Vidurnaktį girgžtelėjusios atsivėrė Tėvo durys ir vorele įėję keli šimtai septonų pradėjo religines apeigas. Vieni vilkėjo sidabrinius bažnytinius drabužius ir buvo užsidėję krištolines diademas, simbolizuojančias Pamaldžiausiuosius; kuklūs jų broliai savo krištolus buvo susivėrę ant odinių dirželių ir pasikabinę ant kaklo, susijuosę baltus drabužius diržais iš septynių skirtingų spalvų gijų. Pro Motinos duris iš savo vienuolyno įžengė baltosios septonės po septynias vienoje gretoje, tyliai giedodamos, o nuo Pašaliečio laiptų vorele ėmė leistis tyliosios seserys. Mirties tarnaitės buvo apsirengusios šviesiai pilkais drabužiais, pasikėlusios gobtuvus ir skaromis apsimuturiavusios veidus taip, kad buvo matyti tik akys. Atėjo ir gausus būrys brolių tamsiai ir šviesiai rudais, pilkšvais ir net nedažytos šiurkščios drobės apsiaustais, surištais ilgomis kanapinėmis virvėmis. Vieni ant kaklo buvo pasikabinę geležinį Kalvio kūjį, kiti rankose nešėsi elgetų dubenėlius.
Niekas iš Pamaldžiausiųjų nekreipė į Džeimį dėmesio. Jie septoje apsuko ratą — pasimeldė prie kiekvieno iš septynių altorių ir pagarbino septynis dievybės pavidalus. Kiekvienam dievui jie atnašavo auką, kiekvienam pagiedojo po giesmę. Malonūs ir iškilmingi jų balsai kilo aukštyn. Džeimis užsimerkė pasiklausyti, bet, ėmęs svirduliuoti, greitai vėl atsimerkė. Aš labiau išvargęs, nei maniau.
Jis jau daug metų nebuvo dalyvavęs budynėse. Be to, tuomet buvau jaunesnis, penkiolikos metų vaikinas. Anąkart jis nedėvėjo šarvų, tik paprastą baltą tuniką. O septa, kurioje praleido naktį, buvo bent tris kartus mažesnė už bet kurią iš septynių šoninių Didžiosios Beiloro septos navų. Padėjęs savo kalaviją Karžygiui ant kelių, Džeimis tąkart nusiėmė šarvus, sukrovė jam prie kojų ir atsiklaupė priešais altorių ant kietų akmeninių grindų. Kai ėmė švisti, jo keliai buvo iki kraujo nutrinti ir skaudėjo. „Visiems riteriams tenka lieti kraują, Džeimi, — pamatęs jo žaizdas, pasakė seras Arturas Delnas. — Kraujas — mūsų pamaldumo įrodymas/4 Ėmus švisti seras Arturas palietė jam petį kalaviju; blyškūs ginklo ašmenys buvo tokie aštrūs, kad vos prisilietę perrėžė Džeimiui tuniką ir jam vėl ėmė srūti kraujas. Bet Džeimis to nė nepajuto. Atsiklaupė berniukas, atsistojo riteris. Jaunasis Liūtas, ne Karalzudys.
Tačiau tai buvo seniai ir tas berniukas buvo miręs.
Džeimis negalėjo pasakyti, kada baigėsi pamaldos. Galbūt jis užsnūdo stovėdamas. Kai vorele išsirikiavę maldininkai išėjo, Didžiojoje septoje vėl įsiviešpatavo tyla. Tamsoje tarsi žvaigždžių siena degė žvakės, nors oras buvo pradvisęs mirtimi. Džeimis pajudino pirštus, spaudžiančius auksinio kalavijo rankeną. Gal vis dėlto reikėjo leisti, kad seras Loras jį pakeistų? Sersėjai tai nebūtų patikę. Gėlių riteris vis dar buvo labai jaunas, pasipūtęs ir tuščiagarbis, tačiau giliai širdyje kilnus ir turėjo tapti didžiu vyru, atliksiančiu Baltosios knygos vertus žygdarbius.
Baltoji knyga lauks jo, baigusio budėti, o atverstas jam skirtas puslapis bus tarsi nebylus priekaištas. Užuot prirašęs melo, geriau sukaposiu tą prakeiktą knygą į gabalus. Ir vis dėlto, jei nebūtų melavęs, ką dar jis galėjo užrašyti, jei ne tiesą?
Priešais Džeimį stovėjo moteris.
