų sielvartų.
Kai vakarienės likučiai buvo nunešti nuo stalo ir tarnai išėjo, ji taip ir pasakė:
— Žinau, kaip tėvas tavimi pasitikėjo, dėde. Dabar mano eilė daryti tą patį.
— Tau reikia rankos, — tarė Kevanas, — bet Džeimis tavo siūlymą atmetė.
Jis kalba tiesiai. Labai gerai.
— Džeimis… Tėvo mirtis mane visiškai išmušė iš vėžių, pati nesuvokiau, ką kalbu. Džeimis narsus, bet, būkime atviri, kvailokas. Tomenui reikia labiau patyrusio žmogaus. Ir vyresnio…
— Meisas Tairelis vyresnis.
Sersėja išpūtė šnerves.
— Niekada. — Ji nusibraukė nuo kaktos užkritusią plaukų sruogą. — Taneliai per plačiai užsimojo.
— Būtum kvailė, jei paskirtum Meisą Tairelį savo ranka, — pritarė seras Kevanas, bet pasielgtum dar kvailiau pavertusi jį savo priešu. Girdėjau, kas nutiko Žibintų menėje. Meisui nederėjo viešai aptarinėti tokių reikalų ir vis dėlto… pažemindama jį bent pusės dvariškių akivaizdoje pasielgei neišmintingai.
— Geriau pasielgti neišmintingai, nei kęsti taryboje dar vieną Tairelį. — Dėdės priekaištas Sersėją suerzino. — Rosbis bus geras iždininkas. Juk matei jo neštuvus su raižiniais ir šilkinėmis užuolaidomis. Jo žirgai prižiūrimi geriau nei daugumos riterių. Toks turtingas vyras nesunkiai ras aukso. O dėl rankos… Kas geriau galėtų baigti tėvo pradėtą darbą, jei ne jo brolis, žinantis visus jo planus?
— Kiekvienam reikia žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti. Taivinas turėjo mane, o dar anksčiau — tavo motiną.
— Tėvas ją labai mylėjo. — Sersėja nenorėjo prisiminti jo lovoje rastos negyvos kekšės. — Žinau, kad dabar jiedu drauge.
— Meldžiuosi, kad taip ir būtų. — Prieš atsakydamas seras Kevanas kelias akimirkas atidžiai žvelgė jai į akis. — Daug iš manęs prašai, Sersėja.
— Ne daugiau už tėvą.
— Jaučiuosi pavargęs. — Jos dėdė paėmė taurę ir gurkštelėjo truputį vyno. — Turiu žmoną, kurios nemačiau dvejus metus, gedžiu dėl mirusio sūnaus, o kitas mano sūnus netrukus ves ir ims eiti lordo pareigas. Dario pilis vėl turi būti stipri, jos žemės ginamos, laukai suarti ir iš naujo užsėti. Lanseliui reikia mano pagalbos.
— Jos reikia ir Tomenui. — Sersėja nesitikėjo, kad Kevaną teks įkalbinėti. Bendraudamas su tėvu jis niekada nesikuklindavo. — Karalystei tavęs reikia.
— Karalystei. Taigi. Ir Lanisterių giminei. — Jis išgėrė dar gurkšnelį vyno. — Gerai. Tuomet pasiliksiu ir tarnausiu jo malonybei…
— Puiku, — tarstelėjo Sersėja, bet seras Kevanas pakėlęs balsą ją pertraukė ir baigė mintį.
— …su sąlyga, kad paskelbsi mane ne tik karaliaus ranka, bet ir jo regentu, o pati grįši į Kasterlių Uolą.
Porą akimirkų Sersėja negalėjo pratarti nė žodžio, tik stebeilijosi į jį.
— Aš esu regentė, — pagaliau priminė ji dėdei.
— Buvai. Taivinas neketino leisti tau toliau eiti šių pareigų. Jis man papasakojo apie savo planus išsiųsti tave atgal į Kasterlių Uolą ir rasti tau vyrą.
Sersėjai krūtinėje ėmė tvenktis pyktis.
— Taip, jis apie tai užsiminė. O aš jam pasakiau, kad vėl tekėti nenoriu.
Bet šie žodžiai jos dėdei įspūdžio nepadarė.
— Jei esi tvirtai apsisprendusi daugiau netekėti, aš tavęs neversiu. O dėl regentystės… dabar esi Kasterlių Uolos ledi. Tavo vieta ten.
