— Vienos iš jų keliauja pas iždininką, kitos — pas šnabždūnų vadovą. Be to, visas jas gauna vyriausiasis kalėjimo prižiūrėtojas ir karaliaus budelis. Požemiuose ši tvarka gyvuoja nuo seno. — Longvotersas pasikrapštė nosį. — Rugenas būdavo čia tuomet, kai jo prireikdavo, milorde. Reikia tai pripažinti. Juodosios celės beveik nenaudojamos. Prieš uždarant ten mažąjį milordo brolį, juodojoje celėje neilgai kalėjo didysis meisteris Paišelis, o dar anksčiau — išdavikas lordas Starkas. Ten buvo ir dar trys nekilmingi vyrai, bet lordas Starkas atidavė juos Nakties sargybai. Nemaniau, kad paleisdamas tuos tris jis elgėsi gerai, bet dokumentai buvo tvarkingi. Ataskaitoje parašiau ir tai, gali pats įsitikinti.
— Papasakok apie kalėjimo prižiūrėtojus, kurie užmigo.
— Prižiūrėtojus? — prunkštelėjo Longvotersas. Jie ne prižiūrėtojai, o viso labo kalėjimo sargai. Karūna moka atlyginimą dvidešimčiai kalėjimo sargų, milorde, dviem dešimtims, bet per tą laiką, kai čia tarnauju, niekada neturėjome jų daugiau kaip dvylikos. Be to, mums skirtos šešios požeminio kalėjimo prižiūrėtojų vietos, po dvi kiekviename aukšte, tačiau iš tiesų dirba tik trys.
— Tu ir dar du vyrai?
Longvotersas nepatenkintas vėl prunkštelėjo.
— Aš esu vyriausiasis požeminio kalėjimo prižiūrėtojas. Kalėjimo prižiūrėtojų viršininkas. Mano darbas — vesti apskaitą. Jei milordas norėtų žvilgtelėti į mano knygas, pamatytų, kad visi skaičiai sutampa. — Longvotersas užmetė akį į didelę, priešais gulinčią knygą odiniais viršeliais. — Šiuo metu turime keturis kalinius pirmame požeminio kalėjimo aukšte ir vieną antrame, neskaitant milordo brolio. — Senis susiraukė. — Kuris, žinoma, pabėgo. Tai tiesa. Išbrauksiu jį.
Ir, paėmęs plunksną, senis ėmė ją smailinti.
Šeši kaliniai, suirzęs pagalvojo Džeimis, o mes mokame atlyginimą dvidešimčiai kalėjimo sargų, šešiems požeminio kalėjimo prižiūrėtojams, vyriausiajam požeminio kalėjimo prižiūrėtojui, viso kalėjimo viršininkui ir karaliaus budeliui.
— Noriu pasikalbėti su tais dviem sargais.
Reniferis Longvotersas liovėsi smailinti plunksną ir sutrikęs pažvelgė į Džeimį.
— Pasikalbėti, milorde?
— Juk girdėjai.
— Girdėjau, milorde, žinoma, kad girdėjau, tik… tiesa, milordas gali kalbėtis su kuo panorėjęs, man nedera sakyti, kad negali. Sere, atleisk už įžūlumą, bet nemanau, kad tau patiks su jais šnekėtis. Jie negyvi, milorde.
— Negyvi? Kieno įsakymu?
— Maniau, kad tavo arba… galbūt karaliaus? Aš ir neklausiau. Ne mano… reikalas klausinėti karaliaus sargybos vyrų.
Šie žodžiai buvo tarsi druska ant žaizdos; Sersėja savo kruviną darbą atliko jo vyrų rankomis — jų ir savo brangiųjų Ketlblekų.
— Jūs besmegeniai, kvailiai! — vėliau Džeimis piktai aprėkė Borosą Blauntą ir Osmundą Ketlbleką požemiuose, kuriuose trenkė krauju ir mirtimi. — Ar bent suvokėte, ką darote?
— Darėme tai, kas mums buvo liepta, milorde. — Seras Borosas buvo žemesnis už Džeimį, bet stambesnis. — Tai buvo jos malonybės įsakymas. Tavo sesers.
Seras Osmundas užsikišo nykštį už kardasaičio.
— Ji pasakė, kad kalėjimo sargai turi miegoti amžinai. Tad aš ir mano broliai tuo pasirūpinome.
Tai jau tikrai. Vienas lavonas kniūbsčias ir išsikėtojęs tysojo ant stalo, tarsi per puotą gėrimų padauginęs vyras, tik jam po galva telkšojo kraujo, o ne vyno bala. Antrasis kalėjimo sargas dar spėjo atsistoti nuo suolo ir išsitraukti durklą, bet tą akimirką kažkas pervėrė jam krūtinę ilgojo kalavijo geležte. Jo mirtis buvo šiurpesnė ir kankinosi jis ilgiau. Sakiau Veiriui, kad per šį pabėgimą niekas neturi nukentėtu pagalvojo Džeimis, bet tą patį turėjau pasakyti ir savo broliui, ir seseriai.
— Negerai padarėte, sere.
Seras Osmundas gūžtelėjo.