Vėl lyja, dingtelėjo jam, pamačiusiam, kokia ji visa permirkusi. Vanduo tekėjo jai nuo apsiausto ir telkėsi į balutes prie kojų. Kaip ji čia pateko? Nė negirdėjau, kaip įėjo. Ji buvo apsirengusi kaip užeigos tarnaitė: sunkiu šiurkščios ir nemokšiškai įvairiais rudos spalvos atspalviais nudažytos drobės apsiaustu spūrančiais kraštais. Jos veidą slėpė gobtuvas, bet žalių jos akių ežeruose Džeimis matė šokčiojant žvakių liepsnas, o kai moteris žingtelėjo, jis ją atpažino.
— Sersėja… — Jis kalbėjo lėtai, kaip žmogus, ką tik pabudęs iš sapno ir nesusigaudantis, kur esąs. — Kuri dabar valanda?
— Vilko valanda. — Jo sesuo nusismaukė gobtuvą ir parodė veidą. — Galbūt nuskendusio vilko. — Ir labai meiliai nusišypsojo Džeimiui. — Pameni, kai pirmą kartą atėjau pas tave taip apsirengusi? Tai buvo kažkokia niūri užeiga Žebenkšties skersgatvyje ir aš persirengiau tarnaite, kad prasmukčiau pro tėvo sargybinius.
— Pamenu. Tai buvo Ungurio skersgatvis. — Ji iš manęs kažko nori. — Kodėl atėjai čia tokiu metu? Ko nori iš manęs?
Paskutinis Džeimio ištartas žodis palengva tildamas nuaidėjo per visą septą — manęsmanęsnęsnęsnęs. Akimirką Džeimis drįso viltis, jog sesuo tetrokšta, kad jis ją apkabintų ir paguostų.
— Kalbėk tyliau. — Ji kalbėjo keistai… vos atgaudama kvapą ir, rodos, išsigandusi. — Džeimi, Kevanas atmetė mano siūlymą. Jis netaps karaliaus ranka, jis… žino apie mudu. Tiesiai pasakė.
— Atmetė tavo siūlymą? — Tai Džeimį nustebino. — Iš kur jis gali žinoti? Jis tikriausiai skaitė Stanio laišką, bet tai nereiškia, kad…
— Ir Tirionas žinojo, — priminė jam sesuo. — Nežinia, ko ir kam pripasakojo tas niekšas neūžauga? Dėdė Kevanas — tai mažiausia bėda. Bet aukštasis septonas… Storuliui žuvus, Tirionas uždėjo karūną jam. Gali būti, kad ir jis žino. — Ji žingtelėjo artyn. — Turi tapti Tomeno ranka. Meisu Taireliu aš nepasitikiu. O jei jis prisidėjo prie tėvo nužudymo? Jis galėjo susimokyti su Tirionu. Ko gero, Kipšas jau pakeliui į Haigardeną…
— Ne.
— Būk mano ranka, — maldavo Sersėja, — ir Septynias Karalystes mudu valdysime kartu, kaip karalius ir karalienė.
— Buvai Roberto karalienė. Bet ne mano.
— Būčiau buvusi, jei tik būčiau drįsusi. Bet mūsų sūnus…
— Tomenas nėra mano sūnus, kaip ir Džofris nebuvo, — ryžtingai tarė Džeimis. — Tu ir juos pavertei Roberto vaikais.
Jo sesuo krūptelėjo.
— Prisiekei amžinai mane mylėsiąs. Kokia čia meilė, jei verti maldauti?
Net per šlykštų lavono tvaiką Džeimis užuodė nuo sesers sklindančią baimę. Jis troško apkabinti ją ir pabučiuoti, įsikniaubti į auksines jos garbanas ir pažadėti, jog niekas niekada daugiau jos nenuskriaus, bet… Tik ne čia, pagalvojo jis, tik ne čiay ne dievų ir tėvo akivaizdoje.
— Ne, — atsakė Džeimis. — Aš negaliu. Nebūsiu ranka.
— Man tavęs reikia. Man reikia savo antrosios pusės. — Aukštai virš galvos Džeimis girdėjo į langus barbenančius lietaus lašus. — Tu — tai aš, o aš — tai tu. Man reikia, kad būtum su manimi. Manyje. Prašau, Džeimi. Maldauju.
Džeimis žvilgtelėjo į lordą Taiviną norėdamas įsitikinti, ar šis užsirūstinęs nesikelia iš karsto, bet tėvas gulėjo nejudėdamas, atšalęs ir pūvantis.
— Buvau gimęs mūšio laukui, o ne tarybos posėdžių menei. O dabar jau nė kautis netinku…
Nuspurusia ruda rankove Sersėja nusibraukė ašaras.
— Ką gi, puiku. Jei trokšti atsidurti mūšio lauke, aš tau padėsiu. — Ir ji Įniršusi vėl pasikėlė gobtuvą. — Buvau kvaila, kad čia atėjau. Buvau kvaila, kad tave mylėjau.