— Ar to juokdario nosis buvo raudona sutrūkinėjusiomis gyslelėmis?
— Negaliu pasakyti. Prisipažįstu, beveik nekreipiau į jį dėmesio. Palaidojęs brolius, atvykau į Mergelių Duburį tikėdamasis rasti laivą, kuris nugabentų mane į Karaliaus Uostą. Ten, prieplaukoje, pirmą kartą jį ir pamačiau. Iš jo veido buvo matyti, jog kažką slepia, be to, jis uoliai vengė lordo Tarlio kareivių. Paskui dar kartą jį sutikau „Dvokiančioje žąsyje“.
— “Dvokiančioje žąsyje“?
— Bjauri vietelė, — pripažino neūžauga. — Lordo Tarlio vyrai saugo Mergelių Duburio uostą, bet „Žąsyje“ niekada netrūksta jūreivių, o šie garsėja tuo, kad gerai sumokėjus slapta išgabena žmones savo laivais. Tas juokdarys ieškojo žmogaus, galinčio per Siaurąją jūrą perplukdyti tris žmones. Dažnai matydavau jį ten, besikalbantį su galerų irklininkais. Kartais jis padainuodavo juokingą dainelę.
— Tris žmones? Ne du?
— Tris, miledi. Galiu prisiekti Septynetu.
Tris, pagalvojo Brienė. Šansą, serą Dontosą… Bet kas galėjo būti tas trečias? Kipšas?
— Ar juokdarys rado tokį laivą?
— Šito pasakyti negaliu, — atsakė jai mažasis vyras, — bet vieną vakarą jo ieškoti į „Žąsį“ atėjo lordo Tarlio kareiviai, o dar po kelių dienų girdėjau kitą tipelį giriantis, kad apmulkino juokdarį, ir mačiau jį kaip įrodymą visiems kaišiojant auksą. Jis buvo įkaušęs ir visus vaišino alumi.
— “Apmulkino juokdarį“, — mąsliai pakartojo Brienė. — Ką jis norėjo tuo pasakyti?
— Nežinau. Bet jo vardas buvo Vikruolis Dikas, tai aš gerai pamenu. — Neūžauga skėstelėjo rankomis. — Bijau, kad tai viskas, kuo galiu tau pasitarnauti, nebent pageidautum mažojo vyro maldų.
Brienė tesėjo duotą žodį ir nupirko jam dubenį karšto troškinio, šviežios, dar šiltos duonos ir taurę vyno. Kol jis, stovėdamas šalia, valgė, Brienė apmąstė, ką išgirdusi. Ar galėjo prie jų prisidėti Kipšas? Jei Sansos pabėgimą surengė Tirionas Lanisteris, o ne Dontosas Holardas, tuomet jiems būtinai reikėjo keltis per Siaurąją jūrą. Sudorojęs savo troškinį, mažasis vyras suvalgė ir tai, kas liko nuo Brienės.
— Turėtum valgyti daugiau, — tarė jis. — Tokia stuomeninga moteris turi rūpintis, kad išsaugotų jėgas. Nuo čia iki Mergelių Duburio netoli, bet pastaruoju metu keliuose tyko pavojai.
Žinau. Tai buvo tas pats kelias, kur žuvo seras Kleosas Frėjus ir juodu su seru Džeimiu pagrobė Kruvinieji Juokdariai. Džeimis mėgino mane nužudyti, prisiminė ji, nors buvo sulysęs, nusilpęs, o jo rankos sukaustytos. Nepaisant to, jam vos nepasisekė, bet visa tai įvyko prieš Zolui nukertant jam plaštaką. Zolas, Rordžas ir Šegvelis būtų išprievartavę ją pusšimtį kartų, jei seras Džeimis nebūtų jiems pasakęs, kad ji verta tiek safyrų, kiek pati sveria.
— Miledi… Atrodai liūdna. Galvoji apie seserį? — Neūžauga patapšnojo jai per ranką. — Nebijok, Senolė nušvies tau kelią pas ją. Mergelė tavo seserį apsaugos.
— Meldžiuosi, kad taip ir būtų.
— Bus, pamatysi. — Jis nusilenkė. — O dabar man jau metas. Kol pasieksiu Karaliaus Uostą, manęs dar laukia ilgas kelias.
— Turi arklį? Arba mulą?
— Dvi mules. — Mažasis vyras nusijuokė. — Štai jos, mano kojų galuose, los neša mane ten, kur noriu.
Jis nusilenkė ir nerangiai nukrypavo prie durų.
Neūžaugai išėjus, Brienė dar pasiliko prie stalo, pasėdėjo su taure praskiesto vyno. Ji retai gerdavo vyną, bet buvo atkreipusi dėmesį, kad sunkią akimirką jis nuramina skrandį. O kur man keliauti? — paklausė ji savęs. Gal i Mergelių Duburį ieškoti Vikruolio Diko užeigoje, vadinamoje „Dvokiančia žąsimi“?
