Tyloje jos žingsniai garsiai nuaidėjo, o kojos ant marmuro grindų paliko šlapius pėdsakus.
Galima sakyti, kad aušra Džeimį užklupo netikėtai. Kai kupolo stiklas ėmė šviesėti, ant septos sienų, grindų ir kolonų staiga sutvisko vaivorykštės, užliejusios lordo Taivino palaikus blausia, įvairiaspalve šviesa. Karaliaus rankos palaikai akivaizdžiai iro. Jo veidas įgavo žalsvą atspalvį, akys įkrito į juodas gilias akiduobes. Skruostuose atsivėrė plyšiai, o pro puikių auksinių ir tamsiai raudonų šarvų sujungimus besisunkiantis skystis telkėsi po kūnu.
Pirmieji tai pamatė septonai, grįžę į rytmetines pamaldas. Sukdami nosis į šalį, jie sugiedojo savo giesmes, sukalbėjo maldas, o vienam iš Pamaldžiausiųjų pasidarė taip silpna, kad jį teko išvesti iš septos. Tuoj atėjo pulkas novicijų, mosuojančių smilkytuvais, ir ore pasklido tiek daug smilkalų, jog karsto pakyla atrodė apgaubta dūmų. Šioje kvapnioje migloje vaivorykštės pranyko, bet dvokas, — salsvas yrančio kūno kvapas, nuo kurio Džeimiui darėsi bloga, — liko.
Atidarius duris pirmiausia, kaip ir dera, pro jas įžengė Taireliai. Mardžerė atnešė didelę puokštę aukso spalvos rožių. Demonstratyviai padėjo jas lordo Taivino karsto kojūgalyje, bet vieną gėlę pasiliko ir, prisikišusi ją prie nosies, atsisėdo. Taigi ši mergina ne tik graži, bet ir protinga. Tomenui galėjo tekti ir gerokai prastesnė karalienė. Kitiems taip ir nutiko. Mardžerės freilinos pasekė jos pavyzdžiu.
Palaukusi, kol visi susėdo, į septą kartu su Tomenu įėjo Sersėja. Šalia jų žingsniavo seras Osmundas Ketlblekas su baltais emaliuotais šarvais ir apsivilkęs baltą vilnonį apsiaustą.
..ji dulkinasi su Lanseliu, Osmundu Ketlbleku ir, kiek žinau, su Mėnuliuku…
Pirtyje Džeimis buvo matęs Ketlbleką nuogą, buvo matęs juodais plaukais apžėlusią jo krūtinę ir šiurkščią plaukų tankmę tarpkojyje. Jis įsivaizdavo Ketlbleko krūtinę, prispaustą prie jo sesers krūtinės, ir tuos plaukus, braižančius švelnią jos krūtų odą. Ji taip nedarytų. Kipšas melavo. Garbanotas auksas ir juoda viela — susipynę, prakaituoti. Sulig kiekvienu stūmiu — sukąsti Ketlbleko dantys ir įdubę skruostai. Džeimiui ausyse skambėjo sesers dejonės. Ne. Tai melas.
Paraudusiomis akimis, išblyškusi, Sersėja užlipo laiptais priklaupti prie tėvo ir trūktelėjusi parklupdė šalia Tomeną. Išvydęs lavoną, berniukas pasibjaurėjęs atšoko, bet, dar nespėjusį pasitraukti, motina pastvėrė jį už riešo. „Melskis“, — sušnabždėjo ji ir Tomenas mėgino melstis. Tačiau berniukui tebuvo aštuoneri, o lordas Taivinas atrodė siaubingai. Kartą beviltiškai atsidusęs, jis ėmė kūkčioti. „Liaukis!“ — sušnypštė Sersėja. Tomenas nusisuko ir pasilenkęs ėmė žiaukčioti. Nukritusi karūna nusirito marmurinėmis grindimis. Pasidygėjusi jo motina atsitraukė, ir staiga karalius tekinas, kiek tik nešė jo, aštuonmečio, kojos, pasileido prie durų.
— Sere Osmundai, pakeisk mane, — Ketlblekui pasišovus vytis karalių, įsakmiai tarė Džeimis.
Jis padavė serui Osmundui auksinį kalaviją ir nuskubėjo paskui karalių. Pasivijo jį Žibintų menėje, matant daugiau nei dviem dešimtims apstulbusių septonių.
— Atsiprašau, — ėmė verkšlenti Tomenas. — Rytoj man geriau pavyks. Mama sako, jog karalius turi rodyti pavyzdį, bet tas kvapas mane supykino.
Taip nieko nebus. Per daug ištemptų ausų ir smalsių akių.
— Geriau išeikime laukan, tavo malonybe.
