Moteris linktelėjo.
— Skydą perdažysiu tuojau pat, bet dažams išdžiūti reikės laiko. Jei nori, nusisamdyk kambarį „Septyniuose kalavijuose“. Rytą atnešiu tau skydą.
Prieblandos Slėnyje Brienė nakvoti neketino, bet gal visa tai tik į gera. Ji nežinojo, ar lordas šiuo metu pilyje ir ar sutiks ją priimti. Padėkojusi tapytojai, Brienė aikštės grindiniu patraukė į užeigą. Virš jos durų, po geležiniu smaigu kabėjo septyni kalavijai. Kalkių skiedinys, kuriuo jie buvo nutepti, trūkinėjo ir byrėjo, tačiau Brienė žinojo jų reikšmę. Kalavijai simbolizavo septynis Darklino sūnus, vilkėjusius baltus karaliaus sargybos apsiaustus, lokia kita karalystėje gyvenusi giminė negalėjo tuo pasigirti. Tie septyni sūnūs buvo giminės pasididžiavimas. O dabar jie — tik ženklas virš užeigos durų. Įžengusi į svečių menę, Brienė paprašė šeimininką kambario ir kubilo vandens išsimaudyti.
Šeimininkas nusiuntė ją į antrą aukštą ir moteris su rudu apgamu ant veido atvilko medinį kubilą, o paskui ėmė nešti vandenį.
— Ar Prieblandos Slėnyje dar liko Darklinų? — lipdama į kubilą paklausė Brienė.
— Na, Darkų tikrai liko, aš — viena iš jų. Mano vyras sako, kad prieš ištekėdama buvau Dark — tamsi, o ištekėjusi dar labiau patamsėjau, — pajuokavo L — Jei Prieblandos Slėnyje mesi akmenį, būtinai pataikysi į Darką, Darkvudą arba Dargudą, bet kilmingieji Darklinai visi mirę. Paskutinis Darklinų giminės palikuonis buvo lordas Denis, mielas kvaištelėjęs jaunuolis. Ar žinojai, kad Darklinai prieš atplaukiant andalams buvo Prieblandos Slėnio karaliai? Sunku patikėti, bet ir aš turiu karališko kraujo. Argi nematai? Turėčiau reikalauti, kad visi svečiai sakytų: „Tavo malonybe, dar vieną bokalą alaus“, „Tavo malonybe, reikia išpilti naktipuodžius ir atnešk prakurų, tavo sumauta malonybe, nes židinys blėsta.“ — Ji vėl nusijuokė ir išpylė iš kibiro raskutinį vandens šlakelį. — Na štai. Ar vanduo pakankamai karštas?
— Bus gerai.
Vanduo buvo drungnas.
— Atneščiau daugiau, bet vis tiek išsilaistys. Tokia stambi mergina kaip tu vargiai įtilps į kubilą.
Tik į tokį ankštą ir mažą kubilą kaip šis. Harenhole kubilai buvo didžiuliai, ištašyti iš akmens. Pirtyje nuo kylančių vandens garų tvyrojo rūkas, ir Džeimis žingsniavo per tą ūkaną nuogas kaip ką tik gimęs, bet atrodė pusiau lavonas, pusiau dievas. Jis įlipo pas mane į kubilą, rausdama prisiminė Brienė. Čiupusi gabalą kieto šarminio muilo, ji ėmė trintis juo pažastis, mėgindama vėl įsivaizduoti Renlio veidą.
Kol vanduo atvėso, Brienė kaip įmanydama švariau nusiprausė. Tada apsivilko tuos pačius drabužius, kuriais vilkėjo prieš maudydamasi, ant klubų tvirtai prisijuosė kardasaitį, bet šarvinių marškinių nesivilko ir šalmo nesidėjo, kad Danforte neatrodytų tokia grėsminga. Gera buvo pagaliau ištiesti kojas. Sagybiniai prie pilies vartų vilkėjo odines palaidines su ženklu, kuriame buvo pavaizduoti du sukryžiuoti karo kūjai ant balto pagrindo.
— Norėčiau pasikalbėti su jūsų lordu, — tarė jiems Brienė.
Vienas iš sargybinių nusijuokė.
— Jei jau taip, tai šauk garsiai.
— Lordas Raikeris su Rendilu Tarliu išjojo į Mergelių Duburį, — paaiškino kitas. — Pilies valdytoju jis paskyrė serą Rufą Lyką, kad rūpintųsi ledi Raiker ir vaikais.
Ir sargybiniai nuvedė ją pas Lyką. Seras Rufas buvo žemaūgis, kresnas vyras žila barzda, o kairė jo koja baigėsi strampu.
— Prašau atleisti, kad neatsistosiu, — tarė jis.
Brienė padavė serui Rufui laišką, bet Lykas nemokėjo skaityti, tad nusiuntė ją pas meisterį — plikį dėmėtu viršugalviu ir šiurkščiais rudais ūsais.
Išgirdęs Holardo vardą, meisteris suirzęs susiraukė.
— Kiek kartų dar reikės traukti tą pačią giesmę? — Matyt, Brienę išdavė jos veidas. — Manai, kad tu pirma atvykai ieškoti Dontoso? Greičiau jau dvidešimt pirma. Auksiniai apsiaustai su rašytiniu lordo Taivino nurodymu atjojo čia praėjus vos kelioms dienoms po karaliaus nužudymo. O ką tu čia turi?
Brienė parodė jam laišką su Tomeno antspaudu ir vaikišku parašu. Meisteris ilgai mykė, krapštė vašką ir pagaliau atidavė laišką.
