Kai tą kartą Raudonosios pilies kieme Džeimis atsisveikino su Reigaru, diena buvo vėjuota. Princas buvo užsivilkęs savo juodus kaip naktis šarvus su trigalviu drakonu, žėrinčiu ant rubinais inkrustuoto antkrūtinio.
— Tavo malonybe, — maldavo jo Džeimis, — leisk šį kartą karalių saugoti Dariui arba serui Baristanui. Jų apsiaustai tokie pat balti kaip maniškis.
Princas Reigaras papurtė galvą.
— Mano karališkasis valdovas tavo tėvo bijo labiau nei mūsų pusbrolio Roberto. Jis nori, kad būtum šalia, tada lordas Taivinas negalės jo nuskriausti. Tokiu metu nedrįsau atimti jam šio ramsčio.
Džeimis pajuto, kaip pyktis suspaudė jam gerklę.
— Nesu ramstis. Aš — karaliaus sargybos riteris.
— Tai ir saugok karalių, — atrėžė seras Jonas Daris. — Apsivilkęs šį apsiaustą prisiekei paklusti.
Reigaras uždėjo ranką Džeimiui ant peties.
— Po šio mūšio ketinu sušaukti tarybą. Bus permainų. Jau seniai norėjau jų imtis, bet… Na, nereikia kalbėti apie kelius, kuriais nėjai. Pasišnekėsime, kai grįšiu.
Tai buvo paskutiniai Reigaro Targarieno jam pasakyti žodžiai. Už vartų buvo susirinkusi kariuomenė, o dar viena iš šiaurės traukė Trišakio link. Tad Drakono Uolos princas sėdo ant žirgo, užsidėjo aukštą juodą šalmą ir išjojo sutikti savo pražūties.
Jis nėnenujautė, kad pasakė šventą tiesą. Po mūšio buvo daug permainų.
— Eiris manė, kad, jei būsiu šalia, jam nieko bloga nenutiks, — tarė jis tėvo lavonui. — Argi ne juokinga?
Rodės, lordas Taivinas irgi taip manė: jis šypsojosi plačiau nei pirma. Ko gero, gulėti karste jam patinka.
Keista, bet Džeimis visai nesielvartavo. Kur mano ašaros? Kur mano įniršis? Įniršio Džeimiui Lanisteriui niekada netrūko.
— Tėve, — vėl kreipėsi jis į lavoną, — pats man sakei, kad vyro ašaros išduoda, koks jis silpnas, tad nesitikėk, kad dėl tavęs verksiu.
Tą rytą pro karsto pakylą išsirikiavę vorele praėjo kone tūkstantis lordų ir ledi, o po pietų — keli tūkstančiai prasčiokų. Jie vilkėjo tamsius drabužius, jų veidai buvo rimti, bet Džeimis numanė, jog dauguma slapta džiaugėsi matydami mirties įveiktą šį didį vyrą. Net Vakaruose lordą Taiviną labiau gerbė, nei mylėjo, o Karaliaus Uosto žmonės dar prisiminė miesto plėšimą.
Iš visų gedėtojų, rodės, labiausiai sielvartavo didysis meisteris Paišelis.
— Tarnavau šešiems karaliams, — po antrų pamaldų, įtariai uosdamas orą aplink lavoną, pasakė jis Džeimiui, — bet čia prieš mus guli didingiausias vyras iš visų mano pažinotų. Lordas Taivinas nenešiojo karūnos, ir vis dėlto buvo tikras karalius.
Be barzdos Paišelis atrodė ne tik senas, bet ir paliegęs. Nuskusti barzdą buvo žiauriausia, ką Tirionas galėjo jam padaryti, pagalvojo Džeimis, kuris žinojo, ką reiškia prarasti dalį savo kūno — dalį, kuri buvo tavo asmenybės esmė. Paišelio barzda buvo puiki, balta kaip sniegas ir švelni kaip ėriuko vilna, vešlūs šeriai dengė skruostus, smakrą ir beveik siekė jo diržą. Kalbėdamas didysis meisteris buvo pratęs ją glostyti. Su barzda jis atrodė išmintingas, be to, ji slėpė tai, kas buvo nemalonu akiai: nukarusią, seniui po smakru tabaluojančią odą, plonas niurzglio lūpas, trūkstamą dantį ir daugybę karpų, raukšlių bei senatvinių dėmių. Nors Paišelis barzdą mėgino atsiželdinti, jam nepavyko. Ant suvytusių skruostų ir menko smakro styrojo tiktai šerių kuokšteliai — tokie skysti, kad po jais Džeimis įžiūrėjo rausvą dėmėtą odą.