Kai anąsyk lankėsi Mergelių Duburyje, miestas atrodė nusiaubtas, jo lordas užspeistas savo pilyje, o miestiečiai žuvę, pabėgę arba išsislapstę. Ji prisiminė sudegintus namus, tuščias gatves, išlaužtus ir sutriuškintus vartus. Paskui jų žirgus sėlino laukiniai šunys, o šaltinio maitinamame duburyje, davusiame šiam miestui vardą, tarsi didžiulės balkšvos vandens lelijos plūduriavo išpampę lavonai. Džeimis uždainavo „Šešias mergeles dubury o kai paprašiau nutiltu tik nusijuokė. Be to, Mergelių Duburyje tebebuvo Rendilas Tarlis, tad Brienei juolab vertėjo to miesto vengti. Galbūt jai būtų buvę geriau lipti į laivą ir plaukti į Kirų miestą arba Baltąjį Uostą. Bet galėčiau atlikti abu šiuos darbus. Užsukti į )yDvokiančią žąs\ pasišnekėti su tuo Vikruoliu Diku, o tada Mergelių Duburyje susirasti laivų, kuris nuplukdytų mane į šiaurę.
Svečių menėje ėmė retėti. Klausydamasi pašnekesių prie kitų stalų, Brienė persilaužė pusiau riekę duonos. Žmonės daugiausia aptarinėjo lordo Taivino Lanisterio mirtį.
— Sklinda kalbos, kad jį nužudė sūnus, — pasakė miestietis, iš pirmo žvilgsnio kurpius, — tas niekšas neūžauga.
— O karalius dar visai vaikas, — tarė vyriausia iš keturių septonių. — Kas valdys, kol jis užaugs?
— Lordo Taivino brolis, — atsakė sargybinis. — Arba galbūt lordas Tairelis. Arba Karalžudys.
— Tik jau ne jis, — paprieštaravo užeigos šeimininkas. — Tik ne tas priesaikos laužytojas.
Taip taręs, jis nusispjovė į židinio ugnį. Brienė išmetė iš rankų duoną ir nusibraukė nuo kelnių trupinius. Ji išgirdo užtektinai.
Tą naktį ji vėl sapnavo atsidūrusi Renlio palapinėje. Visos žvakės palengva blėso, o aplink spaudė stiprus šaltis. Per žalzganą tamsą kažkas šmėstelėjo, — kažkas bjaurus ir siaubingas puolė karalių. Brienė norėjo valdovą apginti, bet jos rankos ir kojos buvo sustirusios, sušalusios ir vien pakelti rankai reikėjo daugiau jėgų, nei ji turėjo. Bet kai kalavijo šešėlis pervėrė žalius plieninius kaklo šarvus ir plūstelėjo kraujas, ji pamatė, kad mirštantis karalius — ne Renlis, o Džeimis Lanisteris ir kad jinai jį apvylė.
Kapitono sesuo rado Brienę svečių menėje gurkšnojančią pieną su medumi ir trimis įmuštais ir išplaktais žaliais kiaušiniais.
— Gražiai nudažei, — pagyrė Brienė, kai moteris parodė jai dažais dar kvepiantį skydą.
Ant jo buvo veikiau piešinys nei herbas, ir jį išvydusi Brienė mintimis persikėlė į tolimą praeitį, į vėsią ir tamsią savo tėvo ginklinę. Ir prisiminė, kaip pirštų galais braukė per suskeldėjusius ir apiblukusius dažus, per žalius medžių lapus, per krintančios žvaigždės paliktą brydę.
Ji kapitono seseriai sumokėjo pusantro karto daugiau, nei buvo sutarta, nusipirko iš virėjo duonos džiūvėsių, sūrio ir miltų ir išėjo iš užeigos persimetusi tą skydą per petį. Iš miesto Brienė išvyko pro šiaurinius vartus, lėtai jojo per laukus ir pro ūkius, prie kurių vyko įnirtingiausi mūšiai, kai Prieblandos Slėnį iš šiaurės užpuolė vilkai.
Iš vakariečių, audrų krašto vyrų ir Žemupio riterių suburtai Džofrio kariuomenei vadovavo lordas Rendilas Tarlis. Šiose apylinkėse žuvusių jo karių palaikai buvo pargabenti į miestą ir jie kaip didvyriai atgulė Prieblandos Slėnio septų rūsiuose. Žuvę šiauriečiai, — o jų buvo gerokai daugiau, — buvo palaidoti bendrame kape prie jūros. Į akmenų krūsnį, žyminčią jų amžino poilsio vietą, nugalėtojai įbedė grubiai tašytą medinį ženklą. Ant jo tebuvo parašyta: „ČIA GULI VILKAI.“ Brienė stabtelėjo prie to kapo ir tyliai pasimeldė už juos, už ledi Ketliną Stark, už jos sūnų Robą ir visus kartu su jais žuvusius vyrus.