— Rodos, tikras. — Jis klestelėjo ant aukštos kėdės ir pamojo Brienei sėstis ant kitos. — Sero Dontoso nepažinojau. Iš Prieblandos Slėnio jis iškeliavo dar būdamas vaikas. Tiesa, kadaise Holardai buvo didinga giminė. Žinai, koks buvo jų ženklas? Trys auksinės karūnos mėlyname fone su ryškiai raudonu ir rožiniu apvadu. Didvyrių amžiuje Darklinai buvo menki karaliai ir trys iš jų vedė Holardų moteris. Vėliau nykštukinę jų karalystę prarijo kita, gerokai didesnė, bet Darklinai liko gyvi ir Holardai jiems tarnavo, nors ir… nenoriai. Žinai šią istoriją?
— Šiek tiek esu apie tai girdėjusi.
Brienės meisteris sakydavo, kad būtent Prieblandos Slėnio maištas išvarė karalių Eirį iš proto.
— Prieblandos Slėnio žmonės tebemyli lordą Denį, nors per jį patyrė daug sielvarto. Dėl visko jie kaltina ledi Seralą, jo myrietę žmoną. Žmonės ją vadina nėriniuota gyvate. Jei tik lordas Darklinas būtų vedęs merginą iš Stauntonų arba Stokvortų giminės… na, pati numanai, ką pasakytų prasčiokai. Jie tvirtina, girdi, nėriniuota gyvatė tol leido vyrui į ausį myrietiškus nuodus, kol šis sukilo prieš karalių ir paėmė jį į nelaisvę. Imant karalių į nelaisvę, jo kovų meistras, seras Saimonas Holardas, nukovė serą Gveiną Gauntą iš karaliaus sargybos. Pusę metų Eiris buvo laikomas štai šioje pilyje, o karaliaus ranka, sutelkęs didžiulę kariuomenę, laikė apsiautęs Prieblandos Slėnį. Lordui Taivinui pakako karinės galios šturmuoti miestui, bet lordas Denis pasiuntė jam žinią, jog pamatęs bent menkiausią puolimo ženklą nužudys karalių.
Brienė prisiminė, kas buvo toliau.
— Karalius buvo išgelbėtas, — pasakė ji. — Jį išlaisvino Baristanas Narsusis.
— Taip ir buvo, — linktelėjo meisteris. — Praradęs įkaitą, lordas Denis neleido lordui Taivinui jėga užimti miesto: jis liovėsi priešinęsis ir atidarė vartus. Tada puolė ant kelių ir meldė atleidimo, bet karalius nebuvo nusiteikęs atleisti. Lordui Deniui, taip pat jo broliams, seseriai, dėdėms, pusbroliams, pusseserėms ir visiems kilmingiems Darklinams buvo nukirstos galvos. Nėriniuota gyvatė buvo sudeginta gyva, — vargšė moteris! — nors, tiesa, iš pradžių jai buvo išplėštas liežuvis ir moteriškumas, kuriuo ji, kaip buvo kalbama, pavergė savo lordą vyrą. Pusė Prieblandos Slėnio dar ir šiandien pasakytų, kad Eiris pasielgė su ja pernelyg švelniai.
— O koks likimas ištiko Holardus?
— Jie neteko žemių ir buvo sunaikinti, — pasakė meisteris. — Kai tai nutiko, buvau Citadelėje ir kaldinausi grandinę, bet paskui skaičiau ataskaitas apie jų teismus ir jiems skirtas bausmes. Seras Jonas Holardas, pilies valdytojas, buvo vedęs lordo Denio seserį ir mirė kartu su žmona ir jųdviejų jaunesniuoju sūnumi, kuris buvo pusiau Darklinas. Robinas Holardas tarnavo ginklanešiu ir, sučiupus karalių, šokinėjo aplink jį pešiodamas barzdą, lis mirė ant kankinimų suolo. Serą Saimoną Holardą vaduodamas karalių nužudė seras Baristanas. Holardų žemės buvo atimtos, pilis sugriauta, jiems priklausantys kaimai paleisti pelenais. Kaip ir Darklinų, Holardų giminė buvo išnaikinta.
— Liko tik Dontosas.
— Tiesa. Jaunasis Dontosas buvo sero Stefono Holardo, sero Saimono brolio dvynio, sūnus. Seras Stefonas mirė nuo karštinės keleri metai prieš Maištą ir jame nedalyvavo. Aišku, Eiris vis tiek būtų nurentęs vaikinui galva, bet seras Baristanas paprašė jaunuolio pasigailėti. Karalius negalėjo atsakyti jį išgelbėjusiam žmogui, tad Dontosas išvyko į Karaliaus Uostą ir tarnavo ginklanešiu. Kiek žinau, į Prieblandos Slėnį jis daugiau niekada negrįžo ir… kodėl būtų grįžęs? Jis čia neturėjo nei žemių, nei giminaičių, nei pilies. Jei Dontosas ir ta šiaurietė mergina padėjo nužudyti mūsų mieląjį karalių, tai, man rodos, jiedu norės, kad nuo teisingumo juos skirtų kuo daugiau lygų. Jei tau būtinai reikia, pasidairyk jų Senmiestyje arba kitame Siaurosios jūros krante. Ieškok jų Dorne arba prie Sienos. Kitaip sakant, kur nors kitur. — Jis atsistojo. — Girdžiu, kad mane šaukia varnai. Atleisk, bet jau turiu atsisveikinti.