Kelias atgal į užeigą atrodė ilgesnis nei nuo užeigos į Danfortą, nors galbūt Brienei tik taip atrodė, nes subjuro nuotaika. Buvo akivaizdu, kad Prieblandos Slėnyje Sansos ji neras. Jei seras Dontosas pasiėmė ją į Senmiestį arba jiedu drauge perplaukė Siaurąją jūrą, kaip, rodos, manė meisteris, tai Brienės pastangos buvo beviltiškos. Kam ji būtų keliavusi į Senmiestį? — klausė ji savęs. Meisteris visiškai nepažįsta nei Sansos, nei Holardo. Ji nebūtų vykusi pas svetimus.
Karaliaus Uoste Brienė susirado vieną iš buvusių Sansos tarnaičių, dirbančią skalbėja viešnamyje.
— Anksčiau tarnavau lordui Renliui, paskui miledi Šansai ir abu pasirodė esą išdavikai, — neslėpdama kartėlio pasiskundė moteris, vardu Brela. — Daugiau manęs joks lordas nesamdys, tad tenka skalbti kekšių skalbinius. — Tačiau kai Brienė paklausė apie Šansą, moteris atsakė: — Pasakysiu tą patį, ką sakiau lordui Taivinui. Ta mergina nuolat melsdavosi. Ji eidavo į septą ir kaip tikra ledi uždegdavo žvakes, tačiau beveik kiekvieną naktį slapta išsmukdavo į dievų giraitę. Ji tikrai grįžo į šiaurę. Ten, kur jos dievai.
Bet šiaurė buvo plati, o Brienė nenumanė, kuriuo iš savo tėvo vėliavininkų Sansa būtų linkusi labiausiai pasitikėti. O gal, užuot prisiglaudusi pas vėliavininkus, ji ieškotų savo kraujo giminaičių? Nors visi jos broliai ir sesuo buvo žuvę, Brienė žinojo, kad Sansa dar turi dėdę ir prie Sienos, Nakties sargyboje, tarnaujantį netikrą brolį. Kitas dėdė, Edmuras Tūlis, Dvyniuose buvo paimtas į nelaisvę, bet jo dėdė, seras Brindenas, tebevaldė Riveraną. O ledi Ketlinos jaunesnioji sesuo valdė Slėnį. Savas kraujas yra savas. Sansa galėjo pabėgti pas kurį nors iš jų. Tik pas kurį?
Siena, žinoma, buvo per toli, be to, ten buvo šalta ir niūru. O kad pasiektų Riveraną, merginai būtų tekę keliauti per karų draskomus upių kraštus ir prasigauti pro Lanisterių apsiausties žiedus. Vykti į Lizdą būtų buvę paprasčiau, ir ledi Lisa tikrai būtų sutikusi dukterėčią išskėstomis rankomis…
Prieš akis besidriekiantis skersgatvis darė posūkį. Brienė ne ten pasuko. Ji atsidūrė akligatvyje, purviname kiemelyje, kuriame prie žemo akmeninio šulinio žemę knaisiojo trys kiaulės. Pamačiusi Brienę, viena iš jų kriuktelėjo ir vandenį semianti senė įtariai nužvelgė atėjūnę.
— Ko čia ieškai?
— Ėjau į „Septynis kalavijus“…
— Turi grįžti atgal ir prie septos pasukti į kairę.
— Dėkoju.
Brienė apsisuko eiti ir, žengusi kelis žingsnius, kaktomuša susidūrė su žmogumi, atskubėjusiu iš už kampo. Nuo susidūrimo jis prarado pusiausvyrą ir šleptelėjo sėdyne į purvą.
— Atleisk, — sumurmėjo Brienė. Jis buvo visai jaunas vaikinas — liesas, tiesiais, plonais plaukais ir su miežiu, iškilusiu ant vienos akies voko. — Neužsigavai? — Ji ištiesė ranką norėdama vaikinukui padėti atsikelti, bet jis, remdamasis į žemę kulnais ir alkūnėmis, paropojo tolyn. Jam negalėjo būti daugiau nei dešimt ar dvylika metų, nors dėvėjo grandelinius šarvus ir turėjo ilgąjį kalaviją, įkištą į makštis ir pakabintą ant nugaros. — Ar aš tave pažįstu? — paklausė Brienė. Vaikinuko veidas jai atrodė kažkur matytas, nors niekaip negalėjo prisiminti, kur.
— Ne. Nepažįsti. Tu niekada… — Jis šiaip taip atsistojo. — A-a-atleisk, miledi… Aš nežiūrėjau. Tai yrą žiūrėjau, bet žemyn. Sau po kojomis.
Taip taręs, vaikinas apsisuko ir nėrė, iš kur atėjęs.
