Džeimis atsiduso.
— Tuomet tegul ją veda. Praeis dar ne vieneri metai, kol Tomenas sulauks tokio amžiaus, kad galėtų sutvirtinti santuoką. O iki to laiko santuoką visuomet galima panaikinti. Leisk Taireliui dalyvauti tose vestuvėse, o tada išsiųsk jį pažaisti karo.
Sesers veide šmėstelėjo mąsli šypsena.
— Ir apsiaustis būna pavojinga, — sumurmėjo ji. — Tai rizikingas žingsnis, tad net ir per apsiaustį Haigardeno lordas gali žūti.
— Taip gali nutikti, — pripažino Džeimis. — Ypač, jei ilgainiui jo kantrybė išseks ir jis nuspręs šturmuoti pilies vartus.
Sersėja mąsliai pažvelgė į brolį.
— Žinai, — tarė ji, — šį kartą prabilai kaip tėvas…
Briene
Prieblandos Slėnio vartai buvo užverti ir užšauti. Priešaušrio migloje miesto sienos blausiai švytėjo. Per pylimą tarsi sargybiniai vaiduokliai slinko ūko draiskanos. Anapus vartų buvo išsirikiavusi gera dešimtis dengtų ir jaučių traukiamų vežimų, laukiančių saulėtekio. Brienė atsistojo į eilę už ropių. Jai maudė blauzdas, tad gera buvo nulipti nuo kumelės ir ištiesti kojas. Netrukus iš miško atidardėjo dar vienas vežimas. Kol dangus ėmė šviesėti, laukiančiųjų eilė nusidriekė per ketvirtį mylios.
Valstiečiai smalsiai žvilgčiojo į ją, bet nė vienas nesiryžo kalbinti. Tai aš turėčiau su jais pasikalbėti, tarė sau Brienė, tačiau jai visuomet buvo sunku šnekėtis su svetimais žmonėmis. Net vaikystėje ji buvo drovi mergaitė. O ilgus metus kentusi panieką tapo tik dar drovesnė. Privalau paklausti jų apie Šansų. Kaip kitaip jų rasiu? Ji krenkštelėjo.
— Geroji moterie, — užkalbino Brienė ropių vežime sėdinčią valstietę, — gal matei kelyje mano seserį? Jauną, trylikos metų merginą, gražią, mėlynomis akimis ir rusvais plaukais? Ji galėjo joti kartu su įkaušusiu riteriu.
Moteris papurtė galvą, o jos vyras tarė:
— Jei traukė keliu, lažinuosi, kad ji jau ne mergelė. Ar ta vargšelė turi vardą?
Brienė nesumojo, ką atsakyti. Reikėjo sugalvoti jai kokį nors vardų. Būtų tikęs bet koks, tačiau Brienei niekas neatėjo į galvą.
— Neturi? Na, keliuose bevardžių mergelių netrūksta.
— O kapinėse jų dar daugiau, — pridūrė jo žmona.
Išaušus ant tvirtovės pylimų pasirodė sargybiniai. Ūkininkai sulipo į vežimus ir vadelėmis paragino arklius bei jaučius. Brienė taip pat sėdo į balną ir žvilgtelėjo per petį. Dauguma laukusiųjų eilėje į Prieblandos Slėnį buvo valstiečiai, atgabenę parduoti vaisių ir daržovių. Per keliolika žmonių už jos, raiti ant gerai šeriamų ristūnų, laukė keli turtingi miestiečiai, o eilės gale Brienės žvilgsnis užkliuvo už lieso vaikinuko ant keršo arklio. Nei dviejų riterių, nei sero Šedriko Pamišusios Pelės niekur nebuvo matyti.
Vos pažvelgę į vežimus, sargybiniai mojo jiems, kad važiuotų, bet kai prie vartų prijojo Brienė, vyrai ją sustabdė.
— Stok! — riktelėjo kapitonas. Du vyrai ilgais šarviniais marškiniais sukryžiavo ietis ir užtvėrė jai kelią. — Ko atjojai į miestą?
— Ieškau Prieblandos Slėnio lordo arba jo meisterio.
Kapitono akys nukrypo į Brienės skydą.
— Juodasis Lotstonų šikšnosparnis. Toks ženklas garbės nedaro.
— Skydas ne mano. Ketinu prašyti, kad jį perdažytų.
— Šit kaip? — Kapitonas persibraukė per šeriais apžėlusį smakrą. — Mano sesuo tuo užsiima. Rasi ją name dažytomis durimis priešais „Septynis kalavijus“. — Jis mostelėjo sargybiniams. — Įleiskite ją, vaikinai. Tai moteris.