Džeimis išsivedė berniuką iš menės į patį gryniausią ir gaiviausią orą, kokio retokai būdavo Karaliaus Uoste. Aikštės pakraščiuose buvo išrikiuota keturiasdešimt auksinių apsiaustų saugoti arklių ir neštuvų. Jis pasivedė karalių į šalį, toliau nuo visų, ir pasisodino ant marmuro laiptų.
— Aš neišsigandau, — užsispyręs tikino berniukas. — Mane supykino tas kvapas. Ar tau nuo jo ne bloga? Ir kaip tu ištveri, dėde… sere?
[Jodžiau savo pūvančią ranką, kai Vargas Houtas privertė mane nešioti ją ant kaklo kaip pakabuką.
— Jei reikia, žmogus gali ištverti beveik viską, — paaiškino Džeimis sūnui. Uodžiau kepantį žmogų, kai karalius Eiris sudegino jį su visais šarvais. — Pasaulyje yra daugybė siaubingų dalykų, Tomenai. Gali su jais kovoti, gali iš jų juoktis arba žiūrėti jų nematydamas… užsisklęsti savyje.
Tomenas susimąstė.
— Kartais… kartais užsisklęsdavau savyje, — prisipažino berniukas, — kai Džofis…
— Džofris. — Prie jųdviejų stovėjo Sersėja, o vėjas plakė jai į kojas drabužio skvernus. — Tavo brolis buvo vardu Džofris. Jis niekada nebūtų padaręs man tokios gėdos.
— Aš nenorėjau. Neišsigandau, mama. Tik kad tavo lordas tėvas taip bjauriai dvokė…
— Manai, man tas kvapas buvo malonesnis? Ir aš turiu nosį. — Čiupusi už ausies, ji privertė sūnų atsistoti. — Ir lordas Tairelis turi nosį. Bet ar matei jį šventojoje septoje žiaukčiojantį? Arba ledi Mardžerę, klykiančią kaip kūdikis?
Džeimis atsistojo.
— Gana, Sersėja.
Karalienė išplėtė šnerves.
— Sere… Ką čia veiki? Jei gerai prisimenu, prisiekei stovėti prie tėvo, kol baigsis budynės.
— Jos baigtos. Tik pažvelk į jį.
— Ne. Sakei, budėsi septynias dienas ir septynias naktis. Lordas vadas tikriausiai dar geba suskaičiuoti iki septynių? Suskaičiuok savo rankų pirštus ir pridėk dar du.
Sprukdami nuo bjauraus tvaiko septoje, žmonės ėmė plūsti į aikštę.
— Kalbėk tyliau, Sersėja, — įspėjo Džeimis. — Ateina lordas Tairelis.
Šiuos žodžius karalienė išgirdo. Ji prisitraukė Tomeną arčiau savęs. Meisas Tairelis jiedviem nusilenkė.
— Tikiuosi, jo malonybė sveikas?
— Karalius palaužtas sielvarto, — tarė Sersėja.
— Kaip ir mes visi. Jei galėčiau kuo nors padėti…
Aukštai virš galvų garsiai kranktelėjo varnas. Jis tupėjo ant karaliaus Beiloro statulos, tiksliau — ant šventos jo galvos.
— Dėl Tomeno gali padaryti labai daug, milorde, — įsiterpė Džeimis. — Gal suteiksi jos malonybei garbę ir po vakarinių pamaldų su ja pavakarieniausi?
Sersėja pervėrė brolį įtūžio kupinu žvilgsniu, tačiau bent kartą susiprotėjo prikąsti liežuvį.
— Vakarienė? — Tairelis, rodos, sutriko. — Na, manau… žinoma, mums bus didelė garbė. Mano ledi žmonai ir man.
Karalienė prisivertė nusišypsoti ir ištarti kelis malonius žodžius. Bet kai Tairelis nuėjo, o Tomeną nusivedė seras Adamas Marbrandas, ji piktai kreipėsi į Džeimį:
— Gal tu girtas, sere? O gal sapnuoji? Prašau man paaiškinti, kodėl turiu vakarieniauti kartu su tuo besočiu kvailiu ir jo pusprote žmona? — Vėjo gūsis pajudino auksinius jos plaukus. — Neskirsiu jo karaliaus ranka, jei tu to sieki…
— Tairelis tau reikalingas, — pertraukė ją Džeimis, — bet ne čia. Paprašyk jo, kad Tomeno vardu užimtų Vėtrų Gūžtą. Pamalonink jį, pasakyk, kad tau jis reikalingas mūšio lauke pakeisti tėvui. Meisas mano esąs didis kovotojas. Arba jis užims tau Vėtrų Gūžtą, arba susimaus ir apsikvailins. Abiem atvejais laimėsi tu.
— Vėtrų Gūžtą? — Sersėja, rodos, susimąstė. — Taip, bet… lordas Tairelis tiesiai pasakė, kad neišvyks iš Karaliaus Uosto, kol Tomenas neves Mardžerės.