Kaip drįsti?! — norėjo surikti Sersėja. Bet tik tarė:
— Taip pat esu karalienė regentė. Mano vieta šalia sūnaus.
— Tavo tėvas manė kitaip.
— Mano tėvas miręs.
— Didžiam mano liūdesiui ir karalystės sielvartui. Atsimerk ir apsižvalgyk, Sersėja. Iš karalystės likę tik griuvėsiai. Taivinui gal ir būtų pavykę pataisyti reikalus, bet…
— Aš pataisysiu tuos reikalus! — sušuko Sersėja ir jau švelniau pridūrė: — Tavo padedama, dėde. Jei tarnausi man taip pat ištikimai, kaip tarnavai mano tėvui…
— Tu nė iš tolo neprilygsti savo tėvui. O Taivinas savo teisėtu įpėdiniu visada laikė Džeimį.
— Džeimį… Džeimis davė įžadus. Džeimis niekada nemąsto, tik juokiasi iš visų ir iš visko, be to, kalba, kas šauna į galvą. Džeimis — gražuolis kvailys.
— Ir vis dėlto jam pirmiausia pasiūlei tapti karaliaus ranka. Kodėl, Sersėja?
— Jau sakiau, prislėgta sielvarto jaučiausi kaip nesava ir negalėjau mąstyti…
— Ne, negalėjai, — pritarė seras Kevanas. — Todėl turi grįžti į Kasterlių Uolą ir palikti karalių su tais, kurie geba mąstyti.
— Karalius yra mano sūnus! — riktelėjo Sersėja ir atsistojo.
— Taip, — tarė jos dėdė, — ir, sprendžiant iš to, kaip padėjai Džofriui, tu netinki būti nei motina, nei valdove.
Ir tada Sersėja šliūkštelėjo taurėje likusį vyną dėdei į veidą.
Seras Kevanas oriai ir nerangiai atsistojo.
— Tavo malonybe… — Vynas tekėjo jam skruostais ir lašėjo nuo trumpai kirptos barzdos. — Tau leidus… Ar jau galiu eiti?
— Kaip drįsti kelti man sąlygas? Esi tik vienas iš mano tėvo dvaro riterių.
— Tiesa, žemių neturiu. Tačiau turiu kitokių įplaukų ir ne vieną saugiai padėtą skrynią, pilną monetų. Mano tėvas prieš mirtį nepamiršo nė vieno savo vaiko, o Taivinas už gerą tarnystę mokėjo deramai atsilyginti. Maitinu du šimtus riterių ir, jei reikės, galiu maitinti dukart daugiau. Yra laisvųjų raitelių, kurie mielai jos po mano vėliava, be to, turiu aukso sumokėti samdomiems kalavijuočiams. Būk išmintinga ir tinkamai mane įvertink, tavo malonybe… o dar geriau — nepaversk manęs savo priešu.
— Tu man grasini?
— Patariu. Jei neskiri manęs regentu, paskirk Kasterlių Uolos valdytoju, o karaliaus rankos vietą pasiūlyk Mačiui Rovanui arba Rendilui Tarliui.
Jie abu Tairelių vėliavininkai. Išgirdusi šį siūlymą Sersėja neteko žado. Ar ir jis papirktas? — nustebo ji. Gal paėmė iš Tairelių aukso ir sutiko išduoti Lanisterius?
— Matis Rovanas nuovokus, išmintingas ir visų mėgstamas, — lyg niekur nieko kalbėjo jos dėdė. — O Rendilas Tarlis — geriausias karys visoje karalystėje. Taikos metu jis būtų netikęs ranka, bet dabar, kai Taivinas žuvo, už jį geresnio vyro, galinčio baigti karą, nerasi. Be to, jei karaliaus ranka paskirsi vieną iš jo vėliavininkų, lordas Tairelis negalės įsižeisti. Ir Tarlis, ir Rovanas tinkami vyrai ir… ištikimi. Skirk kurį nori — ir vienas, ir kitas už tave galvą padės. Taip sustiprinsi savo įtaką ir susilpninsi Haigardeną, o Meisas tau greičiausiai dar ir padėkos. — Seras Kevanas gūžtelėjo. — Tai mano patarimas, bet elkis kaip išmanai. Karaliaus ranka gali paskirti kad ir Mėnuliuką, man tas pats. Mirė mano brolis, moterie. Ketinu pargabenti jo palaikus namo.