Brienei jis pasirodė kažkoks įtartinas, tačiau ji neketino jo vaikytis po Prieblandos Slėnį. Šįryt mačiau jį prie miesto vartų, staiga prisiminė ji. Jis jojo ant keršo arklio. Ir vis tiek jai atrodė, kad buvo mačiusi jį ir anksčiau, tik… kur?
Kai Brienė vėl grįžo į „Septynis kalavijus“, svečių menė buvo sausakimša. Arčiausiai židinio sėdėjo keturios septonės per kelionę suteptais ir sudulkėjusiais drabužiais. Kiti suolai buvo nusėsti miestiečių, iš dubenėlių sriūbčiojančių karštą krabų troškinį su duonos gabalėliais. Užuodus tą kvapą, Brienei sugurgė pilvas, bet ji nematė nė vienos laisvos vietos. Staiga už nugaros išgirdo sakant: „Čionai, miledi, sėskis į mano vietą.“ Tik kai jis nušoko nuo suolo, Brienė susivokė, kad ją užkalbino neūžauga. Vyrukas buvo ne aukštesnis kaip penkių pėdų. Jo nosis buvo lyg svogūnas, ant jos buvo matyti išsiplėtusios kraujagyslės, dantys raudoni nuo rūgštlapių kramtymo, jis vilkėjo rudais, šiurkštaus audinio šventojo brolio drabužiais, o ant storo jo kaklo tabalavo geležinis Kalvio kūjelis.
— Sėdėk, — tarė ji, — aš galiu pastovėti kaip ir tu.
— Na taip, bet mano galva tikrai nedunkstelės į lubas.
Neūžauga kalbėjo tiesmukai, bet pagarbiai. Brienė matė ant jo viršugalvio išskustą apskritimą. Tokias tonzūras turėjo daug šventųjų brolių. Septonė Roelė kartą jai paaiškino, jog tos tonzūros rodo, kad broliai neturi ko slėpti nuo Tėvo. „Argi Tėvas nemato per plaukus?“ — paklausė Brienė. Kaip paika buvo taip klausti. Ji nebuvo nuovoki mergaitė; septonė Roelė visada taip sakydavo. Beveik taip pat kvailai ji jautėsi ir dabar, todėl užėmė neūžaugos vietą suolo gale, mostelėjo ranka prašydama troškinio ir atsigręžė mažajam vyrui padėkoti.
— Tarnauji kurioje nors Prieblandos Slėnio šventykloje, broli?
— Tarnavau arčiau Mergelių Duburio, miledi, bet vilkai mus padegė ir išrūkė, — atsakė vyras, krimsdamas duonos žiauberę. — Kaip įmanydami atstatėme šventyklą, bet pasirodė samdomi kalavijuočiai… Negaliu pasakyti, kieno jie buvo vyrai, bet išsiginė mūsų kiaules, o brolius išžudė. Pasislėpiau išpuvusio rąsto kiaurymėje, o kiti buvo pernelyg dideli ir ten netilpo. Ilgai užtrukau, kol visus juos palaidojau, bet Kalvis suteikė man jėgų. Baigęs darbą, išsikasiau kelias vyresniojo brolio slėptas monetas ir vienui vienas iškeliavau.
— Sutikau kitų brolių, traukiančių į Karaliaus Uostą.
— Taip, keliuose jų šimtai. Ir ne tik brolių. Ir septonų, ir prasčiokų. Visi jie žvirbliai. Gal ir aš žvirbliukas. Kalvis sutvėrė mane gana mažą, — sukikeno jis. — O kokia tavoji liūdna istorija, miledi?
— Ieškau sesers. Ji kilminga, vos trylikos metų, graži mergina mėlynomis akimis ir rudais plaukais. Galėjai sutikti ją, keliaujančią su vyru. Riteriu arba galbūt juokdariu. Tam, kas padės man ją rasti, atsilyginsiu auksu.
— Auksu? — Brolis nusišypsojo jai, paverdamas raudoną nuo rūgštlapių burną. — Man pakaktų ir dubenėlio krabų troškinio, tik bijau, kad niekuo negaliu padėti. Juokdarių sutikau daugybę, gražių merginų — gerokai mažiau. — Pakreipęs galvą, neūžauga valandėlę susimąstė. — Kaip tik prisiminiau, kad Mergelių Duburyje buvo juokdarys, iš pirmo žvilgsnio apsirengęs purvinais skarmalais, bet po tuo purvu buvo matyti juokdario kostiumas.
ArDontosas Holardas vilkėjo juokdario kostiumą? Niekas Brienei nesakė, kad vilkėjo, bet… niekas nesakė ir kad nevilkėjo. Tačiau kam vyras rengtųsi skarmalais? Gal pasprukus iš Karaliaus Uosto jį ir Šansą ištiko kokia nors nelaimė? Taip tikrai galėjo nutikti, nes keliuose buvo pavojinga. Ir vis dėlto gal tai visai ne jis.