— Sere Džeimi, per savo gyvenimą mačiau siaubingų dalykų, — kalbėjo senis. — Karų, mūšių, bjauriausių žmogžudysčių… Kai buvau dar vaikas ir gyvenau Senmiestyje, pilkasis maras nušlavė pusę miesto ir tris ketvirtadalius Citadelės gyventojų. Lordas Haitaueris sudegino uoste visus laivus, uždarė vartus ir įsakė sargybiniams žudyti visus, kurie mėgintų bėgti, — ir vyrus, ir moteris, ir žindomus kūdikius. Kai maras baigėsi, žmonės nužudė jį. Tą pačią dieną, kai tik jis vėl atidarė vartus, miestiečiai nutempė jį nuo žirgo ir perrėžė gerklę ir jam, ir jaunajam jo sūnui. Dar ir šiandien Senmiesčio neišmanėliai, išgirdę jo vardą, garsiai nusispjauna, nors Kventonas Haitaueris darė tai, ką reikėjo daryti. Ir tavo tėvas toks buvo. Vyras, kuris daro tai, ką reikia daryti.
— Ar dėl to dabar jis atrodo toks patenkintas savimi?
Nuo lavono sklindantis dvokas spaudė Paišeliui ašaras.
— Kūnas… kai kūnas džiūsta, raumenys įsitempia ir kelia lūpas aukštyn. Tai ne šypsena, tai tik… mirtis ir džiūvimas. — Jis sumirksėjo mėgindamas atsikratyti ašarų. — Prašyčiau man atleisti. Aš labai pavargęs.
Užgulęs savo lazdą, Paišelis palengva iššlepsėjo iš septos. Ir jis palengva miršta, suvokė Džeimis. Nenuostabu, kad Sersėja pavadino Paišelį niekam tikusiu.
Žinoma, mielajai jo sesutei rodės, kad bent pusė dvariškių niekam tikę ir nepatikimi; Paišelis, karaliaus sargyba, Taireliai, Džeimis… net seras Ilinas Peinas, budeliu tarnavęs nebylusis riteris. Kadangi neturėjo liežuvio, tvarkyti reikalus požemiuose Peinas buvo patikėjęs savo pavaldiniams, bet Sersėja vis tiek kaltino jį dėl to, kad Tirionas paspruko. Tai nėjo, o mano darbas, vos neprisipažino jai Džeimis. Bet, užuot tai pasakęs, jis tik pažadėjo kuo daugiau išpešti iš vyriausiojo požeminio kalėjimo prižiūrėtojo — gunktelėjusio senio, vardu Reniferis Longvotersas.
— Matau, tave stebina mano vardas, — Džeimiui atėjus jo išklausinėti, sukikeno vyriausiasis prižiūrėtojas. — Tiesa, tai labai senas vardas. Girtis nemėgstu, bet mano gyslomis teka karališkas kraujas. Esu princesės palikuonis. Kai buvau dar visai vaikas, tėvas papasakojo man giminės istoriją. — Sprendžiant iš senatvinių dėmių išmargintos galvos ir žilais šeriais apžėlusio smakro, Longvotersas jau seniai nebuvo vaikas. — Ji buvo didžiausias Mergelių bokšto lobis. Ją pamilo didysis admirolas, lordas Oukenfistas, nors buvo jau vedęs. Jųdviejų nesantuokinį sūnų tėvo garbei ji pavadino „Votersu“, ir berniukas užaugęs tapo puikiu riteriu, kaip vėliau ir jo sūnus, kuris pasivadino Longvotersu, kad žmonės nemanytų, jog yra prasčiokas. Taigi mano gyslomis teka truputis drakonų kraujo.
— Tikrai, vos nesupainiojau tavęs su Eigonu Užkariautoju, — nusišaipė Džeimis. Juodųjų Vandenų įlankoje „Votersas“ buvo įprastas pavainikių vardas, tad senieji Longvotersai greičiausiai buvo kilę iš kokios nors neįtakingos riterių giminės, o ne iš princesės. — Bet taip jau susiklostė, kad turiu svarbesnių reikalų nei aiškintis tavo kilmę.
Longvotersas nuleido galvą ir tarė:
— Pasprukusį kalinį.
— Ir dingusį prižiūrėtoją.
— Rugenas, — papildė Džeimį senis, — požeminio kalėjimo prižiūrėtojas. Jis buvo atsakingas už trečią aukštą, juodąsias celes.
— Papasakok man apie jį, — teko paprašyti Džeimiui. Prakeikta komedija. Kas buvo Rugenas, jis žinojo geriau už Longvotersą.
— Susivėlęs, apsileidęs, šiurkščiakalbis. Prisipažįstu, aš jo nemėgau. Kai prieš dvylika metų čia atėjau, Rugenas jau tarnavo. Jį paskyrė karalius Eiris. Bet turiu pasakyti, jog tas vyras retai čia būdavo. Užsiminiau apie tai savo ataskaitose, milorde. Tikrai užsiminiau, duodu žodį, karališko kraujo turinčio vyro žodį.
Dar kartę užsimink apie tą karališką kraują, ir aš tau jį praliesiu, pagalvojo Džeimis.
— Kas tas ataskaitas matė?