Išdavikas, pagalvojo Sersėja. Perbėgėlis. Ir pasvarstė, kiek Meisas Tairelis jam sumokėjo.
— Paliksi karalių tada, kai jam tavęs labiausiai reikia, — pasakė ji dėdei. — Paliksi Tomeną.
— Tomenas turi motiną. — Pakėlęs žalias akis, seras Kevanas ryžtingai atrėmė Sersėjos žvilgsnį. Jam nuo pasmakrės virptelėjęs nukrito paskutinis raudonas vyno lašas. — Tiesa, — kelias akimirkas patylėjęs tyliai pridūrė jis, — manau, kad ir tėvą.
Džeimis
Apsivilkęs baltais drabužiais, seras Džeimis Lanisteris stovėjo šalia tėvo karsto ant pakylos, visais penkiais rankos pirštais spausdamas auksinio didžiojo kalavijo rankeną.
Temstant Didžiojoje Beiloro septoje tirštėjo prieblanda ir darėsi nejauku. Pro aukštai iškirstus langus įkypai krintantys saulės spinduliai niūria raudona spalva nudažė Septyneto atvaizdus virš galvos. Prie altorių virpčiodamos degė kvapiosios žvakės, o šoninėse navose krito tamsūs šešėliai ir slinko marmurinėmis grindimis. Išėjus paskutiniams giedotojams, vakarinių giesmių aidai nutilo.
Kitiems išsivaikščiojus, septoje liko tik Beilonas Svonas ir Loras Tairelis. — Niekas negali budėti septynias dienas ir naktis, — prabilo seras Beilonas. — Kada paskutinį kartą miegojai, milorde?
— Leisk šį vakarą tave pakeisti, — pasisiūlė seras Loras.
— Jis nebuvo tavo tėvas. — Tu jo nenužudei. Tai padariau aš. Gal Tirionas ir paleido į jį mirtiną arbaleto strėlę, bet tai aš paleidau Tirioną. — Palikite mane ramybėje.
— Kaip milordas įsakys… — tarstelėjo Svonas.
Seras Loras atrodė lyg ir nusiteikęs dar pasiginčyti, bet seras Beilonas paėmė jį už parankės ir išsivedė. Džeimis girdėjo tolstant ir visiškai nutylant jųdviejų žingsnius. Ir tuomet su savo lordu tėvu jis vėl liko vienas, apsuptas žvakių, krištolo ir šleikščiai salsvo mirties kvapo. Nuo šarvų svorio jam maudė nugarą, o kojos buvo beveik nutirpusios. Džeimis krustelėjo ir pirštais stipriau suspaudė auksinio didžiojo kalavijo rankeną. Valdyti kalavijo jis negalėjo, bet galėjo jį laikyti. Džeimiui tvinkčiojo nukirsta plaštaka. Tai buvo gana keista. Prarastą ranką jis jautė beveik geriau nei visą savo kūną.
Ranka trokšta kalavijo. Man reikia ką nors nužudyti. Pradžiai — Veirį, tik pirmiausia turiu rasti akmenį, po kuriuo jis pasislėpė.
— Liepiau eunuchui nuvesti jį į laivą, o ne į tavo miegamąjį, — kreipėsi jis į lavoną. — Jo rankos suteptos krauju ne mažiau kaip… kaip Tiriono.
Jo rankos suteptos krauju ne mažiau kaip… ir mano, norėjo pasakyti Džeimis, bet žodžiai įstrigo jam gerklėje. Kad ir ką Veiris padarė, aš jam liepiau.
Tą naktį Džeimis laukė eunucho jo kambariuose ir pagaliau nusprendė neleisti savo mažajam broliui mirti. Laukdamas viena ranka galando durklą ir plienu slystančio akmens džeržgimas jį keistai ramino. Išgirdęs žingsnius, jis atsistojo šalia durų. Veiris įėjo skleisdamas levandų tualetinio vandens ir pudros kvapą. Jam už nugaros buvęs Džeimis žingtelėjo arčiau, įspyrė Veiriui į pakinklį, keliais prispaudė krūtinę ir, pakišęs durklo ašmenis po švelniu baltu smakru, privertė pakelti galvą.
— Nagi, lorde Veiri, — maloniai tarė Džeimis, — gera tave čia sutikti.
— Sere Džeimi? — sušvokštė Veiris. — Išgąsdinai mane.