— Niekas jų nepasiges. Galėčiau lažintis, kad jie buvo susimokę su tuo, kurio dabar niekas niekur neranda.
Ne, galėjo pasakyti jam Džeimis. Veiris primaišė jiems į vyną migdomųjų.
— Net jei ir buvo, dabar galėtume išpešti iš jų tiesą. — …ji dulkinasi su Lameliu, Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, su Mėnuliuku… — Jei iš prigimties būčiau įtarus, tikriausiai imčiau svarstyti, kodėl taip skubėjote pasirūpinti, kad tie du kalėjimo sargai niekada nebūtų apklausti? Gal jums reikėjo juos nutildyti, kad nuslėptumėte savo dalyvavimą šiame sąmoksle?
— Mes?! — netekęs žado vos ištarė Ketlblekas. — Mes tik vykdėme karalienės įsakymą. Duodu prisiekusio brolio garbės žodį.
Džeimis pajuto, kad jam niežti įsivaizduojamą delną. Jis tarė:
— Atsivesk Osnį su Osfrydu ir sutvarkykite šį jovalą. Ir kai kitą kartą mano mieloji sesutė įsakys tau ką nors žudyti, pirmiausia ateik pas mane. O jei ne, geriau nesirodyk man akyse, sere.
Šie žodžiai skambėjo Džeimiui ausyse net stovint Beiloro septos prieblandoje. Visi langai jam virš galvos užtemo ir jis matė tik blausią tolimų žvaigždžių šviesą. Saulė nusileido. Nepaisant kvapiųjų žvakių, mirties tvaikas stiprėjo. Tas kvapas Džeimiui Lanisteriui priminė tarpeklį žemiau Auksinio Danties, kuriame pirmomis karo dienomis jis pasiekė šlovingą pergalę. Rytą po mūšio varnai vaišinosi ir nugalėtojų, ir nugalėtųjų lavonais, kaip kadaise, po mūšio prie Trišakio, vaišinosi ir Reigaro Targarieno palaikais. Ko verta karūna, jei karaliaus lavoną kapoja varnai?
Džeimis numanė, kad aplink septynis bokštus ir didįjį Beiloro septos kupolą varnai tikriausiai jau suka ratus, plaka juodais sparnais tamsos gaubiamą orą ir ieško kelio į vidų. Kiekvienas varnas Septyniose Karalystėse turėtų pareikšti tau pagarbą, tėve. Tu gerai juos maitinai — nuo Kastamero iki Juodiįjų Vandenų. Ši mintis lordui Taivinui patiko; jo šypsena dar labiau išplatėjo. Po perkūnais, jis išsišiepęs kaip jaunikis prieš gultuves.
Mintis buvo tokia absurdiška, kad Džeimis garsiai nusijuokė.
To juoko aidas nuvilnijo per šonines navas, kriptas ir koplyčias, tarsi būtų juokęsi ir jose užmūryti mirusieji. Kodėl ne? Juk tai juokingiau ir už komediją — štai stoviu ir budžiu prie tėvo, prie kurio nužudymo prisidėjau, išsiuntęs vyrus sučiupti brolio, kurį padėjau išlaisvinti… Jis įsakė serui Adamui Marbrandui apieškoti Šilko gatvę.
— Žvilgtelėk po kiekviena lova, juk žinai, kaip mano broliui patinka viešnamiai.
Bet auksiniams apsiaustams labiau rūpėjo žvalgytis kekšėms po sijonais, o ne po jų lovomis. Džeimis pagalvojo, kiek mergvaikių gims po šios beprasmės paieškos.
Staiga jis prisiminė Brienę iš Tarto. Kvaila, užsispyrusi ir bjauri bobšė. Kažin, kur ji dabar. Tėve, suteik jai jėgų. Tai buvo beveik malda, tik… ar jis šaukėsi dievo, Tėvo Aukštybėse, kurio paauksuotas atvaizdas, apšviestas žvakių, tviskėjo iškilęs aukštai ant septos sienos priešais? O gal Džeimis meldėsi prieš jį gulinčiam lavonui? Argi svarbu? Nei vienas, nei kitas niekada nesiklausė. Nuo tos dienos, kai įstengė pakelti kalaviją, Džeimio dievas buvo Karžygys. Kiti galėjo būti tėvai, sūnūs, sutuoktiniai, bet tik ne Džeimis Lanisteris, kurio kalavijas buvo auksinis kaip ir jo plaukai. Jis buvo karys ir daugiau niekuo negalėjo tapti.
Reikėtų pasakyti Sersėjai tiesą, prisipažinti, kad aš išleidau mūsų mažąjį broliuką iš celės. Šiaip ar taip, Tirionas nedvejodamas išklojo tiesą. Aš nužudžiau tavo niekšą sūnų, o dabar dar eisiu sudoroti tėvo. Prieblandoje Džeimis girdėjo Kipšą kvatojantis. Jis pasuko galvą pasižiūrėti, bet iš ten sklido vien jo paties juoko aidas. Džeimis užsimerkė ir iš karto vėl atmerkė akis. Negalima užmigti. Mat užmigęs būtų sapnavęs. Ak, kaip Tirionas kikeno… paskutinė kekšė… dulkinasi su Lanseliu ir Osmundu Ketlbleku…