Už vartų plytėjo turgaus aikštė, kurioje anksčiau už ją į miestą patekę valstiečiai iš vežimų krovė ir įkyriai siūlė pirkti savo ropes, geltonus svogūnus ir maišus miežių. Kiti atvykėliai prekiavo ginklais bei šarvais ir, sprendžiant iš kainų, kurias šūkčiojo jai jojant pro šalį, prašė tikrai nedaug. Po kiekvieno mūšio kartu su maitlesiais varnais į laukę ateina ir plėšikautojai. Brienė vedė savo kumelę pro šarvinius marškinius, vis dar aplipusius sudžiūvusiu rudu krauju, pro įlenktus šalmus, kalavijus ištrupėjusiais ašmenimis. Čia buvo galima įsigyti ir drabužių bei apavo: odinių batų, kailinių ir suteptų medžiaginių apsiaustų su įtartinomis skylėmis. Daugumą ženklų Brienė pažinojo. Šarvine pirštine apmautas kumštis, briedis, balta saulė, dviašmenis kirvis buvo šiauriečių ženklai. Tačiau mūšyje žuvo ir Tarlio vyrų, ir daug karių, atvykusių iš audrų kraštų. Brienė matė raudonus ir žalius obuolius, skydą, ant kurio buvo pavaizduoti trys Leigudų žaibai, puošnią žirgo gūnią su išsiuvinėtais Ambrosų ragais. Ant daugybės skydų, segių ir palaidinių buvo matyti paties lordo Tarlio ženklas — žingsniuojantis medžioklis. Varnams nesvarbu, ar draugas, ar priešas…
Čia už grašius galėjai nusipirkti iš pušies ar liepos pagamintų skydų, tačiau Brienė prajojo pro šalį. Ji nusprendė pasilikti sunkų, ąžuolinį, Džeimio duotą skydą, — tą, kurį jis pats iš Harenholo parsigabeno į Karaliaus Uostą. Pušinis skydas turėjo savų pranašumų. Jis buvo lengvesnis, todėl ir paprasčiau valdomas, be to, minkštame medyje dažniau įstrigdavo priešo kirvis ar kalavijas. Bet jei pajėgdavai jį išlaikyti, ąžuolinis skydas patikimiau tave saugodavo.
Prieblandos Slėnis buvo pastatytas prie uosto. Į šiaurę nuo miesto dunksojo klinčių uolos; pietuose akmenuotas kyšulys saugojo inkarą nuleidusius laivus nuo audrų, atslenkančių iš Siaurosios jūros. Pilis buvo iškilusi tiesiai priešais uostą: stačiakampį pagrindinį jos bokštą ir mažesnius, apvalius bokštus galėjai matyti iš bet kurios miesto vietos. Žmonių prisigrūdusiose, akmenimis grįstose gatvelėse eiti buvo lengviau nei joti, tad Brienė paliko savo kumelę arklidėse ir toliau traukė pėsčia, skydą pasikabinusi ant nugaros ir po viena pažastimi pasispaudusi kelioninę patalynę.
Rasti kapitono seserį nebuvo sunku. „Septyni kalavijai“ buvo didžiausia miesto užeiga, — keturių aukštų pastatas, iškilęs virš gretimų namų, — o dvivėrės priešais ją dunksančio namo durys buvo įmantriai išdažytos. Ant jų buvo pavaizduota pilis rudenėjančiame miške, tarp auksu ir rusvai bei rausvai apsigobusių medžių. Ant senų ąžuolų kamienų vyniojosi gebenės ir net gilės buvo nupieštos stropiai ir su meile. Įsižiūrėjusi atidžiau, medžių lapijoje Brienė pamatė ir gyvų padarų: gudrią rudauodegę lapę, du žvirblius ant šakos, o miško tankmėje — šerno metamą šešėlį.
— Tavo durys labai gražios, — tarė Brienė tamsiaplaukei moteriai, kuri, išgirdusi beldimą, atidarė duris. — Kokia pilis ant jų pavaizduota?
— Visos, — paaiškino kapitono sesuo. — Vienintelė man pažįstama pilis — Danfortas prie Uosto. Pati sugalvojau, kaip turėtų atrodyti pilis. Be to, niekada nesu mačiusi nei drakono, nei grifo, nei vienaragio. — Moteris kalbėjo linksmai, bet, Brienei parodžius savo skydą, jos veidas apsiniaukė. — Mano senelė sakydavo, kad apniukusiomis naktimis, kai nebūna matyti mėnulio, iš Harenholo atskrenda milžiniški šikšnosparniai ir neša blogus vaikus Pamišėlei Denelei, kuri juos grūda į puodą virti. Kartais girdžiu juos klebenant langines. — Susimąsčiusi ji prikando lūpą. — Ką nupiešti vietoj šikšnosparnio?
Tarto ženklas buvo keturi rožiniai ir žydri laukai su juose pavaizduota geltona saule ir mėnulio pjautuvu. Bet, kol žmonės mano, kad ji žudikė, Brienė nedrįso šio ženklo rodyti.
— Tavo durys priminė man seną skydą, kadaise matytą tėvo ginklinėje.
Tad Brienė pamėgino kuo geriau prisiminti tą ženklą ir jį apibūdinti.