— Ir norėjau išgąsdinti. — Jis pasuko durklą ir geležte nuriedėjo lašas kraujo. — Pamaniau, galėtum padėti man iškrapštyti brolį iš celės, kol seras Uinas dar nenurentė jam galvos. Sutinku, ta galva šlykšti, bet Tirionas turi ją tik vieną…
— Taip… na… jei tik… patrauktum durklą… Taip, švelniai, milorde, prašyčiau švelniai… Oi, tu man įdūrei… — Eunuchas persibraukė kaklą ir įsistebeilijo į kraują ant pirštų. — Visada bjaurėjausi matydamas savo kraują…
— Greitai dar labiau pasibjaurėsi, nebent sutiktum man padėti.
Veiris šiaip taip atsisėdo.
— Tavo brolis… Jeigu Kipšas nepaaiškinamai pradings iš celės, neišvengsime k-klausimų. Man t-teks baimintis dėl savo gyvybės…
— Tavo gyvybė — mano rankose. Man nerūpi, kokių paslapčių žinai. Jei Tirionas mirs, ir tu neilgai gyvensi, pažadu.
— Oi… — Eunuchas ėmė čiulpti kraują nuo pirštų. — Prašai baisaus dalyko… Paleisti Kipšą, kuris nužudė mūsų mylimą karalių. O gal tiki, kad jis nekaltas?
— Kaltas ar nekaltas, — kaip paskutinis kvailys pasakė Džeimis, — o Lanisteriai skolingi nelieka.
Ištarti šiuos žodžius buvo visai lengva.
Nuo tos nakties jis nesudėjo bluosto. Dar ir dabar Džeimiui akyse stovėjo neūžauga brolis, apšviestas deglo, atkišęs nosies liekaną, išsišiepęs.
— Prakeiktas aklas ir luošas kvaily, — nesitverdamas pykčiu suniurnėjo Džeimis.
„Sersėja — paskutinė kekšė, ji dulkinosi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, net su Mėnuliuku. O aš esu pabaisa, kaip visi ir sako. Taip, nužudžiau tavo netikėlį sūnų“, — ausyse skambėjo brolio žodžiai.
Jis niekada nesakė ketinantis nužudyti mūsų tėvą. Jei būtų apie tai užsiminęs, būčiau jam neleidęs. Tada aš būčiau karaliaus žudikas, o ne jis.
Džeimis svarstė, kur pasislėpė Veiris. Šnabždūnų vadovas pasielgė apdairiai ir savo kambariuose daugiau nepasirodė, niekas jo nerado ir Raudonojoje pilyje. Galėjo būti, jog eunuchas, užuot pasilikęs atsakinėti į nemalonius klausimus, įlipo į laivą kartu su Tirionu. Jei taip, tuomet jie abu dabar atviroje jūroje ir laivo kajutėje iš vieno ąsočio gurkšnoja Arboro auksinį.
Nebent brolis Veirį nužudė ir paliko jo lavoną pūti pilies požemiuose. Kol po žeme bus rasti Veirio kaulai, gali praeiti ne vieneri metai. Džeimis buvo ten nusileidęs su gera dešimtimi sargybinių, nešinų deglais, virvėmis ir žibintais. Jie valandų valandas apgraibomis klaidžiojo vingiuotais koridoriais, siaurais plyšiais, kuriais galėjai tik ropoti, rado slaptų durų, laiptų ir šulinių, besileidžiančių į akliną tamsą. ^Retai Džeimis jausdavosi toks luošas, koks pasijuto požemiuose. Žmogui atrodo savaime suprantama, kad turi dvi rankas. Kad ir lipant kopėčiomis. O jam buvo sunku net ropoti; ne veltui sakoma, kad žmogus ropoja keturpėsčias. Taip pat jis negalėjo lipti laikydamas deglą, kaip lipo kiti.
Ir viskas veltui. Jie aptiko tik tamsą, dulkių ir žiurkių. Ir po žeme tūnančius drakonus. Džeimis prisiminė geležinio drakono gerklėje matęs niūriai žioruojančias oranžines žarijas. Šulinio dugne, kur susiėjo pustuzinis tunelių, patalpą šildė pilna žarijų gorė. Ant grindų jis rado gerokai apsitrynusią mozaiką, vaizduojančią trigalvį Targarienų giminės drakoną, sudėliotą iš juodų ir raudonų plytelių. „Pažįstu tave, Karalžudy, — rodės, sakė pabaisa. — Visą laiką čia buvau ir laukiau tavęs ateinant.“ Ir tas balsas Džeimiui rodės pažįstamas, jis skambėjo it geležis ir kadaise priklausė Reigarui, Drakono Uolos princui.